Ką „čė­dy­ti“? Duo­ną ar dar­bą?

Regina MUSNECKIENĖ
Ne­se­niai te­ko da­ly­vau­ti dis­ku­si­jo­je apie sa­vi­val­dy­bių vi­daus san­do­rius su sa­vo­mis įmo­nė­mis ir tų san­do­rių tei­si­nę ba­zę. Sa­vi­val­dy­bės įmo­nių va­do­vai, kaip vie­ną iš prie­žas­čių iš­lai­ky­ti sa­vi­val­dy­bių įmo­nes mi­nė­jo fak­tą, jog tai dar­bo vie­tos pro­vin­ci­jos žmo­nėms kad ir su mi­ni­ma­liu, bet ofi­cia­liai ro­do­mu at­ly­gi­ni­mu.
Esą pri­va­čios įmo­nės ver­čia dirb­ti po 12 va­lan­dų. At­ly­gi­ni­mas – mi­ni­ma­lus. Ir pu­sė jo – vo­ke­ly­je.

Ga­li bū­ti jog taip ir yra. Vos su­kū­rę įmo­nė­lę kai ku­rie darb­da­viai ap­si­vel­ka kos­tiu­mą, pa­si­ri­ša kak­la­raiš­tį ir vai­di­na bo­są. Dar­buo­to­jai, ne­tgi tie, ku­rie lai­ko­mi jo de­ši­nią­ja ran­ka, ne­drįs­ta nė cyp­tel­ti. Ką jau be­šne­kė­ti apie ei­li­nius dar­bi­nin­kus? Tad na­tū­ra­lu, jog da­lis žmo­nių ieš­ko prie­globs­čio sa­vi­val­dy­bių įmo­nė­se.

Bet yra ir ki­ta bė­da – dar­bo na­šu­mas ir ko­ky­bė. Šių li­gų simp­to­mų tu­ri tiek pri­va­tus, tiek vals­ty­bės ir sa­vi­val­dy­bių sek­to­rius.

Dar prieš ke­le­tą me­tų te­ko ste­bė­ti, kaip dir­ba ke­li­nin­kai. Iš ry­to pa­si­mai­šo ant ke­lio. Prieš­piet ne­ria į krū­mus ir pa­si­ro­do tik pa­va­ka­rę. Kai ku­rie jau pa­si­kvė­pi­nę "kar­čią­ja", kai ku­rie nu­mi­gę po­rą va­lan­dų. Kaip sa­ko­ma: "Ka­rei­vis mie­ga, bet tar­ny­ba tę­sia­si."

Vie­no dar­bi­nin­ko pa­klau­siau, ko­dėl jie taip da­ro. Juk ke­lių dar­bi­nin­kams mo­ka ne mi­ni­ma­lius, ga­na ne­blo­gus at­ly­gi­ni­mus. Jis paaiš­ki­no: "Dar­bą rei­kia "čė­dy­ti". Jei per grei­tai pa­da­ry­si­me, kraus dar. Dau­giau dar­bo va­lan­dų – dau­giau pi­ni­gų. Rei­kia įsi­sa­vin­ti tiek, kiek nu­ma­ty­ta pro­jek­te."

Gal­būt pa­sta­ruo­ju me­tu ke­li­nin­kų po­žiū­ris į dar­bą pa­si­kei­tė? Bet dau­ge­lio ki­tų dar­bi­nin­kų – tik­rai ne. An­tai sta­dio­ne klo­jo trin­ke­les pės­čių­jų ta­kams. Ne­ži­nau, kas ten dir­bo – pri­va­ti ar sa­vi­val­dy­bės įmo­nė. Bet pik­ta bu­vo žiū­rė­ti, kaip tie žmo­nės dir­ba. Vie­nas ka­sa, ki­tas il­si­si pa­ri­męs ant kas­tu­vo. Tre­čias ste­bi. Pas­kui pa­si­kei­čia vaid­me­ni­mis.

Tuos žmo­nes jau for­ma­vo kon­ku­ren­ci­ja pul­suo­jan­tis lai­kas mo­kęs, jog rei­kia žiū­rė­ti tik sa­vęs, sa­vo nau­dos, kas­dien ko­vo­ti tik už sa­vo bū­vį, nes kiek­vie­no pro­ble­ma yra tik jo pro­ble­ma.

