Ir saulėlydis gali būti gražus

Regina MUSNECKIENĖ
Žiūriu į socialiniuose tinkluose eksponuojamą rusų estrados žvaigždės Alos Pugačiovos atvaizdą ir neatsistebiu. 71 metų moteris stovi šalia 43 metų savo vyro Maksimo Galkino. Šalia porelė vaikučių. Dvynukams tik po septynerius metus. Jų mamytė atrodo vienmetė su kiek atokiau stovinčia vyresniąja savo dukra Kristina. Įžymybės karantinuojasi savo pilyje pamaskvės kaime, mėgaujasi gyvenimu.

Žvaigždės nemoka pasenti. Ir rusai tuo džiaugiasi. Rašo komentarus, kad metai, žymintys amžių, tėra tik skaičiai. Jų žvaigždė – vis dar graži ir geros formos.

O mes, lietuviai, nutaisę rūškanas minas, amžinai kuo nors nepatenkinti. Kol dar nenešiojome kaukių, atsakydavome į praeivio pasisveikinimą. O dabar žiūriu: vienas žmogus, praeinantis pro kitą žmogų sveikinasi, o pasveikintasis nė žodžio neburbteli. Mano, jog su kauke jo niekas nepažins. Tai ir atsakyti į pasisveikinimą nesivargina.

Atrodo, jog oriai senti ir priimti senatvės iššūkius nemoka ir mūsų žvaigždės.

Didžiausia „košeliena“ dabar užvirė dėl rekomendacijų vyresniems negu šešiasdešimt metų žmonėms kuo mažiau lankytis kavinėse, restoranuose ir kitose viešose vietose.

Su senatve, matyt, negalinti susitaikyti aktorė labai įsižeidė, kad jos amžiaus žmonės įvardijami rizikos grupe. Atsirado ir jos pasekėjų. Kai kurie senjorai, matyt, pamanė, kad pykti ir ardytis, pamačius užrašą apie rizikos grupę, dabar tiesiog madinga. Ir pyksta – esą yra diskriminuojami.

Bet tas urzgimas rodo tik viena, kad nemokame oriai senti, senatvę priimdami kaip neišvengiamybę.

Gal kur nors koks nesusipratėlis arba provokatorius ir pakabina raštą, kad senjorai nepageidaujami. Su jais reikėtų ir ginčytis. Aš asmeniškai, dar niekur tokių užrašų nemačiau. O jei ir pamatyčiau, visai neįsižeisčiau. Gal net neperskaityčiau? Juk užrašas nekanda ir Covid – 19 neužkrečia. Ir kontrolierius prie durų nestovi, paso neprašo. Eini ir įeini.

O rekomendacijas suprantu kaip pagarbą amžiui ir senelių saugojimą. Ir niekas čia nekaltas, kad esame vyresnio amžiaus ir savo laiką jau baigiame nugyventi.

Tave nurašo visuomenė, gydytojai, giminės ir net artimiausi žmonės. Nes jau nesi bitė darbininkė. Neneši nektaro į valstybės avilį.

Niekas nekaltas, kad nesame žvaigždės, savo laiku nepasidarėme plastinių operacijų. Į „feisbuką“ įsidedame prieš dešimt metų darytą nuotrauką. Bet vis tiek ne kažkas...

Taigi, aistros dėl tariamos virusinės diskriminacijos – juokingos. Vienas architektas juos pavadino laikinų sunkumų būtinybe. Ir ji visai nereikšminga, palyginus su tikrąja, gilumine vyresnio amžiaus žmonių diskriminacija.

Visą gyvenimą plušėjęs, bėgęs lyg botagu vejamas arklys, kad uždirbtum duoną, įsigytum pastogę, užaugintum vaikus, vieną dieną pasijunti nereikalingas. Tave nurašo visuomenė, gydytojai, giminės ir net artimiausi žmonės. Nes jau nesi bitė darbininkė. Neneši nektaro į valstybės avilį. Atvirkščiai – dargi naudojiesi kitų suneštu gėriu. Kitų, nes tavo per visą gyvenimą neštą gėrį jau sunaudojo kiti nusenę, neįgalūs, nedirbantys.

Virsti balastu, nereikalingu daiktu, besipainiojančiu po kojomis. Tavo vaikai užsiėmę, bėga lyg plakami botagu kaip tu pats kadaise bėgai. Neturi laiko sustoti, paklausti, kaip jautiesi, pakalbėti bent pusvalandį, paklausti patarimo, nes patys mano žinantys viską geriau už tave. Juos nervina tavo lėtas pėdinimas. Tu negrabiai imi daiktus. Ką nors netyčia išmeti. Nori dėmesio lyg mažas vaikas. Gaišini.

O jiems dabar didelių startų metas. Reikia bėgti, kad kiti neaplenktų, kad neįsitvirtintų jų vietoje. Jie ir jų vaikai – ateitis. O tu – jau praeitis. Tarsi trauktumeisi atbulas ir eitum iš gyvenimo scenos vis gilyn į užkulisius.

Kol dar pavelki kojas. Kai nė to nepajėgsi, vaikai, jeigu jie Lietuvoje, paguldys į ligoninę. Jeigu užsienyje arba iš viso vaikų neturėjai, tai už juos padarys socialiniai darbuotojai.

