Ką „čė­dy­ti“? Duo­ną ar dar­bą?

Ga­li bū­ti jog taip ir yra. Vos su­kū­rę įmo­nė­lę kai ku­rie darb­da­viai ap­si­vel­ka kos­tiu­mą, pa­si­ri­ša kak­la­raiš­tį ir vai­di­na bo­są. Dar­buo­to­jai, ne­tgi tie, ku­rie lai­ko­mi jo de­ši­nią­ja ran­ka, ne­drįs­ta nė cyp­tel­ti. Ką jau be­šne­kė­ti apie ei­li­nius dar­bi­nin­kus? Tad na­tū­ra­lu, jog da­lis žmo­nių ieš­ko prie­globs­čio sa­vi­val­dy­bių įmo­nė­se.

Bet yra ir ki­ta bė­da – dar­bo na­šu­mas ir ko­ky­bė. Šių li­gų simp­to­mų tu­ri tiek pri­va­tus, tiek vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių sek­to­rius.

Dar prieš ke­le­tą me­tų te­ko ste­bė­ti, kaip dir­ba ke­li­nin­kai. Iš ry­to pa­si­mai­šo ant ke­lio. Prieš­piet ne­ria į krū­mus ir pa­si­ro­do tik pa­va­ka­rę. Kai ku­rie jau pa­si­kvė­pi­nę "kar­čią­ja", kai ku­rie nu­mi­gę po­rą va­lan­dų. Kaip sa­ko­ma: "Ka­rei­vis mie­ga, bet tar­ny­ba tę­sia­si."

Vie­no dar­bi­nin­ko pa­klau­siau, ko­dėl jie taip da­ro. Juk ke­lių dar­bi­nin­kams mo­ka ne mi­ni­ma­lius, ga­na ne­blo­gus at­ly­gi­ni­mus. Jis paaiš­ki­no: "Dar­bą rei­kia "čė­dy­ti". Jei per grei­tai pa­da­ry­si­me, kraus dar. Dau­giau dar­bo va­lan­dų – dau­giau pi­ni­gų. Rei­kia įsi­sa­vin­ti tiek, kiek nu­ma­ty­ta pro­jek­te."

Gal­būt pa­sta­ruo­ju me­tu ke­li­nin­kų po­žiū­ris į dar­bą pa­si­kei­tė? Bet dau­ge­lio ki­tų dar­bi­nin­kų – tik­rai ne. An­tai sta­dio­ne klo­jo trin­ke­les pės­čių­jų ta­kams. Ne­ži­nau, kas ten dir­bo – pri­va­ti ar sa­vi­val­dy­bės įmo­nė. Bet pik­ta bu­vo žiū­rė­ti, kaip tie žmo­nės dir­ba. Vie­nas ka­sa, ki­tas il­si­si pa­ri­męs ant kas­tu­vo. Tre­čias ste­bi. Pas­kui pa­si­kei­čia vaid­me­ni­mis.

Tuos žmo­nes jau for­ma­vo kon­ku­ren­ci­ja pul­suo­jan­tis lai­kas mo­kęs, jog rei­kia žiū­rė­ti tik sa­vęs, sa­vo nau­dos, kas­dien ko­vo­ti tik už sa­vo bū­vį, nes kiek­vie­no pro­ble­ma yra tik jo pro­ble­ma.

Pa­na­šių da­ly­kų vis dar pa­si­tai­ko ir pri­va­čia­me sek­to­riu­je. Ne­di­de­lės fir­me­lės vy­rai re­mon­tuo­ja bu­tą. Šei­mi­nin­kė gy­ve­na už­sie­ny­je. Fir­mos va­do­vas – ki­ta­me mies­te. At­va­žiuo­ja vy­rai į dar­bą. Pak­lo­ja ke­tu­rias ply­te­les. Įsi­jun­gia te­le­vi­zo­rių. Par­si­ne­ša alaus. Ir gurkš­no­da­mi šven­čia gy­ve­ni­mą, kol at­va­žiuo­ja fir­mos au­to­bu­sė­lis jų par­vež­ti na­mo.

Ar­ba sta­to na­mą. Vie­nas be­to­nuo­ja, ki­tas mai­šo be­to­ną, ki­ti du mai­go te­le­fo­ną. Ky­la įta­ri­mas, jog taip "dir­ban­tys" žmo­nės tas fir­me­les grei­tai nu­va­rys į bank­ro­tą.

