Homoseksualios partnerystės gali ateiti greičiau nei tikėjomės

Audris NARBUTAS, politikos apžvalgininkas
Homoseksualių partnerysčių klausimas jau ne vienerius metus yra vienas iš aštriausių ir labiausiai visuomenę skaldančių klausimų. Prieš beveik ketverius metus Laisvės partijai patekus į Seimą, dėmesys šiai temai dar labiau išaugo. Šiandien beveik neberasi Seimo rinkimų debatų, kuriuose nebūtų kalbama partnerystės tema. Visgi egzistuoja nemaža tikimybė, kad šie klausimai yra bereikšmiai, nes homoseksualios partnerystės gali tapti realybe dar šioje kadencijoje. Apie tai ir pakalbėkime.

 

Keturi mitai apie homoseksualią partnerystę

Dažniausiai po šių žodžių seka kritika, kad homoseksualių partnerysčių kritikai yra tamsuoliai, krūpčiojantys nuo savo paties šešėlio. Kai kurie, galbūt ir yra, tačiau iš tikrųjų mūsų politikai sukūrė labai daug mitų, kuriais naudojamasi siekiant įteisinti homoseksualias partnerystes, neretai prie šių mitų sklaidos prisideda ir visuomenės lyderiai. Kaip vertinti tos pačios lyties partnerystes, spręskime patys, o aš tiesiog atskleisiu šiuos įtaigius mitus.

Reikėtų pradėti nuo to, kad kiekvieno mito/ propagandinės žinutės įtaigumo lygį lemia jos panašumas į tiesą. Todėl pirmasis mitas, kurį turime dekonstruoti, kalbėjimas, kad valstybė neturi kištis į lovos reikalus. Labai mažai dalykų gali skambėti labiau įtikinimai nei šis teiginys. Visgi problema yra tame, kad už homoseksualų seksą jau seniai pas mus niekas nebaudžia. Būtent toks baudimas ir būtų kišimasis į lovos reikalus, kuriam atvirai prieštaraučiau. Dabar to nėra. Veikiau priešingai. Radikalesni LGBT aktyvistai daro viską, kad homoseksualūs santykiai būtų įvardijami šeima, kuri be kita ko yra teisinė sąvoka. Taigi kai kurie LGBT nariai kišasi į teisėkūrą, vadinasi – į valstybės reikalus, o ne tik – lovos.

Antras mitas yra gana glaudžiai susijęs su pirmuoju ir sako, kad homoseksualios partnerystės niekaip nepalies eilinių šalies gyventojų. Neabejotinai palies, tačiau tam reikia atidesnio žvilgsnio. Gyventojai bus paliečiami mažiausiai dviem aspektais.

Pirma, pripažinus homoseksualius asmenis šeima, visos politinės iniciatyvos, skirtos šeimos stiprinimui, privalės apimti ir homoseksualias poras. Kitu atveju turėsime ne tariamą, o realią diskriminaciją. Taigi visuomenė bus paliesta per valstybės biudžeto skirstymo prizmę.

Antra, didžioji mūsų visuomenės dalis nepripažįsta tokios lyties asmenų šeimomis, tačiau įstatymų turi laikytis visi. Labai tikėtina, kad toks nepripažinimas ilgainiui grės baudomis, tad nematau jokios priežasties, kodėl baudimas neturėtų reikšti, kad visuomenė visgi yra paliečiama.

Trečias mitas, kad partnerystės įstatymo projektas reikalingas ir didžiuliam skaičiui heteroseksualių porų. Šis mitas yra visiškai įžūlus ir sąmoningas melas, nes šiandien Lietuva pripažįsta tiek bažnytinę, tiek ir civilinę santuoką. Jeigu bažnytinė santuoka gali būti viena, tai civilinių santuokų skaičius yra neribojamas. Teisine prasme tam užtenka turėti žmogų su kuriuo nori kurti šeimą ir keliasdešimt eurų. Žinoma, tokias progas norime atšvęsti solidžiau, bet čia jau nebe teisinis klausimas.

Ketvirtas mitas, kad įstatymo projektas yra nuosaikus. Formaliai galima pridėti kokių tik nori ribojimų ir lengvatų, bet praktiškai, jeigu sukuri šeimos teisinį statusą, tai ir turi suteikti visus įgaliojimus. Partnerystės įstatymas tyčia yra rengiamas su tokiomis nuostatomis, kaip ribojimai įsivaikinti, bet jos bus nedelsiant sutriuškintos tarptautiniuose teismuose, nes dviejų lygių šeimos yra tikra diskriminacija.

