Naujausios
„Didėjant vyresnio amžiaus žmonių daliai populiacijoje, skaičiuojama, kad 2060 metais iki 39 proc. išmetamųjų teršalų generuos vyresni nei 65 metų žmonės“, – skelbiama Europos Komisijos Komunikate „Europos veiksmų kompleksas dėl demografijos pokyčių“.
Įdomi išvada. Komunikatas apie demografiją, o sakinys apie vyresniąją kartą galėtų būti priskiriamas kokiam nors dokumentui apie klimato kaitą. Jame bent jau lygybės vardan turėtų būti paskaičiuota, kiek išmetamųjų teršalų generuos kūdikiai, vaikai, darbingo amžiaus žmonės, o tuomet ir senjorai.
Nežinau, kiek tai atrodytų etiška. Tačiau bent jau logiška, nes būtų paskaičiuoti visų amžiaus grupių išmetamieji teršalai.
Iki šiol tokių paskaičiavimų apie žmonijos teršalus neteko matyti. Neperseniausiai skaičiuota, kad orą metano dujomis labai teršia karvės, kurios prie šitos „neigiamos“ įtakos klimato kaitai dar sunaudoja ir daug vandens. Nemažai išmetamųjų teršalų priskirta ir kitiems galvijams. Išvada, kad gyvulių reikia laikyti kuo mažiau.
Tokie pasvarstymai neva kovojant prieš klimato kaitą bent man asmeniškai pasirodė labai subjektyvūs ir keisti. Nepasvertas naudos ir problemos santykis.
Prieš keliolika metų rengiau rašinį apie tai, kiek naudos duoda viena karvė. Kalbinau vaiguviškių šeimą, kuri laikė ne itin pieningą karvę, duodančią 12–14 litrų pieno per dieną. Tačiau ji aprūpino šviežiu pienu, grietinėle, grietine, rūgpieniu, varške ir varškės sūriu dvi šeimas – pačių vaiguviškių, netoli gyvenančio sūnaus, o kartais šio to kliūdavo ir didmiesčiuose gyvenančių vaikų šeimoms.
Tačiau yra ir karvių rekordininkių, kurios duoda ir 50 litrų pieno. Tokia karvė pieno produktais galėtų aprūpinti ne dvi, o kokias penkias šeimas.
Deja, klimato kaita nesveikai besirūpinantys ar tiesiog nieko gudresnio nesugalvojantys, gal tos karvės ar mėsinio galvijo nė nematę biurokratai akcentuoja tik tai, kad gyvulys išmeta teršalus. Kiek duoda naudos neskaičiuoja.
Jeigu viską matuotume teršalais, išeitų, jog reikia naikinti viską, kas gyva ir net negyva. Pavyzdžiui, orą teršia net audrų išversti ir miškuose ar krūmynuose palikti pūti medžiai.
Bet grįžkime prie vyresnių nei 65 metų žmonių. Faktas, jog apie jų išmetamus teršalus kalbama ne kokioje nors aplinkos ar klimato kaitos programoje, o Komunikate dėl demografinės situacijos, skatina kurti sąmokslo teorijas.
Ką norėta pasakyti ne konstatuojant, kad 2060 metais bus kažkoks procentas vyresnio amžiaus žmonių, o akcentuojant, kad jie išmes 39 procentus visų teršalų?
„Gal teks mokėti teršos mokestį, kad per ilgai gyvename?, – stebisi kai kurie senjorai. – Gal ir vyresnius žmones ateityje bus pasiūlyta naikinti kaip karves? Juk jau išrandama įvairiausių eutanazijos būdų? O gal suorganizuos kokį karą ir senius pasiųs į pirmąsias fronto linijas?“
Tik bėda, kad karai, sprogdinimai, dangų skrodžiančios raketos, šimtai tūkstančių yrančių žuvusiųjų kūnų, pramonės įmonių, būstų, mokyklų, ligoninių griovimai ir atstatymai daro dar didesnę žalą gamtai bei įtaką klimato atšilimui negu metano dujos.
Bet apie tai nei Europos Komisija, nei Parlamentas, nei atskirų valstybių vietos valdžios neužsimena. Tik rengiasi plėsti senus ir kurti naujus poligonus, statyti ginklų gamyklas, vystyti karo pramonę. Net išvaryti žmones iš savo namų, manipuliuojant saugumo naratyvu.
Nustebti dėl senjorus įžeidžiančio sakinio svarbiame EK dokumente galėtų ne vien Lietuva, kur šimtui vaikų iki penkiolikos metų tenka 134 šešiasdešimt penkerių metų sulaukę senjorai.
