Naujausios
Ši savaitė – Salomėjos Nėries. Lapkričio 17-ąją sukako 120 metų nuo poetės gimimo.
Pagarba vienai iš genialiausiųjų Lietuvos kūrėjų nustelbė net šiuo metu labai paaštrėjusias politines rietenas.
Socialiniuose tinkluose nuotraukas ir straipsnius apie poetės gyvenimą ir kūrybą iš įvairių šaltinių kėlė muziejai, literatūros mylėtojai ir puoselėtojai, bibliotekos, minėjusios S. Nėries gimimo metines. Į minėjimus susirinkusi inteligentija klausėsi paskaitų, aktorių skaitomų S. Nėries eilėraščių, dainavo poetės eiles, virtusias liaudies dainomis.
Vilkaviškyje iškiliai kraštietei skirti renginiai vyko nuo rugpjūčio mėnesio. Paskelbtas sonetų konkursas. Konkursui savo kūrybą pateikė per 40 šalies poetų. Vilkaviškio savivaldybė įsteigė Salomėjos Nėries premiją.
Beįpusėjant savaitei skambinu Salomėjos Nėries anūkei Salomėjai Bučaitei. „Ačiū, kad užginate mano močiutę“, – gražia suvalkietiška šnekta dėkoja moteris. Bet šiuo metu važiuoja į močiutės, gimusios lapkričio 17-ąją, gimimo metinių minėjimą Palemone, buvusiuose jos namuose, dabar – dviejų menininkų poetės Salomėjos ir skulptoriaus Bernardo Bučų memorialiniame muziejuje.
Pokalbį atidedame vakarui. Per pokalbį Salomėja pasidalins savo tėvelio Sauliaus Bučo prisiminimais, kaip per karą būdama Maskvoje mama Salomėja jį mokė piešti Gedimino stulpus ir Vytį.
Deja, visuomeninis transliuotojas ir kitos televizijos, kurias žiūri šimtai tūkstančių žmonių, tylėjo. Mat, vienas kvailiausiųjų Nepriklausomos Lietuvos „išradimų“ desovietizacijos komisija be teismo nuteisė prieš aštuoniasdešimt metų mirusią tautos numylėtą kūrėją. Už tai, kad pakluso tuometinės valdžios sprendimui, (o gal net naiviai ir šventai tikėjo to sprendimo teisingumu?) Lietuvą įkorporuoti į Tarybų sąjungos sudėtį ir vyko į Maskvą kaip viena iš delegacijos narių.
Jeigu jau taip, tas „tribunolas“ turėtų teisti mus visus, gimusius ir gyvenusius sovietmečiu. Kam gyvenome, kūrėme Lietuvą, statėme namus ir gamyklas, mokėmės sovietinėse mokyklose ir universitetuose, į sovietinius darželius ir mokyklas leidome savo vaikus, rengėme publikacijas laikraščiams, rašėme knygas, puoselėjome gimtąją kalbą. Privalėjome susideginti? Kaip Pilėnuose...
„Kokia įtampa dėl Salomėjos Nėries – iki neapykantos, nesuprantamos, nepaaiškinamos“, – savo dienoraščiuose rašo viena iškiliausių šių dienų literatūrologių, profesorė Viktorija Daujotytė, nedrįsusi pasmerkti. Garbaus amžiaus literatūrologė pabandė išgyventi Salomėją, kad ją suprastų.
Savo mintis apie moterį, kurios talentas buvo didesnis už trapias jos žmogiškąsias galimybes, sudėjo į knygą. Knygos rankraštį įteikė Rašytojų sąjungos leidyklai. Į knygą sudėjo mintis, kurios neapleido ne tik sėdint prie rašomojo stalo, bet ir atliekant buities darbus, gimė ruošiantis nakties poilsiui. Salomėja ir jos nemirtingi eilėraščiai lankydavo net sapnuose. Taip įsigyventi reikėjo, kad pajustum ir suprastum poetės pasaulį.
„Mes mylime savo poetus, tik nemylime savo poetuose laisvės – su tokia mintimi profesorė palydėjo savo knygą – ir pridūrė: – Salomėja mums labai reikalinga dėl mūsų pačių vidinių slenksčių.“
„Punsko „Aušros“ leidykla išleido Algio Uzdilos knygą „Per nebūties sieną“, skirtą Salomėjos Nėries 120-osioms gimimo metinėms.
