Ką pa­sa­ko­ja kny­ga be tu­ri­nio?

Bai­gė­si kny­gų mu­gė, ku­rio­je da­ly­va­vo de­šim­tys tūks­tan­čių sve­čių ir kū­rė­jų iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių bei gau­sy­bė kny­gos ger­bė­jų iš Lie­tu­vos. Tai ro­do, jog kny­ga, kaip ją be­si­steng­tų iš­stum­ti mo­der­nio­sios tech­no­lo­gi­jos, vis dar svar­bi ir ak­tua­li žmo­nių gy­ve­ni­me.

Šių me­tų kny­gų mu­gės mot­to Jo­no Me­ko žo­džiai: "Gy­ven­ti be for­mu­lių, rei­kia bū­ti at­vi­ram". Kū­rė­jai kvies­ti ieš­ko­ti nau­jų sa­vi­raiš­kos for­mų, eks­pe­ri­men­tuo­ti.

Ta­čiau ar vi­si ra­šy­to­jų eks­pe­ri­men­tai priim­ti­ni skai­ty­to­jui? An­tai vie­na pa­žįs­ta­ma me­di­kė, jau išė­ju­si už­tar­nau­to poil­sio, pa­sa­ko­jo da­bar tu­rin­ti lai­ko ir mėgs­tan­ti skai­ty­ti. Bet daž­nai pa­si­tai­ko to­kių kny­gų, kai ne­sup­ran­ti, ką skai­tai. Mai­šo­si rea­ly­bė ir fan­ta­zi­jos, są­mo­nė ir pa­są­mo­nė. Ne­sup­ra­si, ar veiks­mas vyks­ta tik­ro­vė­je, ar tai tė­ra tik he­ro­jaus fan­ta­zi­jos. Ypač keis­ta, kai ap­ra­šo­mi he­ro­jai nu­ke­lia­mi į tuos lai­kus, kuo­met gy­ve­no ži­no­mos is­to­ri­nės as­me­ny­bės ir prie jų gy­ve­ni­mo ne­vy­ku­siai pri­ker­gia­mi. "Pers­kai­tai to­kią kny­gą ir nė­ra ką pa­pa­sa­ko­ti. Nei tu­ri­nio, nei pe­no min­tims", – ap­gai­les­ta­vo po­ten­cia­li li­te­ra­tū­ros var­to­to­ja.

Iš tie­sų ir man pa­čiai kar­tais po ran­ka pa­si­tai­ko la­bai keis­tų kny­gų, kai ne­sup­ran­tu, ar esu ne­pa­kan­ka­mai iš­pru­su­si, ar blo­gas ma­no li­te­ra­tū­ri­nis sko­nis, ar kny­gos au­to­rius sa­vais triu­kais no­ri su­da­ry­ti la­bai in­te­lek­tua­laus ir ori­gi­na­laus ra­šy­to­jo įvaiz­dį.

Gal­būt li­te­ra­tū­ros ži­no­vams toks jo sti­lius pa­si­ro­dys tik­rai uni­ka­lus, iš­skir­ti­nis kny­gų gau­sy­bė­je? Ta­čiau kū­ry­ba skir­ta pla­tes­niam skai­ty­to­jų ra­tui. Išei­tų, jog au­to­rius pa­ts ker­ta ša­ką, ant ku­rios sė­di. Nes me­nas – me­nui ar­ba li­te­ra­tū­ra – ra­šy­to­jams teo­ri­ja šian­dien, kai kny­gų ti­ra­žai sie­kia tik po vie­ną ki­tą tūks­tan­tį, ne­tu­rė­tų bū­ti po­pu­lia­ri.

Koks yra šian­die­ni­nis li­te­ra­tū­ros var­to­to­jas? Kas jis yra? Kaip kiek­vie­nam iš mū­sų iden­ti­fi­kuo­ti, ko­kiam li­te­ra­tū­ros var­to­to­jo lyg­me­niui pri­klau­so­me?

Stu­di­ja­vau lie­tu­vių, už­sie­nio, ru­sų ir ki­tų tau­tų li­te­ra­tū­rą, tu­rė­jau pui­kius dės­ty­to­jus. Mo­kyk­lo­je li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jos su už­si­de­gi­mu ana­li­zuo­da­vo kū­ri­nius. Mums, mo­ki­niams, stu­den­tams jie bū­da­vo su­pran­ta­mi.

