Naujausios
Joniškio rajono Kriukų seniūnijos teritorijoje yra 1 miestelis, 51 kaimas ir 4 viensėdžiai. Tačiau trylikoje šių kaimų nėra nė vieno gyventojo. Išlikę tik pavadinimai.
Ragaišiuose jau niekas nekeps ragaišio. Vaiduokliuose jau niekas nesivaidens. Karklynėje gal liko tik karklai, o Užbaliuose gal tik bala teliuskuoja. Dar trijuose seniūnijos kaimuose gyveno tik po vieną žmogų. O jei kai kur 4 likę (Vakzale, Medvilionyse) – tai irgi menkas džiaugsmas. Nebent Medvilionių vardą išsaugos Medvilionių dvarelis, kuris XIX–XX amžių sandūroje buvo lietuvių kultūrinio atgimimo lopšys. O Vakzalo vardas gal asocijuosis su geležinkelio stotimi.
Svarbiausia – Kriukų seniūnija su savo nykstančiais kaimais nėra kokia nors išimtis. Kaimai ir jų pavadinimai nyksta Lietuvoje nuo XX a. vidurio, kai lietuviai ėmė keltis į miestus.
Liko Kauno marių dugne
1989 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 21 549 vietovės, tačiau iš jų 2026 jau neturėjo nė vieno gyventojo. O šit 2011 m. surašymas atskleidė, kad apgyvendintų vietovių Lietuvoje toliau mažėja. Surašinėtojai suskaičiavo 18 461 vietovę, bet iš jų net 4614 jau buvo be žmonių. Kažkas iš šių vietų kilęs dar saugo atmintyje jų pavadinimus. Bet ar ilgai? 1959 m., pastačius Kauno hidroelektrinę ir užtvindžius Nemuną, Kauno marių dugne liko 35 kaimai ir 700 viensėdžių, priklausiusių Kauno, Kaišiadorių ir tuometiniam Jiezno rajonui. Kas galėtų atmintinai išvardinti tų „skenduolių“ pavadinimus? Dalis jų irgi nuskendo. Apnarai įsiliejo į Kauno priemiestį Palemoną. Naujieji Dvareliškiai ir Mozūrai – į Šlienavą, Senasis Dvareliškis – į Užliedžius.
O kas atsimena Jiezno rajone buvusius Juodkošius? Jie irgi Kauno marių dugne.
Nuosprendžiai kultūrinei atminčiai
Kaimų ir jų vardų nykimą spartino kolektyvizacija, o dar labiau – melioracija. Kad ir kaip būtų keista, nors atkūrus Lietuvos nepriklausomybę piliečiai skubėjo atsiimti savo nacionalizuotą žemę, niekas nepagalvojo, jog turi būti atkurta žmogaus teisė ne tik į žemę, bet ir į jo gimtinės vardą. Tokia „nemateriali smulkmena“ mažai terūpėjo. Nors, kaip savo mokslinėje ataskaitoje „Lietuvos gyvenamųjų vietovių vardų kaitos apžvalga XX a. II pusė“ teigia Vilniaus universiteto docentė, mokslų daktarė Filomena Kavoliutė, „gyvenamoji vietovė, jos bendruomenei sunykus, virsta vietove, kurios atskiras vardas išlieka liudijimu apie tos vietovės istorinę praeitį“. Anot F. Kavoliutės, panaikinus vardą, parašomas mirties nuosprendis kultūrinei vietovės atminčiai.
Tačiau, spartėjant urbanizacijai, globalizacijai, emigracijai, žmonių Lietuvos kaimuose vis mažiau. Statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvos kaimuose gyveno 911 584 žmonės, o miestuose – 1 882 506. Per vienerius metus kaimas neteko 7430 žmonių. Kas numirė, kas išvažiavo, o kas savo kaime tik registruotas.
„Sutrumpėjusi“ Ilgoji Lova
2019 m. Registrų centro iniciatyva šalies gyventojai rinko pačius gražiausius kaimų pavadinimus. Laimėjo Panevėžio rajono Žemuogynė ir Kėdainių rajono Pelėdnagiai. O Lietuvių kalbos instituto Lietuvos vietovardžių kartotekoje iš viso yra sukaupta 600 tūkst. pavadinimų.
Kai kurie pavadinimai net ir dabar paštininkams sukelia painiavą. Pavyzdžiui, vieni Pagiriai yra Vilniaus rajone, dar dvieji Pagiriai – Kauno rajone, ir dar vieni Pagiriai – Kėdainių rajone.
