Ir bū­siu su ta­vi­mi...

Redakcijos nuotr.

Atei­na die­nos, kai lan­ky­si­me ka­pi­nes ir pa­gerb­si­me sa­vo mi­ru­sius. To­mis die­no­mis at­gai­vi­na­me pri­si­mi­ni­mus apie Am­ži­ny­bėn išė­ju­sius sa­vo tė­vus, se­ne­lius, se­se­ris, bro­lius, duk­ras ir sū­nus... Pri­si­mi­ni­mų švie­sa iš­si­sklei­džia lyg bal­tos chri­zan­te­mos, puo­šian­čios ka­pą.

Tą ma­giš­ką švie­są mū­sų mi­ru­sie­ji sklei­džia kas­dien. Tik per blaš­ky­mą­si tarp bui­ties ir dar­bo pa­rei­gų daž­niau­sia jos ne­pas­te­bi­me. Jie duo­da mums gy­ve­ni­mo pa­mo­kas, ku­rio­se ne­no­ri­me da­ly­vau­ti ar­ba jų tie­siog neiš­moks­ta­me.

Gal net ne mes, gy­vie­ji, o jie į mus tie­sia til­tus iš Ana­pus, kad ne­pa­mirš­tu­me... Kad ne­kar­to­tu­me jų klai­dų. Kad pri­si­min­tu­me pa­vel­dė­ję jų žmo­giš­ką­jį pa­vi­da­lą... Kad elg­tu­mė­mės taip, kaip de­ra žmo­gui, tu­rin­čiam šir­dį ir pro­tą. Kad da­lin­tu­me žmo­giš­ku­mą. O kar­tais pa­kar­to­tu­me ir išė­ju­sių­jų žyg­dar­bius.

Bū­na, kai su skep­tiš­ka šyp­se­na kal­ba­me, jog lie­tu­vės mo­te­rys ge­ros tuo, kad pui­kiai pri­žiū­ri ka­pe­lius. Kar­tais mus uja, jog dau­gy­be žva­kių ir gė­lių ter­šia­me ap­lin­ką. Kal­ti­na ne­sai­kin­gu­mu ir be­sko­ny­be. Bet mes bū­tent taip iš­reiš­kia­me pa­gar­bą ir mei­lę sa­vo mi­ru­siems. Grą­ži­na­me jiems per gy­ve­ni­mą ne­spė­tas grą­žin­ti mei­lės ir ge­ru­mo sko­las. Taip kaip mo­ka­me. Taip kaip ge­ba­me. Nes ne vi­si esa­me di­zai­ne­riai ar ap­lin­kos spe­cia­lis­tai.

... le­kia­me sa­vo gy­ve­ni­mo greit­ke­liu. Vie­na kryp­ti­mi! Į kar­je­rą! Į pi­ni­gus! Į ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę! Link šir­dies vis ne­ran­da­me po­sū­kio...

Ant­ra ver­tus, lapk­ri­čio pra­džia gy­vuo­sius pri­ver­čia su­klus­ti. Ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą skam­bi­nau se­sei ar bro­liui? O, jau vi­są am­ži­ny­bę ne­si­ma­tė­me! Prieš tre­jus me­tus bu­vo­me su­si­ti­kę te­tos lai­do­tu­vė­se... Ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą lan­kiau už po­ros šim­tų ki­lo­met­rų gy­ve­nan­čią ma­mą? Per Ka­lė­das? O ar­tė­ja jau ki­tos Ka­lė­dos!

Gal tie klau­si­mai sau taip pat yra mi­ru­sių­jų mums duo­da­ma pa­mo­ka?

Ko­dėl iš pa­šė­lu­sio mū­sų gy­ve­ni­mo rit­mo kar­tais iš­krin­ta pa­tys bran­giau­sie­ji, dėl mū­sų dau­giau­sia paau­ko­ję žmo­nės? Ko­dėl ne­ga­li­me bent vie­ną sa­vait­ga­lį per mė­ne­sį at­va­žiuo­ti pas se­ną tė­vą ar ma­mą ir pa­sa­ky­ti: "Vi­są die­ną bū­siu su ta­vi­mi." Bu­vi­mas ša­lia juos džiu­gin­tų, gy­dy­tų, sau­go­tų, iš šir­dies ir min­čių iš­vy­tų ne­rei­ka­lin­gu­mo jaus­mą.