Nėra abejonių, kad homoseksualių porų įsivaikinimas seks partnerystės įteisinimą. Vienintelis logiškas kelias to išvengti ir spręsti realias homoseksualių asmenų bėdas, būtų artimo ryšio iniciatyva, kurią kadaise pasiūlė dabar jau europarlamentaras Paulius Saudargas. Visgi jos iškart buvo atsisakyta, nes ji realiai kėlė grėsmė partnerystės įteisinimui.

Mitų šaknys ir politikų elgsena

Mano įvardyti mitai yra kuriami todėl, kad absoliuti dauguma šalies gyventojų nepritaria homoseksualiai partnerystei. Jais besinaudodami politikai bando ir įtikinėti, ir laviruoti, kad išsaugotų populiarumą ir būtų perrinkti. Visgi politikų arsenale tokių įrankių yra gerokai daugiau. Vienas jų yra tarpuvaldis. Tai – maždaug dviejų savaičių laikotarpis po parlamento rinkimų, kai naujasis Seimas dar nėra prisiekęs. Šiuo laikotarpiu būna priimami patys prieštaringiausi įstatymai. Šiandien mes turime unikalią situaciją, nes iki partnerystės įteisinimo reikia tik vieno vienintelio žingsnelio ir vargu ar partnerystės šalininkai turės geresnę progą užbaigti savo darbus nei šiuo laikotarpiu.

Dviejų sparnų partijos

Nors dviejų sparnų partijomis yra įvardijama TS-LKD, tikrosiomis dviejų sparnų partijos yra LSDP ir Demokratų sąjunga vardan Lietuvos (DSVL). LKD sparnas yra labai silpnas, o štai šiose partijose yra apylygiai tų, kurie palaiko partnerystes: pavyzdžiui, Šiauliuose rinktas parlamentaras Domas Griškevičius, kurio pastangų dėka partnerysčių įstatymo projektas pasiekė priėmimo stadiją dar šioje kadencijoje ir tų, kurie jas kritikuoja, pavyzdžiui, Šiaulių rajone ne vienerius metus renkama parlamentarė Rima Baškienė. Abu jie priklauso DSVL, bet jų balsavimai skiriasi iš esmės. Rasa Baškienė kritikuoja partnerystes, o Domas Griškevičius tvirtina, kad yra už partnerystes, bet prieš įsivaikinimą. Kaip jau teigiau, partnerystės atveda į įsivaikinimą, todėl arba Domas Griškevičius meluoja dėl įsivaikinimo, arba stokoja kompetencijų įvertinti situaciją.

Tas pats yra ir su LSDP, kurioje iš vienos pusės gausu LGBT judėjimo šalininkų, o iš kitos – regionuose taip pat gausu tos partijos parlamentarų, kurie pasisako prieš partnerystę. Tam tikra prasme tarpuvaldis parankus abiems grupėms: partnerysčių šalininkams tuo, kad jie gali pasiekti savo tikslus jau artimiausiu metu. Tuo tarpu jų kritikams, jeigu jie nesugebės pasipriešinti partnerysčių įteisinimui, bus galima nesunkiai pasakyti, kad jos buvo įteisintos dar konservatorių valdymo laikais.

Vietoje išvadų

Paplitę ir nuolat skleidžiami mitai apie partnerystes sukelia klastos įspūdį. Šeimos sampratos deformavimas, o ir tokio pobūdžio klasta neleidžia man palaikyti tos pačios lyties asmenų partnerystės. Užtat suteikia gerą progą pristatyti gerbiamam skaitytojui. Užaugau Joniškio rajono Jauniūnų kaime, baigiau Šiaulių Simono Daukanto gimnazijoje (dabar Simono Daukanto inžinerijos licėjus), vėliau VU TSPMI įgijau politikos mokslų bakalauro ir magistro diplomus. Šiuo metu rengiu politikos mokslų daktaro disertaciją. Jau daugiau nei dvylika metų rašau straipsnius LRT, Delfi, Bernardinai.lt, Lrytas, Investuok, „Ūkininko patarėjas“. Džiaugiuosi, kad tapęs „Šiaulių krašto“ autoriumi savo mintimis ir įžvalgomis galėsiu dalintis su Jumis.

Iki malonaus.