Pa­na­šių da­ly­kų vis dar pa­si­tai­ko ir pri­va­čia­me sek­to­riu­je. Ne­di­de­lės fir­me­lės vy­rai re­mon­tuo­ja bu­tą. Šei­mi­nin­kė gy­ve­na už­sie­ny­je. Fir­mos va­do­vas – ki­ta­me mies­te. At­va­žiuo­ja vy­rai į dar­bą. Pak­lo­ja ke­tu­rias ply­te­les. Įsi­jun­gia te­le­vi­zo­rių. Par­si­ne­ša alaus. Ir gurkš­no­da­mi šven­čia gy­ve­ni­mą, kol at­va­žiuo­ja fir­mos au­to­bu­sė­lis jų par­vež­ti na­mo.

Ar­ba sta­to na­mą. Vie­nas be­to­nuo­ja, ki­tas mai­šo be­to­ną, ki­ti du mai­go te­le­fo­ną. Ky­la įta­ri­mas, jog taip "dir­ban­tys" žmo­nės tas fir­me­les grei­tai nu­va­rys į bank­ro­tą.

Pas ūki­nin­ką dir­ban­ti mel­žė­ja neat­sa­kin­gai rū­pi­na­si hi­gie­na, už­ter­šia ke­lias to­nas pie­no. Ūki­nin­kas bau­džia­mas nuo­skai­to­mis. O mo­te­ris nė ne­mirk­te­li. Ne­pa­raus­ta iš gė­dos. Rei­ka­lau­ja, kad nuo ki­to mė­ne­sio jai pa­di­din­tų at­ly­gi­ni­mą.

Ko­dėl taip yra? Ne­gi dar ga­li­me kal­tin­ti so­vie­ti­nius lai­kus, kai dar­bo me­tu bu­vo ga­li­ma dirb­ti bet kaip ar­ba ap­skri­tai muš­ti din­de­rį? Nuo to lai­ko praė­jo jau trys de­šimt­me­čiai. Sa­ky­kim, tą vi­ru­są ga­lė­jo at­si­neš­ti vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nės. Bet šiuo me­tu iš jų dar dir­ba tik ne­di­de­lė da­lis.

O iš ko iš­mo­ko tin­gė­ti jau­ni, ku­rie dar­bo me­tu iš­ti­sai mai­go te­le­fo­ną ir rei­ka­lau­ja, kad darb­da­vys jam mo­kė­tų dau­giau ne­gu mo­ka­ma di­džiu­lį sta­žą tu­rin­čiam uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riui?

Gal jiems ir ne­rei­kė­jo mo­ky­tis? Tie­siog to­kie yra iš pri­gim­ties? Ži­no sa­vo tei­ses. Tu­ri mak­si­ma­lius po­rei­kius. Bet ne­tu­ri nė mi­ni­ma­laus pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bės jaus­mo. Ne­tu­ri su­pra­ti­mo, jog ir darb­da­viui tur­tus ne­ša ne ait­va­rai. Jog pi­ni­gų jis ne­pa­se­mia iš aruo­do. Juos rei­kia už­dirb­ti.

Tuos žmo­nes jau for­ma­vo kon­ku­ren­ci­ja pul­suo­jan­tis lai­kas mo­kęs, jog rei­kia žiū­rė­ti tik sa­vęs, sa­vo nau­dos, kas­dien ko­vo­ti tik už sa­vo bū­vį, nes kiek­vie­no pro­ble­ma yra tik jo pro­ble­ma.

Ei­li­nį kar­tą ko­men­ta­ro ko­men­ta­to­rių bū­čiau kal­ti­na­ma pe­si­miz­mu, jei­gu teig­čiau, jog vi­si jau­ni žmo­nės yra to­kie. Dar yra pa­trio­tų, mak­si­ma­lis­tų ir alt­ruis­tų, ku­rie dir­ba daug – už sa­ve ir už tą tin­gin­tį drau­gą.

