Naujausios
Sekmadienis Rygoje. Visa diena su Janio Streičo dvasia ir jo kūryba. Jau 12.00 duris pravėrė Tautos namai Mamelė — Latvių bendrijos namai Merkelio gatvėje, šalia Vermanės parko. Parko estradoje tą pačią valandą pradėjo rodyti svarbiausius Streičo filmus. Visą dieną, iki tamsos ir vėl ašaras latviams spaudė „Janių nakties spalvos limuzinas“, „Žmogaus vaikas.“, „Mano draugas nerimtas žmogus“, „Svetimos aistros“, „Rudolfo palikimas“… Tautos namai, kurių prezidentu vienu metu buvo ir Streičas, patyrė viso Latvijos kultūrinio elito antplūdį. Prie fortepijono sėdo ir pats maestro Raimondas Paulas (Pauls) — paskutinis didis mohikanas.
Mamelės didžiojoje salėje, kuri gyva nuo XX amžiaus pradžios, kur pradėjo gyventi Rainio „Aukso žirgas“, raibo akys. Ir prietemoje, pritemdytų liustrų prieblandoje, raibo: suėjo kone visa latvių šviesuomenė.
Ir gėles prie urnos, vainikuojamos Streičo skrybėle, gulė kartu su didžia pagarba.
Janis Streičas visuotiniu sutarimu pripažįstamas vienu iš „gyvybės ketverto“, padėjusio latviams išsaugoti latviškumą XX amžiaus 1960–1990 metais.
Ir todėl ištikimai maestro Raimondas, paskutinysis iš ketverto, sėdo prie fortepijono. Ką tik jo paties 90-tį Latvija minėjo kaip dainų šventę.
Kiti du tautos poetai — Imantas Ziedonis ir Janis Petersas — jau amžinos kūrybos Mamelėje.
Rygos metropolitas, katalikų arkivyskupas Zbignevas Stankievičius (Janio širdies draugas, latgalis) tarė ganytojišką žodį nuo Mamelės scenos.
Trečią valandą perėjome Vermanės parką ir suėjome į „Splendid palace“, Rygos secesijos šedevrą.
Tame kino teatre, kuris yra daugiau teatras negu kinas, salėje ir visuose vestibiuliuose Janis Streičas buvo švenčiamas jau kaip GYVENIMO DŽIAUGSMAS. To jis palinkėjo visiems gyviesiems... Ir skambėjo Janio širdžiai mieliausia daina – „Visi dzied!“
Tuos jo žodžius pabaigoje ir ištarė Viktorija – jo dukra. Latgalio Janio ir dzūkės Vidos dukra. Galingos šaknies Viktorija yra jau mūsų, lietuvių kultūros primadona, Kauno valstybinio muzikinio teatro kūrėja.
O mieste jau ne pirma diena švietė stendai su Janio Streičo veidu ir išmintimi: „Žmogui duota gyvybė, kad Gyvenimo kelyje jis įgytų sielą“. Viską mačiau, viską gėriau į sielą ir kūną. Buvo pasakiškai saulėta pavasario diena, Ryga alsavo gyvybe.
Buvau.
(Tik lietuvių... ne. Nei ambasadoriaus, nei kokio veido iš mūsų diplomatinės atstovybės – ne.)