Tuo tarpu savotiškas šių dienų disidentas Laimonas Juozėnas pasakoja Kaune apvaikščiojęs daugybę knygynų ir tik viename radęs Salomėjos Nėries eilėraščių knygą. Nors save ir savo talentus gerbianti tauta poetės gimimo metinių proga galėtų, o gal net privalėtų išleisti solidžią jos poezijos rinktinę.
Laimonas paskambino padėkoti už kovo mėnesį parengtą ir publikuotą rašinį „Ar atsikovosime Salomėją Nėrį?“. Protestuodamas prieš chunveibinišką sprendimą nukelti daugybę metų Vilnių puošusį Vlado Vildžiūno paminklą Salomėjai Nėriai jis surengė kelių dienų bado akciją. Džiaugiasi, jog atsirado daug jį palaikančių žmonių. Jam pritarė ne vienas šalia pabuvęs Vilniaus inteligentas. Priėmė net pernakvoti, kad naktį nekiltų grėsmės saugumui. Palaikytojų atvyko net iš Varėnos ir kitų Lietuvos miestų.
„Tai naujųjų globalistų kova prieš tautų kultūrą, prieš raštiją lietuvių kalba, – įsitikinęs ponas Laimonas. – Desovietizacijos komisijos sprendimas apskųstas teismui. Jis atmetė skundą, apskųstą aukštesnės instancijos teismui. Jeigu ir jo sprendimas bus neigiamas, teks prie paminklo kas parą organizuoti sargybą.“
Kaip pavadinti tokį reiškinį, kai išmintinga tauta rodo meilę ir pagarbą poetės talentui, juo didžiuojasi, deklamuoja atmintinai išmoktas jos eiles, dainuoja dainas, sukurtas jos eilėraščių žodžiais, o valdžios sukurta ir galingai įgalinta biurokratinė įstaiga apskelbia ją tautos prieše, įsako nukelti paminklą, panaikinti jos vardu pavadintų gatvių ir mokyklų pavadinimus, ištrinti poetę iš tautos atminties. Taip, ištrinti. Nes kai Amžinybėn iškeliaus Salomėją Nėrį dar skaičiusiųjų, ją deklamavusiųjų ir dainavusiųjų kartos, gerokai sumankurtinta jaunoji karta jau nė nežinos tokią Lietuvos poetę buvus.
Desovietizacijos vėzdu užsimota ir į pulką kitų rašytojų bei poetų. Atrodytų, jog jie patys kalčiausi dėl skausmingų Lietuvos istorijos vingių. Tarsi nebūtų buvę Molotovo-Ribentropo pakto ir įtakos zonų pasidalijimo. Tarsi nebūtų Lietuvos valdžios sprendimo stoti į TSRS sudėtį.
Keisčiausia, jog užsimota į pačius talentingiausius. Gal kai jie bus ištrinti, šiandieninių vidutinybių kūryba spindės labiau? Gal konkurencija įsivažiavo iki tokio greičio, kad pavojingi šiuolaikiniams tapo ir praėjusio amžiaus kūrėjai?
Nustebino faktas, kai šiomis dienomis kilus diskusijai, ar nepavadinus Vilniaus oro uosto žymiausio Lietuvos kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu, sukilo pasaulio žmonėmis save laikantys tautos kultūros niekintojai.
Esą Čiurlionis nėra pasaulinio garso dailininkas. Nors daugelis tautų galėtų tik pasvajoti turėti tokį talentą. Kitas argumentas – nieko bendro neturi su oro linijomis. Tada suraskime, kas turi ką nors bendro. Pavadinkime Dariaus ir Girėno oro uostu. Vis tiek garsinsime savo tautos didvyrius. O juokingiausias argumentas, kad Čiurlionio oro uosto vardo neištars užsieniečiai. Tik ar užsieniečiams įdomu, kaip mes ištariame jų oro uostų pavadinimus.
Panašu, kad mes jau tik ir gyvename dėl užsieniečių. Moterys trumpina savo pavardes, kad jas lengviau galėtų ištarti koks kitatautis. Verslininkai angliškai pavadina savo įmones. Scenos žvaigždės suanglina savo vardus.
Paniekiname savastį, tautinį orumą, lietuvių kalbos grožį. Lyg nereikalingus iš mados išėjusius drabužius išmetame aukso fondui priklausančius talentus, kurių kūryba turėtų būti verčiama į užsienio kalbas.
Ar ilgainiui netapsime visiškais nabagais be savo šaknų, be savos kalbos, be lietuviško vardo ir pavardės?
