Ką pa­sa­ko­ja kny­ga be tu­ri­nio?

Bai­gė­si kny­gų mu­gė, ku­rio­je da­ly­va­vo de­šim­tys tūks­tan­čių sve­čių ir kū­rė­jų iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių bei gau­sy­bė kny­gos ger­bė­jų iš Lie­tu­vos. Tai ro­do, jog kny­ga, kaip ją be­si­steng­tų iš­stum­ti mo­der­nio­sios tech­no­lo­gi­jos, vis dar svar­bi ir ak­tua­li žmo­nių gy­ve­ni­me.

Šių me­tų kny­gų mu­gės mot­to Jo­no Me­ko žo­džiai: "Gy­ven­ti be for­mu­lių, rei­kia bū­ti at­vi­ram". Kū­rė­jai kvies­ti ieš­ko­ti nau­jų sa­vi­raiš­kos for­mų, eks­pe­ri­men­tuo­ti.

Ta­čiau ar vi­si ra­šy­to­jų eks­pe­ri­men­tai priim­ti­ni skai­ty­to­jui? An­tai vie­na pa­žįs­ta­ma me­di­kė, jau išė­ju­si už­tar­nau­to poil­sio, pa­sa­ko­jo da­bar tu­rin­ti lai­ko ir mėgs­tan­ti skai­ty­ti. Bet daž­nai pa­si­tai­ko to­kių kny­gų, kai ne­sup­ran­ti, ką skai­tai. Mai­šo­si rea­ly­bė ir fan­ta­zi­jos, są­mo­nė ir pa­są­mo­nė. Ne­sup­ra­si, ar veiks­mas vyks­ta tik­ro­vė­je, ar tai tė­ra tik he­ro­jaus fan­ta­zi­jos. Ypač keis­ta, kai ap­ra­šo­mi he­ro­jai nu­ke­lia­mi į tuos lai­kus, kuo­met gy­ve­no ži­no­mos is­to­ri­nės as­me­ny­bės ir prie jų gy­ve­ni­mo ne­vy­ku­siai pri­ker­gia­mi. "Pers­kai­tai to­kią kny­gą ir nė­ra ką pa­pa­sa­ko­ti. Nei tu­ri­nio, nei pe­no min­tims", – ap­gai­les­ta­vo po­ten­cia­li li­te­ra­tū­ros var­to­to­ja.

Iš tie­sų ir man pa­čiai kar­tais po ran­ka pa­si­tai­ko la­bai keis­tų kny­gų, kai ne­sup­ran­tu, ar esu ne­pa­kan­ka­mai iš­pru­su­si, ar blo­gas ma­no li­te­ra­tū­ri­nis sko­nis, ar kny­gos au­to­rius sa­vais triu­kais no­ri su­da­ry­ti la­bai in­te­lek­tua­laus ir ori­gi­na­laus ra­šy­to­jo įvaiz­dį.

Gal­būt li­te­ra­tū­ros ži­no­vams toks jo sti­lius pa­si­ro­dys tik­rai uni­ka­lus, iš­skir­ti­nis kny­gų gau­sy­bė­je? Ta­čiau kū­ry­ba skir­ta pla­tes­niam skai­ty­to­jų ra­tui. Išei­tų, jog au­to­rius pa­ts ker­ta ša­ką, ant ku­rios sė­di. Nes me­nas – me­nui ar­ba li­te­ra­tū­ra – ra­šy­to­jams teo­ri­ja šian­dien, kai kny­gų ti­ra­žai sie­kia tik po vie­ną ki­tą tūks­tan­tį, ne­tu­rė­tų bū­ti po­pu­lia­ri.

Koks yra šian­die­ni­nis li­te­ra­tū­ros var­to­to­jas? Kas jis yra? Kaip kiek­vie­nam iš mū­sų iden­ti­fi­kuo­ti, ko­kiam li­te­ra­tū­ros var­to­to­jo lyg­me­niui pri­klau­so­me?

Stu­di­ja­vau lie­tu­vių, už­sie­nio, ru­sų ir ki­tų tau­tų li­te­ra­tū­rą, tu­rė­jau pui­kius dės­ty­to­jus. Mo­kyk­lo­je li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jos su už­si­de­gi­mu ana­li­zuo­da­vo kū­ri­nius. Mums, mo­ki­niams, stu­den­tams jie bū­da­vo su­pran­ta­mi.