De­ja, dau­ge­lis to­kių darbš­tuo­lių kaip jie krau­na ka­pi­ta­lą už­sie­nio darb­da­viams. Kaž­ka­da jiems tie pa­tys Lie­tu­vos darb­da­viai pa­ro­dė du­ris, sa­ky­da­mi: "Už du­rų lau­kia dvi­de­šimt to­kių kaip tu." Ne to­dėl, kad jie blo­gai dir­bo. O to­dėl, kad už dar­bą rei­ka­la­vo de­ra­mo už­mo­kes­čio. Kad ne­ke­liak­lups­čia­vo. Kad ne­si­jau­tė kal­ti dėl to, jog darb­da­vys jiems tu­ri mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą...

Da­bar vis­kas su­grį­žo bu­me­ran­gu. Už­sie­niuo­se pi­ni­gų vers­lui už­si­dir­bę lie­tu­viai ku­ria įmo­nes Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je. Ne ko­kias mi­nia­tiū­ri­nes įmo­nė­les, o su­ren­ka­mų na­mų, lai­vų ce­chus, pro­duk­ci­ją par­duo­da už­sie­ny­je. Ren­ka­si ne did­mies­čius, o ra­jo­no cent­rus, kur ne­dar­bo ly­gis sie­kia ke­lio­li­ka pro­cen­tų, ti­kė­da­mie­si ras­ti pi­ges­nės dar­bo jė­gos ir pa­dė­ti iš­bris­ti iš ne­dar­bo ir skur­do sa­vo kraš­tie­čiams.

De­ja, be­dar­biai skai­čiuo­ja­mi tūks­tan­čiais, pa­ti­ki­mi dar­bi­nin­kai – ant ran­kos pirš­tų. Tai vis­kas, kas dar li­ko dėl emig­ra­ci­jos la­biau­siai nu­krau­ja­vu­siuo­se Lie­tu­vos ra­jo­nuo­se ir kai­muo­se.

Čia, ma­tyt, dar il­gai teks gy­ven­ti su men­ta­li­te­tu, "čė­di­jan­čiu" ne duo­ną, o dar­bą.

Komentarai

kike    Ket, 2019-11-14 / 15:33
Tarybiniais metais žmonės dirbo, dabar, galima sakyti, vergauja. Melžėja pas ūkininką, tuo labiau. Straipsnis kažkoks pridusęs.
to kike    Ant, 2019-11-19 / 14:16

In reply to by kike

Tarybiniais laikais mušė dinderį, muša ir dabar. Tiesiog yra tokia žmonių kategorija - lervos ir tinginiai. Buvo visais laikais. Net Kristijonas Donelaitis apie juos rašė.
Saulius    Pen, 2019-11-15 / 08:06
Nenusišnekėk,kike.Puikiai prisimenu sovietmetį ir buvo lygiai kaip tame anekdote : dirbantieji vaizdavo ,kad dirba, valdžia vaizdavo, kad moka jiems atlyginimus.Pagal ekonominį nenašumą sovietai pasaulyje buvo priešpaskutinėj vietoje.Paskutinėje Kuba. Dėl dabartinės situacijos yra įvairiai.Darbo našumas ir atlygis priklauso nuo įvairiausių faktorių, bet kas nori užsidirbt - tas užsidirba gerose įmonėse arba individualioje veikloje.Kas nusiteikęs mušt dinderį ar kilnot čierką - trinasi kokioje " šaraškino kontoroje ", kaip autorės iliustruoti pavyzdžiai.Pastebėjau , kad per paskutinę krizę tokios buvo be gailesčio "optimizuotos ", bet dabar, atsigavus ekonomikai ir dar nenutrūkus dykų pinigų srautams iš ES, atsiranda ir darbą tik imituojančių " lėšų įsisavintojų ".
kike    Pen, 2019-11-15 / 16:46

In reply to by Saulius

Visi darbai buvo nudirbti. Net dabar ūkininkai naudojasi melioratorių darbo vaisiais(čia, kaip pavyzdys). Na, bet jei tave tėvai šėrė kanopom, tau sunku kažką tai suprasti. Valgant kanopas smarkiai auga propagandos ausys.
Dažnai     Šeš, 2019-11-23 / 19:58
darbo našumas priklauso nuo darbdavių,jei jų verslumas neįsivažiuoja,tai koks gali būti darbuotojo darbo našumas.Tas nenašus darbuotojas kitoje įmonėje,ypač atsdūręs užsieny ten stebuklus rodo.Tai gi nenašus darbdavys sąlygoja darbuotojo prastą našumą.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.