Dar ir šian­dien daž­ną va­ka­rą pai­mu į ran­kas to­me­lį su Sa­lo­mė­jos Nė­ries ei­lė­mis, var­tau kuk­lias Pau­liaus Šir­vio poe­zi­jos kny­gas, po ke­lis kar­tus, lyg no­rė­čiau iš­mok­ti pa­mo­ką, skai­tau Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus ei­lė­raš­čius. Dau­ge­lį jų mo­ku at­min­ti­nai. Bet kiek­vie­ną kar­tą skai­tant už­bu­ria jų min­tis, iš­min­tis, emo­ci­ja ir gy­vy­bė.

Dėl ne­pa­sens­tan­čių ir ne­mirš­tan­čių am­ži­nų­jų ver­ty­bių, ma­tyt, vis su­grįž­ta­me prie kla­si­kų ro­ma­nų. Il­gi­mės bran­džių, pra­smin­gų teat­ro spek­tak­lių su ak­to­riais Rū­ta Sta­li­liū­nai­te, Re­gi­man­tu Ado­mai­čiu, Vy­tau­tu Paukš­te. Juo­se bu­vo ke­lia­mi es­mi­niai klau­si­mai apie žmo­gaus gy­ve­ni­mo pra­smę, vals­ty­bę, tau­tą, mū­sų iden­ti­te­tą.

Ne­ga­li­ma nu­ra­šy­ti vi­sos šiuo­lai­ki­nės li­te­ra­tū­ros. Su ma­lo­nu­mu skai­to­me Klau­di­jos Kel­ler, Ca­ro­le-An­ne Es­che­na­zi, Doug­las Ken­ne­dy, Li­sos Ge­no­vos, An­nos Ek­berg, Kel­ly Rim­mer be­stse­le­rius, ku­rie įdo­mūs ne sti­liaus ma­nie­ra, o tu­ri­nio int­ri­ga, is­to­ri­jos iš­skir­ti­nu­mu. Su įdo­mu­mu skai­to­me ir gy­ve­ni­miš­ko­mis tie­so­mis al­suo­jan­čius, su­pran­ta­ma ma­nie­ra pa­ra­šy­tus Sau­lės Sa­ka­laus­kai­tės, Ire­nos Bui­vy­dai­tės bei ki­tų lie­tu­vių au­to­rių ro­ma­nus, ku­rių ti­ra­žai sie­kia po ke­tu­ris – pen­kis tūks­tan­čius.

Tai­gi, skai­ty­to­jui pa­si­rin­ki­mas yra. Tik kar­tais to­je tūks­tan­čio ar net ma­žes­niu ti­ra­žu iš­leis­tų kny­gų įvai­ro­vė­je ga­li pa­si­klys­ti.

Bet ar daug pa­si­rin­ki­mo tu­ri ra­šy­to­jas? Kaip be­si­džiaug­tu­me po­pu­lia­rė­jan­čio­mis kny­gų mu­gė­mis, rea­liai kny­gų skai­ty­to­jų ma­žė­ja.

Dau­ge­lis in­te­li­gen­tų tvir­ti­na ne­gaiš­tan­tys lai­ko gro­ži­nei li­te­ra­tū­rai. Skai­to tik pa­žin­ti­nio po­bū­džio kny­gas.

Mies­to žmo­gus, pra­ry­tas am­ži­no sku­bė­ji­mo, var­to­ja grei­tą­ją in­for­ma­ci­ją, ku­rią iš­me­ta te­le­fo­nas ar kom­piu­te­ris.

Il­gais žie­mos va­ka­rais mėgs­ta skai­ty­ti kai­mo švie­suo­liai. Bet kai­mų bib­lio­te­kos už­da­ri­nė­ja­mos, o pirk­ti de­šimt ar ke­lio­li­ka eu­rų kai­nuo­jan­tį ro­ma­ną kai­mo žmo­gus ne­tu­ri iš ko.