Pas ūki­nin­ką dir­ban­ti mel­žė­ja neat­sa­kin­gai rū­pi­na­si hi­gie­na, už­ter­šia ke­lias to­nas pie­no. Ūki­nin­kas bau­džia­mas nuo­skai­to­mis. O mo­te­ris nė ne­mirk­te­li. Ne­pa­raus­ta iš gė­dos. Rei­ka­lau­ja, kad nuo ki­to mė­ne­sio jai pa­di­din­tų at­ly­gi­ni­mą.

Ko­dėl taip yra? Ne­gi dar ga­li­me kal­tin­ti so­vie­ti­nius lai­kus, kai dar­bo me­tu bu­vo ga­li­ma dirb­ti bet kaip ar­ba ap­skri­tai muš­ti din­de­rį? Nuo to lai­ko praė­jo jau trys de­šimt­me­čiai. Sa­ky­kim, tą vi­ru­są ga­lė­jo at­si­neš­ti vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nės. Bet šiuo me­tu iš jų dar dir­ba tik ne­di­de­lė da­lis.

O iš ko iš­mo­ko tin­gė­ti jau­ni, ku­rie dar­bo me­tu iš­ti­sai mai­go te­le­fo­ną ir rei­ka­lau­ja, kad darb­da­vys jam mo­kė­tų dau­giau ne­gu mo­ka­ma di­džiu­lį sta­žą tu­rin­čiam uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riui?

Gal jiems ir ne­rei­kė­jo mo­ky­tis? Tie­siog to­kie yra iš pri­gim­ties? Ži­no sa­vo tei­ses. Tu­ri mak­si­ma­lius po­rei­kius. Bet ne­tu­ri nė mi­ni­ma­laus pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bės jaus­mo. Ne­tu­ri su­pra­ti­mo, jog ir darb­da­viui tur­tus ne­ša ne ait­va­rai. Jog pi­ni­gų jis ne­pa­se­mia iš aruo­do. Juos rei­kia už­dirb­ti.

Tuos žmo­nes jau for­ma­vo kon­ku­ren­ci­ja pul­suo­jan­tis lai­kas mo­kęs, jog rei­kia žiū­rė­ti tik sa­vęs, sa­vo nau­dos, kas­dien ko­vo­ti tik už sa­vo bū­vį, nes kiek­vie­no pro­ble­ma yra tik jo pro­ble­ma.

Ei­li­nį kar­tą ko­men­ta­ro ko­men­ta­to­rių bū­čiau kal­ti­na­ma pe­si­miz­mu, jei­gu teig­čiau, jog vi­si jau­ni žmo­nės yra to­kie. Dar yra pa­trio­tų, mak­si­ma­lis­tų ir alt­ruis­tų, ku­rie dir­ba daug – už sa­ve ir už tą tin­gin­tį drau­gą.

De­ja, dau­ge­lis to­kių darbš­tuo­lių kaip jie krau­na ka­pi­ta­lą už­sie­nio darb­da­viams. Kaž­ka­da jiems tie pa­tys Lie­tu­vos darb­da­viai pa­ro­dė du­ris, sa­ky­da­mi: "Už du­rų lau­kia dvi­de­šimt to­kių kaip tu." Ne to­dėl, kad jie blo­gai dir­bo. O to­dėl, kad už dar­bą rei­ka­la­vo de­ra­mo už­mo­kes­čio. Kad ne­ke­liak­lups­čia­vo. Kad ne­si­jau­tė kal­ti dėl to, jog darb­da­vys jiems tu­ri mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą...

Da­bar vis­kas su­grį­žo bu­me­ran­gu. Už­sie­niuo­se pi­ni­gų vers­lui už­si­dir­bę lie­tu­viai ku­ria įmo­nes Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je. Ne ko­kias mi­nia­tiū­ri­nes įmo­nė­les, o su­ren­ka­mų na­mų, lai­vų ce­chus, pro­duk­ci­ją par­duo­da už­sie­ny­je. Ren­ka­si ne did­mies­čius, o ra­jo­no cent­rus, kur ne­dar­bo ly­gis sie­kia ke­lio­li­ka pro­cen­tų, ti­kė­da­mie­si ras­ti pi­ges­nės dar­bo jė­gos ir pa­dė­ti iš­bris­ti iš ne­dar­bo ir skur­do sa­vo kraš­tie­čiams.

De­ja, be­dar­biai skai­čiuo­ja­mi tūks­tan­čiais, pa­ti­ki­mi dar­bi­nin­kai – ant ran­kos pirš­tų. Tai vis­kas, kas dar li­ko dėl emig­ra­ci­jos la­biau­siai nu­krau­ja­vu­siuo­se Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se ir kai­muo­se.

Čia, ma­tyt, dar il­gai teks gy­ven­ti su men­ta­li­te­tu, "čė­di­jan­čiu" ne duo­ną, o dar­bą.