Naujausios
Jam svarbiausia buvo Lenkija
Adolfas STRAKŠYS
Kalbėsimės, žinoma, apie Katynę.
Pradžiai žiupsnelis statistikos: 1940 metų balandį Katynėje sušaudyta 4 421 lenkų belaisvis — karininkai, valdininkai, žandarai.
Per du mėnesius jų čia nužudyta net 21 857.
Dabar žiupsnelis istorijos. Pirmiausiai, aišku, atsakymas į klausimą, iš kur tie belaisviai?
Atsakymas: Antrasis pasaulinis karas Tarybų Sąjungai prasidėjo visai ne keturiasdešimt pirmųjų birželio 22 dieną, kaip mus mokė, bet 1939 metų rugsėjo 17-ąją, kai Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną ir netrukus užėmė 52 procentus jos teritorijos, vokiečiams, suprantama, palikdama tik 48 procentus. Į nelaisvę tada pateko 250 tūkstančių lenkų kareivių, iš kurių 25 tūkstančiai — karininkų. Didžioji dalis jų sušaudyta Katynėje.
Beje, kai po pusantrų metų, vokiečiams priartėjus prie Maskvos, belaisvių lageriuose buvo pradėtas formuoti nacionaliniai lenkų daliniai, pasirodė, jog nėr kam tiems daliniams vadovauti. Berija iššniukštinėjo visus gulagus ir ten vos ne vos surado 1658 karininkus.
Beje, Katynė — tradicinė žmonių šaudykla.
Rusų bolševikai čia nužudė tūkstančius savo šalies piliečių, o Antrojo pasaulinio karo metais Katynę žudynių vieta pasirinko ir vokiečiai — čia buvo šaudomi žydai ir bolševikai.
Taigi žemė, kurioje žuvo Lenkijos Prezidentas.
Rytoj jo laidotuvės Vavelio pilyje.
Tirštas politinis rūkas vis dar dengia Lenkijos karininkų žudynes Katynėje ir tas žudynes lydintį keturiasdešimtųjų kovo penktą VKP (b) CK Politbiuro nutarimą dėl lenkų karininkų sunaikinimo. Pirmas parašas po juo, kaip teigia tie, kurie matė tuos dokumentus, — Josifo Stalino...
Įkandin jo pasirašė dar šeši VKP (b) CK Politbiuro nariai...
Taip bolševikija šventė savo pergalę prieš buržuazinę Lenkiją...
Gal tas juodas politinis rūkas išsisklaidys po šitos kraupios tragedijos, kurią, beje, irgi dengia rūkas.
Mirtis juos pakirto staiga, it kulka, gal net nespėjus suvokti, kas atsitiko, gal net nespėjusius išsigąsti.
Gelbėti nebuvo ko — visi žuvę. Vaizdas siaubingas. Tų, kurie buvo prisirišę saugos diržus, nukirstos galvos — gal pralėkė kokia atplyšusi skarda ir padarė savo juodą darbą. Gelbėtojai išsyk atpažino šventiką — iš auksinio kryžiaus ir balto šaliko ant kaklo. Prezidento žmoną atpažino tik Maskvoje iš vestuvinio žiedo — jame buvo išgraviruota jos vardas ir pavardė.
Siaubinga tragedija, sudrebinusi visą civilizuotą pasaulį.
O tragedijos priežastis, ekspertų duomenimis, — tirštas rūkas virš karinio aerodromo, į kurį nusileidimo taką apgraibomis ryžosi rasti vyriausybinis lenkų lėktuvas, kuris iki šiol buvo skraidinęs po pasaulį visus Lenkijos prezidentus, pradedant generolu Vojciechu Jeruzelskiu.
Bet juk nėra rūkų, kurių negalėtų įveikti šiandieniai oro laineriai, o jei jie negali įveikti rūko, tai jį išmintingai apeina — leidžiasi kaimyniniuose aerouostuose.
Lenkų ekipažui irgi buvo nurodyti trys aerouostai — Vnukovo, Minsko ir Vitebsko. Kodėl buvo nepasinaudota tais oro uostais, dengia nežinios rūkas, kuriam gal niekada ir nelemta išsisklaidyti.