Be­lie­ka žiū­rė­ti kiau­rą die­ną per vi­sus te­le­vi­zi­jos ka­na­lus trans­liuo­ja­mus tur­kiš­kus, in­diš­kus ar lie­tu­viš­kus se­ria­lus. Juo­se kar­to­ja­si vis tos pa­čios ba­na­lios siu­že­ti­nės li­ni­jos. Ne­my­li­mos mo­te­rys, no­rė­da­mos pri­si­vi­lio­ti pa­tin­kan­tį vy­rą, pi­la jam į vy­ną mig­do­mų­jų, pa­skui ap­kal­ti­na, kad su ja per­mie­go­jo. Gi­mi­nai­čiai pyks­ta­si dėl tur­to, vie­ni ki­tiems ker­ši­ja, žu­do, šau­do. In­diš­kuo­se fil­muo­se žiau­riai iš­nau­do­ja ir skriau­džia į ver­gi­ją paim­tus vai­kus.

Ba­na­lios neiš­ra­din­gos mui­lo ope­ros bru­ka­mos vie­toj ge­ro nau­jo ro­ma­no, nes jo pa­pras­čiau­siai po ran­ka nė­ra. Ką jau be­kal­bė­ti apie teat­rą, ope­rą, ba­le­tą ar bent nor­ma­lų ki­no fil­mą?

Ar skai­tys tie, ku­rie ateis po mū­sų? Vie­nas ki­tas skai­tys. Dau­gu­ma po­ten­cia­lių var­to­to­jų kon­cent­ruo­sis į in­ter­ne­to po­rta­lų nau­jie­nas ir so­cia­li­nius tink­lus. Taip jau yra ir šian­dien. Vie­nin­te­lis jau­nų žmo­nių ži­nių šal­ti­nis – mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas. Ma­ži vai­kai ap­skri­tai ne­ga­li nu­styg­ti vie­to­je, jiems rei­kia veiks­mo. Pas­kai­ty­ti, o juo­lab pa­ra­šy­ti ke­lis sa­ki­nius – di­džiau­sia kan­čia.

Ar kal­tos vien tech­no­lo­gi­jos ir sku­bus šian­die­ni­nis gy­ve­ni­mo bū­das? Gal ir pa­ti li­te­ra­tū­ra? Sun­kūs, ne­sup­ran­ta­mi teks­tai, ku­riuos rei­kia šif­ruo­ti? Ving­ry­bė­mis per­sū­dy­ta pa­sa­ko­ji­mo ma­nie­ra? Per daug su­dė­tin­ga kū­ri­nių in­terp­re­ta­ci­ja per pa­mo­kas?

Sa­ky­si­te be­pi­gu bu­vo vy­res­nia­jai kar­tai, ku­ri kaip pro­gra­mi­nę li­te­ra­tū­rą skai­tė Že­mai­tę, P. Cvir­ką, J. Sta­ne­vi­čiaus pa­sa­kė­čias – pa­pras­tu­čius, kaip du kart du aiš­kius teks­tus.

Bet ar jie dėl sa­vo pa­pras­tu­mo nu­sto­jo ak­tua­lu­mo ir ge­nia­lu­mo? Juk ir šian­dien pil­na tin­gi­nių vin­gių jo­nų ir vi­są naš­tą ant sa­vo pe­čių vel­kan­čių drie­žų kat­rių. Net­rūks­ta ir pet­rų kur­me­lių, ku­riems mer­ga ne taip ir svar­bu, by tik uoš­viai šim­tus pa­klo­tų, tu­rė­tų že­mės ar miš­ko. Šimt­me­čio se­nu­mo ak­tua­li­jos pa­si­reiš­kia ki­to­kio­mis, švel­nes­nė­mis, dip­lo­ma­tiš­kes­nė­mis for­mo­mis. Bet pa­si­reiš­kia...

De­mok­ra­ti­ja ir jos rea­ly­bė ga­li pa­mė­tė­ti au­to­riams dau­gy­bę tie­siai į šir­dį pa­tai­kan­čių is­to­ri­jų. Be­lie­ka jas pa­ste­bė­ti. Ne­rei­kės pa­tiems kur­ti nė siu­že­to. Gy­ve­ni­mas pa­ts ta­len­tin­giau­sias kū­rė­jas.