Dar ir šian­dien daž­ną va­ka­rą pai­mu į ran­kas to­me­lį su Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­mis, var­tau kuk­lias Pau­liaus Šir­vio poe­zi­jos kny­gas, po ke­lis kar­tus, lyg no­rė­čiau iš­mok­ti pa­mo­ką, skai­tau Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lė­raš­čius. Dau­ge­lį jų mo­ku at­min­ti­nai. Bet kiek­vie­ną kar­tą skai­tant už­bu­ria jų min­tis, iš­min­tis, emo­ci­ja ir gy­vy­bė.

Dėl ne­pa­sens­tan­čių ir ne­mirš­tan­čių am­ži­nų­jų ver­ty­bių, ma­tyt, vis su­grįž­ta­me prie kla­si­kų ro­ma­nų. Il­gi­mės bran­džių, pra­smin­gų teat­ro spek­tak­lių su ak­to­riais Rū­ta Sta­li­liū­nai­te, Re­gi­man­tu Ado­mai­čiu, Vy­tau­tu Paukš­te. Juo­se bu­vo ke­lia­mi es­mi­niai klau­si­mai apie žmo­gaus gy­ve­ni­mo pra­smę, vals­ty­bę, tau­tą, mū­sų iden­ti­te­tą.

Ne­ga­li­ma nu­ra­šy­ti vi­sos šiuo­lai­ki­nės li­te­ra­tū­ros. Su ma­lo­nu­mu skai­to­me Klau­di­jos Kel­ler, Ca­ro­le-An­ne Es­che­na­zi, Doug­las Ken­ne­dy, Li­sos Ge­no­vos, An­nos Ek­berg, Kel­ly Rim­mer be­stse­le­rius, ku­rie įdo­mūs ne sti­liaus ma­nie­ra, o tu­ri­nio int­ri­ga, is­to­ri­jos iš­skir­ti­nu­mu. Su įdo­mu­mu skai­to­me ir gy­ve­ni­miš­ko­mis tie­so­mis al­suo­jan­čius, su­pran­ta­ma ma­nie­ra pa­ra­šy­tus Sau­lės Sa­ka­laus­kai­tės, Ire­nos Bui­vy­dai­tės bei ki­tų lie­tu­vių au­to­rių ro­ma­nus, ku­rių ti­ra­žai sie­kia po ke­tu­ris – pen­kis tūks­tan­čius.

Tai­gi, skai­ty­to­jui pa­si­rin­ki­mas yra. Tik kar­tais to­je tūks­tan­čio ar net ma­žes­niu ti­ra­žu iš­leis­tų kny­gų įvai­ro­vė­je ga­li pa­si­klys­ti.

Bet ar daug pa­si­rin­ki­mo tu­ri ra­šy­to­jas? Kaip be­si­džiaug­tu­me po­pu­lia­rė­jan­čio­mis kny­gų mu­gė­mis, rea­liai kny­gų skai­ty­to­jų ma­žė­ja.

Dau­ge­lis in­te­li­gen­tų tvir­ti­na ne­gaiš­tan­tys lai­ko gro­ži­nei li­te­ra­tū­rai. Skai­to tik pa­žin­ti­nio po­bū­džio kny­gas.

Mies­to žmo­gus, pra­ry­tas am­ži­no sku­bė­ji­mo, var­to­ja grei­tą­ją in­for­ma­ci­ją, ku­rią iš­me­ta te­le­fo­nas ar kom­piu­te­ris.

Il­gais žie­mos va­ka­rais mėgs­ta skai­ty­ti kai­mo švie­suo­liai. Bet kai­mų bib­lio­te­kos už­da­ri­nė­ja­mos, o pirk­ti de­šimt ar ke­lio­li­ka eu­rų kai­nuo­jan­tį ro­ma­ną kai­mo žmo­gus ne­tu­ri iš ko.

Be­lie­ka žiū­rė­ti kiau­rą die­ną per vi­sus te­le­vi­zi­jos ka­na­lus trans­liuo­ja­mus tur­kiš­kus, in­diš­kus ar lie­tu­viš­kus se­ria­lus. Juo­se kar­to­ja­si vis tos pa­čios ba­na­lios siu­že­ti­nės li­ni­jos. Ne­my­li­mos mo­te­rys, no­rė­da­mos pri­si­vi­lio­ti pa­tin­kan­tį vy­rą, pi­la jam į vy­ną mig­do­mų­jų, pa­skui ap­kal­ti­na, kad su ja per­mie­go­jo. Gi­mi­nai­čiai pyks­ta­si dėl tur­to, vie­ni ki­tiems ker­ši­ja, žu­do, šau­do. In­diš­kuo­se fil­muo­se žiau­riai iš­nau­do­ja ir skriau­džia į ver­gi­ją paim­tus vai­kus.