Beje, tą rytą šitas karinis aerodromas jau buvo priėmęs Lenkijos lėktuvą, kuriuo atskrido žurnalistai, nes rūkas dar nebuvo toks tirštas. Netrukus pasirodė rusų transportinis laineris, — jam jau buvo patarta netūpti, ir lėktuvas nuskrido į Maskvą.
Tada pasirodė Lenkijos Prezidento lėktuvas. Jo ekipažui dispečeris irgi pasiūlė nesileisti į tirštą rūką, o skristi į Vnukovą, Minską ar Vitebską, bet ekipažas kažkodėl nutarė leistis į rūko apgaubtą aerodromą.
Leidosi, nieko nepasakę dispečeriams, kodėl tai daro.
Kodėl?
Apžvalgininkai, ieškodami kaltininkų, pareiškė, jog dėl to kalta rusų kalba. Girdi, dispečeris su ekipažu kalbėjo rusiškai, o tos kalbos lenkų ekipažo vadas galėjo ir nesuprasti — tarptautinė aviacijos kalba yra anglų.
Įrašai juodojoje dėžėje paneigė šitą teiginį — lakūnas su dispečeriu gražiai susikalbėjo, taigi jiedu vienas kita gerai suprato, o jei suprato, tai tragedijos galėjo nebūti — reikėjo skristi į atsarginį aerodromą.
Tai kodėl ekipažas neskrido į atsarginį oro uostą, nors tai buvo privalu, ir tai ką tiktai padarė rusų oro laineris?
Gal todėl, kad Prezidento lėktuvas vėlavo?
Juk Prezidentas 10.30 jau turėjo užplanuotą susitikimą, o lėktuvas tuo metu dar nebuvo pasirodęs virš aerodromo — avarija įvyko 10.56.
Teigiama, kad Prezidentas galėjo nurodyti leistis bet kokiomis sąlygomis, o sąlygų savo akimis jis nematė — kaip tvirtina Valdas Adamkus, Lechas Kačinskis bijojo aukščio ir lėktuve sėdėdavo prie štoromis užtrauktų langelių.
Analitikai ta proga prisiminė analogišką atveją — Lecho Kačynskio lėktuvas 2008 rugpjūčio dvyliktą turėjo leistis Tbilisyje, tačiau dėl blogų oro sąlygų nusileido Giandžio aerouoste Azerbaidžane, ir tai padaręs lakūnas Grezegorzas Pietruczukas buvo atleistas iš darbo.
Lechas Kačynskis tada skrido į Tbilisį su svarbia savo ir Vašingtono misija — padėti Michailui Saakašviliui, Olimpinių žaidynių rytą pradėjusiam Gruzijos suvienijimo karą su Rusija.
Lechui Kačynskiui tada žūtbūtinai buvo reikalinga aplenkti Prancūzijos prezidentą, kuris, Europos Sąjungos pasiųstas į Maskvą su Rusijos Prezidentu aptarė paliaubų tekstą, kurį turėjo pasirašyti Rusijos ir Gruzijos prezidentai.
Lechas Kačynskis tame tekste įžvelgė ydingų momentų ir skubėjo į Tbilisį perspėti Saakašvilį, kad jis jo nepasirašytų.
Tačiau Prancūzijos prezidentas į Tbilisį atvyko anksčiau, ir visas Lecho Kačynskio sumanymas žlugo.
Atpirkimo ožiu tada tapo lėktuvo vadas.
Panaši situacija ir šį kartą — Prezidentas aiškiai vėluoja, o dispečeris siūlo skristi į Vnukovą, Minską ar Vitebską.
Beje, lėktuvą valdė Arkadiuszas Protasiukas, buvęs kapitono Grezegorzo Pietruczuko pavaduotojas, kuris anuomet kartu su savo vadu nutupdė lėktuvą Azerbaidžane, gal tuo išgelbėdamas ne tik Lecho Kačynskio, bet kartu su juo skridusių ir kitų kaimyninių valstybių vadovų gyvybes, tarp jų ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus.
Žinodamas, kas nutiko jo vadui, lakūnas nepakluso dispečerio nurodymui, ir įvyko tai, kas turėjo įvykti, kai oro uostą gaubia tirštas rūkas.
Ir Lechas Kačinskis išėjo iš gyvenimo — ne vienas, o išsivesdamas pirmaeilį Lenkijos elitą.