Joniškio rajone – Kriukai, o Šakių rajone – Kriūkai. Ignalinos rajone – Kaniukai, o prie Kauno – Kaniūkai. Raudondvaris prie Kauno plečiasi, 2011 m. surašymo duomenimis, turi 4142 gyventojus, o Raudondvaris Vilniaus rajone – turi tik 271 čia registruotą žmogų.
Labai daug pavadinimų susiję su medžiais – Juodšiliai, Girionys, Šilėnai, Šilainiai, Šilgaliai, Giraitė, Miškalaukis ir t.t. Kiti pavadinimai, matyt, pabrėždavo bajorišką jų savininkų kilmę – Raudondvaris, Dvareliškiai, Bajorai, Aukštadvaris, Dvaronys ir t.t. Arba tautybę – 40 totorių kaimas, Latveliškiai, Prūsaliai.
Yra ir kažkokius išorinius ar vidinius požymius nurodantys pavadinimai – Geručiai, Džiuginėnai, Pikčiūnai, Skriaudžiai, Čiudiškiai, Didvyriai. Didysis Plonėnas iš tikrųjų „plonas“. Teliko 23 gyventojai. Ilgoji Lova irgi labai sutrumpėjusi. Čia gyvena tik 8 žmonės. Didieji Pupojai jau susiliejo su Vilniaus Antakalniu. Didžiosios Selos, Didieji Šeiviai taip pat nyksta.
Turime ir „šventų“ vietovardžių – Dievogalą, Šventupę, Pragarėlę, Rojų, Dieveniškes, Jeruzalę Vilniuje.
Madagaskaras Lietuvoje
Sprendžiant iš pavadinimų, kai kurių kaimų savininkai dvarininkai geografiškai buvo išprusę ir nestokojo fantazijos. Taip Jonavos rajone atsirado Venecijos, Londono, Paryžiaus ir Šveicarijos kaimai. Raseinių rajone – Florencija, Molėtų – Egiptas. Zarasų rajone – Madagaskaras. Trakų rajone – Odesa. Kauno rajone – Kaukazas. Jame gyvena 41 „kaukazietis“. O Šilalės rajono Užsienio kaime liko tik 17 „užsieniečių“. Lietuvoje iki šiol yra dvi Aleksandrijos. Viena – Šiaulių, o kita – Skuodo rajone.
Daug pavadinimų yra kilę iš čia gyvenusių žmonių pavardžių – Rozentalis, Brūveriai, Darius, Neveronys (priklausę bajorams Neverovičiams – aut. past.) ar iš profesijų. Pavyzdžiui, Puodžiai. O gal ir iš pravardžių. Pavyzdžiui, Ropėdai, Plikiai, Trumpakojai, Puskelniai, Papiškės.
Turime ir vietovardžių su gyvūnų vardais. Katinų, Gaidžių, Zylių ir net Ruonių kaimą. Taip pat Vilkyškius, Vilkiją.
Kartais, nors kaimų jau neliko, jų pavadinimas perduodamas miestų mikrorajonams. Taip Dainavos, Šilainių kaimai tapo Kauno mikrorajonais. O Akmenės rajone, nors Šaltiškių kaimo neliko, jo vardu pavadintas molio karjeras.
Situacijos komentaras
Lietuvos socialinių tyrimų centro vyriausiojo mokslo darbuotojas Donatas BURNEIKA:
Aišku, Lietuvoje dalis kaimų išnyks, juk negyvensime kaip prieš 100 metų. Gaila, kad kaimai nyksta, bet ką padarysi? Panaši urbanistinė plėtra vyksta visose šalyse. Mes ir taip atsiliekame.
Kaimas kaip tipinis vienetas gali išlikti, jei jo gyventojai dirba žemės ūkyje, miškininkystėje. Sunku pasakyti, kiek procentų gyventojų turėtų likti Lietuvos kaimuose. Viename regione gal užtektų kelių procentų, o kitur – gal 10 proc., jei labiau plėtojamas žemės ūkis. Tai priklauso nuo regiono urbanizacijos laipsnio.
Statistika skelbia, kad Lietuvoje 30 proc. gyventojų dar gyvena kaimuose, bet ši statistika nėra tiksli, realiai tiek negyvena, gal tik 20 proc., nes priskaičiuojamos ir prie miestų esančios gyvenvietės. Gyvenantys prie miestų nurodo, kad jų gyvenamoji vieta – kaimas, o realiai važiuoja dirbti į miestus arba dirba nuotoliniu būdu.
Bet kaimų pavadinimus reikėtų išsaugoti. Tai mūsų kultūrinis paveldas. Anksčiau buvo tokia mada – ištrinti juos iš atminties. Miestų priemiesčiai plečiasi, buvę kaimai tampa miestų teritorijomis. Galėtų jų gatves pavadinti ne Klevų, Liepų, bet čia buvusių kaimų vardais.