Ba­na­lios neiš­ra­din­gos mui­lo ope­ros bru­ka­mos vie­toj ge­ro nau­jo ro­ma­no, nes jo pa­pras­čiau­siai po ran­ka nė­ra. Ką jau be­kal­bė­ti apie teat­rą, ope­rą, ba­le­tą ar bent nor­ma­lų ki­no fil­mą?

Ar skai­tys tie, ku­rie ateis po mū­sų? Vie­nas ki­tas skai­tys. Dau­gu­ma po­ten­cia­lių var­to­to­jų kon­cent­ruo­sis į in­ter­ne­to po­rta­lų nau­jie­nas ir so­cia­li­nius tink­lus. Taip jau yra ir šian­dien. Vie­nin­te­lis jau­nų žmo­nių ži­nių šal­ti­nis – mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas. Ma­ži vai­kai ap­skri­tai ne­ga­li nu­styg­ti vie­to­je, jiems rei­kia veiks­mo. Pas­kai­ty­ti, o juo­lab pa­ra­šy­ti ke­lis sa­ki­nius – di­džiau­sia kan­čia.

Ar kal­tos vien tech­no­lo­gi­jos ir sku­bus šian­die­ni­nis gy­ve­ni­mo bū­das? Gal ir pa­ti li­te­ra­tū­ra? Sun­kūs, ne­sup­ran­ta­mi teks­tai, ku­riuos rei­kia šif­ruo­ti? Ving­ry­bė­mis per­sū­dy­ta pa­sa­ko­ji­mo ma­nie­ra? Per daug su­dė­tin­ga kū­ri­nių in­terp­re­ta­ci­ja per pa­mo­kas?

Sa­ky­si­te be­pi­gu bu­vo vy­res­nia­jai kar­tai, ku­ri kaip pro­gra­mi­nę li­te­ra­tū­rą skai­tė Že­mai­tę, P. Cvir­ką, J. Sta­ne­vi­čiaus pa­sa­kė­čias – pa­pras­tu­čius, kaip du kart du aiš­kius teks­tus.

Bet ar jie dėl sa­vo pa­pras­tu­mo nu­sto­jo ak­tua­lu­mo ir ge­nia­lu­mo? Juk ir šian­dien pil­na tin­gi­nių vin­gių jo­nų ir vi­są naš­tą ant sa­vo pe­čių vel­kan­čių drie­žų kat­rių. Net­rūks­ta ir pet­rų kur­me­lių, ku­riems mer­ga ne taip ir svar­bu, by tik uoš­viai šim­tus pa­klo­tų, tu­rė­tų že­mės ar miš­ko. Šimt­me­čio se­nu­mo ak­tua­li­jos pa­si­reiš­kia ki­to­kio­mis, švel­nes­nė­mis, dip­lo­ma­tiš­kes­nė­mis for­mo­mis. Bet pa­si­reiš­kia...

De­mok­ra­ti­ja ir jos rea­ly­bė ga­li pa­mė­tė­ti au­to­riams dau­gy­bę tie­siai į šir­dį pa­tai­kan­čių is­to­ri­jų. Be­lie­ka jas pa­ste­bė­ti. Ne­rei­kės pa­tiems kur­ti nė siu­že­to. Gy­ve­ni­mas pa­ts ta­len­tin­giau­sias kū­rė­jas.

Komentarai

miestietis    Pen, 2020-03-06 / 16:05
Labai prasmingas mintis išsakė Regina. Mano galva, tai reikalo esmė yra tame, kad kuo naujesnė žmonių karta, tuo labiau tingi pajungti smegenis skaitant ar ieškant kitų terpių švietimuisi, bet keisčiausia, jog ir suaugę žmonės neatskiria prasmingo kūrinio nuo literatūrinio kičo ar paprasčiausios grafomanijos, o dar blogiau, kad ją prastuminėja jaunimui, o visų blogiausia, kad tai daro su, tarkim, švietimo ministerijos pagalba.
Saulius    Sek, 2020-03-08 / 20:28
Knygomis dabar užversti knygynai ir prekybcentriai, bet jei bibliotekoj paklausi kokios naujesnės - turi užsirezervavęs atstovėt ilgoką eilę.Bent jau Višinsky, rajonuose gal prieinamesnės. Bendrai knygų badu šiais laikais tikrai negalima skųstis, atvirkščiai, trūksta laiko perskaityt visas norimas.Kad daug prileista grafomaniško šlamšto ir visokių exprezidentų panegirikų - sutinku.Bet visada galima rinktis, nebent autorė kur nors rašo literatūros apžvalgas.Tada taip, kažkiek paskaityt tenka viską, kas iš spaustuvės.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.