Ir tą jo išėjimą gaubia tirštas rūkas, nes viskas, ką čia šnekėjau, yra spėlionės ir ekspertų pasamprotavimai.
Tų pasamprotavimų yra visokiausių.
Štai rumunų agentūra „Romanian Global News“ pareiškė, kad Lenkijos lėktuvo katastrofa yra ne atsitiktinė — tame rajone esą išbandytas slaptas rusų elektromagnetinis ginklas, kuris gali padaryti poveikį varikliams ir bet kokio skraidančio aparato elektronikai.
Lenkų parlamento deputatas Artūras Gurskis jau rėžė, kad Rusija ir tik Rusija yra atsakinga už „naująją Katynę“.
Rėžė, o paskui per spaudą atsiprašė.
Vokiečių laikraštis „Die Welt“ siūlo pakeisti Kaliningrado pavadinimą — mat, Michailo Kalinino parašas yra tarp tų VKP(b) Centro komiteto Politinio biuro narių parašų, pasmerkusių myriop lenkų belaisvius.
Pakeisti Kaliningrado vardą, laikraščio nuomone, turėtų Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, kaip komisijos, tiriančios Lenkijos Prezidento lėktuvo katastrofos priežastis, pirmininkas.
Juk pagrindinė priežastis — lenkų karininkų žudynės Katynėje: nebūtų buvę tų žudynių, Lenkijos politinis elitas su Prezidentu priekyje nebūtų skridęs į Katynę.
O tuo tarpu pasaulis gedi dėl Lenkijos Prezidento žūties.
Vilniaus merija jau tarėsi, kaip įamžinti Lecho Kačynskio atminimą šalies sostinėje. Nutarta vieną jos gatvių pavadinti Lecho Kačynskio vardu, tačiau niekaip nesutaria, kokiais rašmenimis tos gatvės pavadinime rašyti Lenkijos Prezidento pavardę — lietuviškais ar lenkiškais, nes Seimas besąlygiškai atmetė įstatymo projektą, pagal kurį lenkų pavardės lietuviškuose pasuose turėtų būti rašomos lenkų rašmenimis.
Bet juk gatvės pavadinimas — ne pasas?
Negana to — Andrius Kubilius, minėto įstatymo pateikėjas Seime, pareiškė: „Nelietuviškų rašmenų atmetimas — netinkamas atsisveikinimas su Lechu Kačynskiu“.
Labai keistas pareiškimas.
Pagerbkime, kaip geriems kaimynams dera, žuvusį Prezidentą, bet nežeminkime ir neniekinkime savęs.
Velionis buvo didelis mūsų politinio elito bičiulis, bet ne kas kitas, o jis yra viešai pareiškęs, kad Vilnius yra Lenkijos miestas.
Pačioje Lenkijoje kilo nepasitenkinimo banga dėl to, kad žuvusį Prezidentą ir jo žmoną palaidos Vavelio pilyje šalia įžymiausių Lenkijos žmonių — todėl laidotuvių dieną į Krokuvą komandiruota pustrečio tūkstančio policininkų.
Sunerimęs ir politinis pasaulis — ką pasirinks lenkai į laisvą prezidento vietą? Jo brolį Jaroslavą ar Donaldo Tuskos tipo žmogų, sugebantį vesti dialogą ir su Rytais, ir su Vakarais?
Taigi išeidamas Lechas Kačynskis paliko lenkams ne tiktai gedulą, bet ir didelius rūpesčius, kurie ateis po gedulo.
Beje, Lecho Kačynskio žūtį išpranašavo vienas Gruzijos televizijos kanalas pusvalandžio trukmės filme apie tai, kad Rusija užpuolė Gruziją — girdi, tame žūtbūtiniame kare žuvo ne tik Michailas Saakašvilis, bet ir Lenkijos Prezidentas Lechas Kačynskis.
Žuvo sprogus lėktuvui, kuriuo skrido į pagalbą Gruzijai.
Reportažą, pavadintą „Gruzijos pasauliniai karai: žūva Kačynskis ir Saakašvilis“, transliavo ir lenkų televizija.
Lenkija rytoj laidoja savo Prezidentą.
Lenkų lenką, kuriam svarbiausia buvo Lenkija.