Iš ligoninės nuveš į senelių namus ar slaugos skyrių, kur tave šers migdomaisiais vaistais, kad nieko nereikalautum ir netrukdytum. O gal į hospisą? Kur užsikrėsi jei ne koronavirusu, tai kokia kita liga. Juk reikia kokios nors priežasties, kad greičiau paliktum šią ašarų pakalnę.

Olandijoje dirbanti lietuvė pasakojo, kaip jos globotinė, sužinojusi, jog serga ketvirtos stadijos vėžiu, paprašė eutanazijos. Kad nebūtų našta nei visuomenei, nei artimiesiems. Sugrįžo į namus. Susikvietė visus giminaičius ir vaikus. Gražiai atsisveikino. Kitą rytą išėjo į ligoninę, kad ten padėtų iškeliauti Amžinybėn.

Lietuvoje tokių galimybių pačiam susiprasti ir pasitraukti nėra. Be to, ar mes turime teisę patys spręsti, kada nutraukti savo gyvybę? Tai prilygtų savižudybei.

Jos nedrįsta nutraukti net „Šiaulių krašte“ aprašytas žmogus, gyvenantis ant kapo ir, beje, pagal amžių dar nepriklausantis rizikos grupei.

Jauni, sėkmingi, gyvybingi, protingi žmonės kasdien, lyg perkamą drabužį matuojasi gyvenimą. Netiko vienas sprendimas – renkasi kitą.

O žmogus ant kapo kasdien matuojasi mirtį. Jam dar gyvam kapinėse ramu, nes nereikia su niekuo konkuruoti, peštis dėl valdžios, pinigų, geresnės vietos po saule. Mirusieji nedalyvauja gyvųjų konfliktuose. Jiems nieko nereikia. Ar ne todėl benamis kapinėse mato savo laisvę? Juk mirtis žmogų išlaisvina nuo visų gyvenimo vargų. Deja, vis tiek jos nelaukiame. Desperatiškai ginamės nuo senatvės. Nemokame jos priimti kaip neišvengiamos duotybės ir iš paskutiniųjų jėgų džiaugtis saulėlydžiu, nesinervindami dėl to kas kaip mus pavadino ar ką užrašė ant durų.

Kiekvieno mūsų gyvenimo scenarijus – panašus. Skiriasi tik detalės. Visų laukia ta pati pabaiga. Vienų lengvesnė, žaismingesnė, dvasingesnė, kai gali bent iš tolo gėrėtis jaunais savo vaikais ir anūkais, džiaugtis jų jėgomis ir grožiu. Kitų – skaudi, vienumoj lyg rūke paskendusi.

Sociologai vyresnio amžiaus žmonėms priešpastatomą jaunystės kultą vadina sumenkinta pagyvenusių žmonių socialine verte. Tai būdinga ne vien Lietuvai – visoms valstybėms, save laikančioms aukštos demokratijos ir aukštos kultūros šalimis. Būtent dėl to šalių demokratija šlubuoja.

O kokia iš tikrųjų yra socialinė pagyvenusio žmogaus vertė? Minusinė, kad reikia mokėti jam pensiją? Ar pliusinė?

Kartą klausiausi paskaitos, kurios lektorius senus, gyvenimo išminties ir patirties lobius sukaupusius žmones pavadino didžiuliu visuomenės turtu.

Kol jie gyvi, kol prisimena savo kartos gyvenimus, klaidas ir suklupimus, pasiekimus iš jų galime semtis autentiškos gyvenimo istorijos, ramybės, nuosaikumo, logikos ir kitų pamatinių vertybių, prie kurių šiomis dienomis jau sugrįžta ne viena jauna šeima.

Tad nenusipiginkime patys. Nesinervinkime erzeliuodami dėl smulkmenų. Nepasiduokime suinteresuotų politikų kurstymams. Nuo nevaldomų aistrų netapsime jaunesni.

Išlikime orūs ir susitaikykime su saulėlydžiu. Juk ne vien saulės tekėjimas, bet ir saulėlydis gali būti gražus.

Komentarai

kike    Ket, 2020-05-28 / 21:09
Kokia gali būti ori baigtis tokioje santvarkoje. Tik migdomieji ir pūvantis užpakalis plius išpuvusi nugara.
Saulius    Šeš, 2020-05-30 / 09:28

In reply to by kike

O kokia mirtis būdavo anoje santvarkoje ? Partijos CK sekretorius asmeniškai kiekvieną su orkestru anapilin palydėdavo ? Sibire žmonės mirdavo prišalę prie gultų, nuo distrofijos gyvi tapdavo lavonais, vietoj karsto įkišami į pelų maišą ir pakasami kaip šunys.Va taip anoje santvarkoje.
Skaitytoja    Ant, 2020-06-02 / 11:13

In reply to by kike

Taip. Iš žmonių, iškovojusių laisvę ateities kartoms, iškentusių sovietmetį, ,,stačiusių komunistinį rytojų" dabar niekas negerbia, atstumia, draudžia. Kokia trumpa ta valdžiažmogių atmintis, žadėjusių Gerovės Valstybę.
senytė    Šeš, 2020-06-06 / 14:57
Jau seniai žaliuoj žolytė, bet negrįžta (Į Seimą) Oželytė, pasirodo ji sena babytė ir nereikia jos rimtai klausytis, tegul peza ir burnoja klykia šaukia ir vanoja, saulė kyla mienuo šviečia Oželytė nosį riečia.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.