Le­kia­me sa­vo gy­ve­ni­mo greit­ke­liu. Vie­na kryp­ti­mi! Į kar­je­rą! Į pi­ni­gus! Į ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę!

Link šir­dies vis ne­ran­da­me po­sū­kio...

Tei­si­na­mės: "Toks gy­ve­ni­mas." Kai mū­sų ne­bus, tas pa­čias klai­das, tik­riau­siai, kar­tos mū­sų vai­kai.

Toks pa­sau­lis, ku­ria­me mi­li­jar­dai švais­to­mi žmo­ni­jos žu­dy­mo ma­ši­nai – ka­ro pra­mo­nei. Pa­sau­lis, ku­ria­me per jū­ras ma­rias į so­tes­nį ir švie­ses­nį gy­ve­ni­mą plau­kia ar­ba sunk­ve­ži­miuo­se dūs­ta šim­tai Af­ri­kos ar Azi­jos gy­ven­to­jų. Pa­sau­lis, ku­ria­me tik re­tas žmo­gus su­vo­kia, jog nie­ko nė­ra bran­ges­nio ir ge­res­nio už gy­vy­bę.

Ne­rei­kia to­li ieš­ko­ti pa­vyz­džių. Paž­vel­ki­me į jau­nas mo­ti­nas. Kiek iš­tver­mės joms rei­kia sa­vo įsčio­se iš­ne­šio­ti, skaus­muo­se pa­gim­dy­ti ir nuo vie­nos die­nos iki pil­na­me­tys­tės išau­gin­ti sa­vo vai­ką. Kiek pa­stan­gų rei­kia tė­vui už­dirb­ti tam vai­kui duo­ną, jį iš­moks­lin­ti, iš­lai­ky­ti šei­mą. Tai yra gy­ve­ni­mas ne dėl sa­vęs, o dėl ki­tų. Aukš­čiau­sias pa­gar­bos ir mei­lės ar­ti­mam įro­dy­mas. Aukš­čiau­sia pi­lie­tiš­ku­mo for­ma.

Gy­ve­na­me lai­ku, kai gy­ve­ni­mas, svei­ka­ta ir gy­vy­bė nė­ra lai­ko­mi di­džiau­sio­mis ver­ty­bė­mis. Sis­te­ma su­rė­dy­ta taip, kad di­džiau­sia ver­ty­be tam­pa val­džia ar­ba pi­ni­gas. Tie da­ly­kai įga­li­na tu­rė­ti gra­žius na­mus, bran­gius au­to­mo­bi­lius, il­sė­tis pra­ban­giuo­se ku­ror­tuo­se, iki so­ties pri­si­šlamš­ti bran­gaus mais­to, de­monst­ruo­ti ga­lią, mė­gau­tis ap­si­mes­ti­ne ki­tų pa­gar­ba ar­ba nuo­šir­džiu pa­vy­du...

Tad sie­kia­me to iš vi­sų jė­gų. Ar­ti­muo­sius pri­si­min­da­mi tik per jų lai­do­tu­ves. Kaip pa­dė­ką už jų bu­vi­mą nu­pirk­da­mi bran­gų vai­ni­ką su dau­gy­be gė­lių.

Sis­te­ma, ku­rio­je žmo­gus pa­ver­čia­mas tik pi­ni­gų da­ry­mo ma­ši­na sau ir ki­tiems, jau pa­ti sa­vai­me nei­gia gy­vy­bę, vi­sa­ver­tį ne tik daik­tų, bet ir bend­ra­vi­mo, mei­lės ar­ti­mui pri­pil­dy­tą gy­ve­ni­mą.

Tu­rė­ti daug dar ne­reiš­kia tu­rė­ti vis­ką. Ir kar­tais tu­rė­da­mi la­bai daug, ne­tu­ri­me pa­ties svar­biau­sio da­ly­ko – lais­vės ir lai­ko atei­ti prie ar­ti­mo žmo­gaus ir pa­sa­ky­ti: "Bū­siu su ta­vi­mi vi­są die­ną."

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.