Naujausios
Baigėsi knygų mugė, kurioje dalyvavo dešimtys tūkstančių svečių ir kūrėjų iš įvairių pasaulio šalių bei gausybė knygos gerbėjų iš Lietuvos. Tai rodo, jog knyga, kaip ją besistengtų išstumti moderniosios technologijos, vis dar svarbi ir aktuali žmonių gyvenime.
Šių metų knygų mugės motto Jono Meko žodžiai: "Gyventi be formulių, reikia būti atviram". Kūrėjai kviesti ieškoti naujų saviraiškos formų, eksperimentuoti.
Tačiau ar visi rašytojų eksperimentai priimtini skaitytojui? Antai viena pažįstama medikė, jau išėjusi užtarnauto poilsio, pasakojo dabar turinti laiko ir mėgstanti skaityti. Bet dažnai pasitaiko tokių knygų, kai nesupranti, ką skaitai. Maišosi realybė ir fantazijos, sąmonė ir pasąmonė. Nesuprasi, ar veiksmas vyksta tikrovėje, ar tai tėra tik herojaus fantazijos. Ypač keista, kai aprašomi herojai nukeliami į tuos laikus, kuomet gyveno žinomos istorinės asmenybės ir prie jų gyvenimo nevykusiai prikergiami. "Perskaitai tokią knygą ir nėra ką papasakoti. Nei turinio, nei peno mintims", – apgailestavo potenciali literatūros vartotoja.
Iš tiesų ir man pačiai kartais po ranka pasitaiko labai keistų knygų, kai nesuprantu, ar esu nepakankamai išprususi, ar blogas mano literatūrinis skonis, ar knygos autorius savais triukais nori sudaryti labai intelektualaus ir originalaus rašytojo įvaizdį.
Galbūt literatūros žinovams toks jo stilius pasirodys tikrai unikalus, išskirtinis knygų gausybėje? Tačiau kūryba skirta platesniam skaitytojų ratui. Išeitų, jog autorius pats kerta šaką, ant kurios sėdi. Nes menas – menui arba literatūra – rašytojams teorija šiandien, kai knygų tiražai siekia tik po vieną kitą tūkstantį, neturėtų būti populiari.
Koks yra šiandieninis literatūros vartotojas? Kas jis yra? Kaip kiekvienam iš mūsų identifikuoti, kokiam literatūros vartotojo lygmeniui priklausome?
Studijavau lietuvių, užsienio, rusų ir kitų tautų literatūrą, turėjau puikius dėstytojus. Mokykloje literatūros mokytojos su užsidegimu analizuodavo kūrinius. Mums, mokiniams, studentams jie būdavo suprantami.
Dar ir šiandien dažną vakarą paimu į rankas tomelį su Salomėjos Nėries eilėmis, vartau kuklias Pauliaus Širvio poezijos knygas, po kelis kartus, lyg norėčiau išmokti pamoką, skaitau Justino Marcinkevičiaus eilėraščius. Daugelį jų moku atmintinai. Bet kiekvieną kartą skaitant užburia jų mintis, išmintis, emocija ir gyvybė.
Dėl nepasenstančių ir nemirštančių amžinųjų vertybių, matyt, vis sugrįžtame prie klasikų romanų. Ilgimės brandžių, prasmingų teatro spektaklių su aktoriais Rūta Staliliūnaite, Regimantu Adomaičiu, Vytautu Paukšte. Juose buvo keliami esminiai klausimai apie žmogaus gyvenimo prasmę, valstybę, tautą, mūsų identitetą.
Negalima nurašyti visos šiuolaikinės literatūros. Su malonumu skaitome Klaudijos Keller, Carole-Anne Eschenazi, Douglas Kennedy, Lisos Genovos, Annos Ekberg, Kelly Rimmer bestselerius, kurie įdomūs ne stiliaus maniera, o turinio intriga, istorijos išskirtinumu. Su įdomumu skaitome ir gyvenimiškomis tiesomis alsuojančius, suprantama maniera parašytus Saulės Sakalauskaitės, Irenos Buivydaitės bei kitų lietuvių autorių romanus, kurių tiražai siekia po keturis – penkis tūkstančius.
Taigi, skaitytojui pasirinkimas yra. Tik kartais toje tūkstančio ar net mažesniu tiražu išleistų knygų įvairovėje gali pasiklysti.
Bet ar daug pasirinkimo turi rašytojas? Kaip besidžiaugtume populiarėjančiomis knygų mugėmis, realiai knygų skaitytojų mažėja.
Daugelis inteligentų tvirtina negaištantys laiko grožinei literatūrai. Skaito tik pažintinio pobūdžio knygas.
Miesto žmogus, prarytas amžino skubėjimo, vartoja greitąją informaciją, kurią išmeta telefonas ar kompiuteris.
Ilgais žiemos vakarais mėgsta skaityti kaimo šviesuoliai. Bet kaimų bibliotekos uždarinėjamos, o pirkti dešimt ar keliolika eurų kainuojantį romaną kaimo žmogus neturi iš ko.
Belieka žiūrėti kiaurą dieną per visus televizijos kanalus transliuojamus turkiškus, indiškus ar lietuviškus serialus. Juose kartojasi vis tos pačios banalios siužetinės linijos. Nemylimos moterys, norėdamos prisivilioti patinkantį vyrą, pila jam į vyną migdomųjų, paskui apkaltina, kad su ja permiegojo. Giminaičiai pykstasi dėl turto, vieni kitiems keršija, žudo, šaudo. Indiškuose filmuose žiauriai išnaudoja ir skriaudžia į vergiją paimtus vaikus.
Banalios neišradingos muilo operos brukamos vietoj gero naujo romano, nes jo paprasčiausiai po ranka nėra. Ką jau bekalbėti apie teatrą, operą, baletą ar bent normalų kino filmą?
Ar skaitys tie, kurie ateis po mūsų? Vienas kitas skaitys. Dauguma potencialių vartotojų koncentruosis į interneto portalų naujienas ir socialinius tinklus. Taip jau yra ir šiandien. Vienintelis jaunų žmonių žinių šaltinis – mobilusis telefonas. Maži vaikai apskritai negali nustygti vietoje, jiems reikia veiksmo. Paskaityti, o juolab parašyti kelis sakinius – didžiausia kančia.
Ar kaltos vien technologijos ir skubus šiandieninis gyvenimo būdas? Gal ir pati literatūra? Sunkūs, nesuprantami tekstai, kuriuos reikia šifruoti? Vingrybėmis persūdyta pasakojimo maniera? Per daug sudėtinga kūrinių interpretacija per pamokas?
Sakysite bepigu buvo vyresniajai kartai, kuri kaip programinę literatūrą skaitė Žemaitę, P. Cvirką, J. Stanevičiaus pasakėčias – paprastučius, kaip du kart du aiškius tekstus.
Bet ar jie dėl savo paprastumo nustojo aktualumo ir genialumo? Juk ir šiandien pilna tinginių vingių jonų ir visą naštą ant savo pečių velkančių driežų katrių. Netrūksta ir petrų kurmelių, kuriems merga ne taip ir svarbu, by tik uošviai šimtus paklotų, turėtų žemės ar miško. Šimtmečio senumo aktualijos pasireiškia kitokiomis, švelnesnėmis, diplomatiškesnėmis formomis. Bet pasireiškia...
Demokratija ir jos realybė gali pamėtėti autoriams daugybę tiesiai į širdį pataikančių istorijų. Belieka jas pastebėti. Nereikės patiems kurti nė siužeto. Gyvenimas pats talentingiausias kūrėjas.