Ne ką geresnė demografinė situacija visame seniausiuoju laikomame Europos žemyne. Skaičiuojama, jog 2030 metais vidutinis europiečio amžius bus 45 metai. Vokietijoje ir Italijoje vyresni nei 65 metų žmonės sudarys daugiau nei penktadalį populiacijos. Graikijoje tokio amžiaus senjorai sudarys 19,2 proc. visų gyventojų. Net ir Prancūzijoje, kur demografinė padėtis buvo geriausia Europoje, ir tik visai neseniai mirčių skaičius aplenkė gimimus, 2030 metais senjorai sudarys 16,4 proc. visų gyventojų.
Bet ar tikrai vyresnio amžiaus žmonės yra didžiausi teršėjai?
K
albama, kad senjorai dažniausia gyvena senos statybos namuose, kurie pareikalauja daug energijos, namų apšildymui naudoja iškastinį kurą, važinėja senais automobiliais, kurie teršia orą.
Tačiau ar tikrai taip ir ne kitaip yra? Aš asmeniškai stebiu kitą tendenciją. Bent jau Lietuvoje daugelis vyresnio amžiaus žmonių parduoda savo namus kaimuose ir keliasi į butus miestuose ar rajono centruose, kur mažiau fizinio darbo, kurio namų ūkyje jie jau nepajėgia dirbti, kur čia pat parduotuvės, gydymo įstaigos. Daugelis daugiabučių miestuose jau renovuoti, atitinka aukštesnius energetinius standartus. O jei ir nerenovuoti, kuo čia dėti senjorai? Tuose pačiuose daugiabučiuose gyvena ir jaunos šeimos.
O privačius vyresnių žmonių namelius nusipirkę jauni juos apšiltina, sumodernina.
Jeigu senyvi žmonės ir lieka gyventi tuose nemoderniuose namuose, šildo juos anglimi, bet jie aplinkos taršą kompensuoja kitais būdais.
Yra taupūs. Priima tvaresnius sprendimus. Mažiau vartoja. Tenkinasi kuklesniu maistu ir seniai pirktomis drapanomis. Gyvena sėsliai. Retai kur važinėja automobiliais. Iš namų pajuda tik dėl būtiniausių reikalų. Neskraido lėktuvais. Dažnas naudojasi tik visuomeniniu transportu. Ypač jeigu gyvena mieste.
Nenoriu priešinti kartų. Tačiau ar ne daugiau orą ir aplinką teršia jaunos šeimos, kur kiekvienas suaugęs turi atskirą automobilį. Juo važiuoja į darbą, sporto klubą, pramogų vietas, vežioja vaikus į mokyklas ir darželius, į būrelius, baseinus, treniruotes ir kitokius užsiėmimus. Daug keliauja, skraidydami lėktuvais, kurie taip pat labai teršia orą.
Bet ar galima juos už tai smerkti? Jie tiesiog gyvena, augina vaikus, rūpinasi jų ir savo gerove. Į ką pavirstų gyvenimas, jeigu kiekviena šeima pradėtų skaičiuoti savo išmetamus teršalus?
Todėl natūralu, kad tokio aukšto rango Europos pareigūnų parengtame Komunikate visai netinkamame kontekste pavartotas sakinys, jog senjorai generuos 39 procentus išmetamųjų teršalų, įžeidžia vyresniąją kartą, kuriai pastaruoju metu tenka ir taip nemažai iššūkių.
Kuklios pajamos. Gyvenimą sparčiai keičiančios išmaniosios technologijos, kurias kartais sunku permanyti vyresniems žmonėms. Sveikatos problemos. Prie viso to daugėja visuomenių, kuriose itin akcentuojamas jaunystės ir fizinio grožio kultas. Todėl bent jau Lietuvoje penkiasdešimtmečiai jau sunkokai gauna darbą.
Lietuvoje šiuos iššūkius dar paaštrina, jog dalis vyresniųjų žmonių gyveno kitoje santvarkoje ir prie kitokios tvarkos. Todėl ir dėl šios patirties kartais gali sulaukti sumenkinimo ar pažeminimo. Net socialiniuose tinkluose koks nepraustaburnis gali rėžti: „tylėk sene, gyvenusi sssr“.
Nors toje sssr ir prieš tai buvusioje nepriklausomoje Lietuvoje vyresni ir jauni žmonės buvo artimesni, turėjo tampresnį ryšį. Neretai po vienu stogu gyveno kelios kartos. Seneliai savo vaikams padėdavo auginti jų mažylius. Į vyresnį žmogų buvo žiūrima ne kaip į teršėją, o kaip į išminties nešėją, gyvenimiškos patirties dalintoją, Mokytoją. Vyresnis žmogus jautėsi reikalingas.
Šiandien jis vienišėja. Nes vaikai gyvena didmiesčiuose, o daugelio – ir užsienyje. Aplanko retai. Kiti – visai vieniši, nes vaikų neturi, jie išėjo anksčiau laiko arba išsižadėjo tėvų. Belieka laukti maltiečių su dubenėliu sriubos.
Yra toks posakis: „Jei jaunystė žinotų, jei senatvė galėtų“... Bet visuomet rusena viltis, kad jauni žmonės susiprotės įgalinti senolių išmintį.