Naujausios
Gimęs Amerikoje jaučiasi lietuviu
Šiauliuose VI tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje klasikines kabareto dainas atlikęs baritonas Džon Staniunas iš JAV atviravo širdyje esąs lietuvis ne mažiau nei beveik prieš šimtmetį Lietuvą palikę jo seneliai.
— Džonai, pavardė Jus išduoda turint lietuviško kraujo, kokie Jūsų ryšiai su Lietuva?
— Tokį klausimą nuo vaikystės Amerikoje išgirstu dažniausiai, kai pasakau savo pavardę. Su tuo susitaikiau. Nors vaikystėje savo pavardės nemėgau, aplinkiniams ji atrodė per ilga, sudėtinga, keistai skambanti ir iš jos šaipydavosi. Tačiau jau tuomet puikiai žinau, kad mano seneliai — lietuviai, emigravę į Ameriką. Mano tėvas, kaip ir aš, gimėme jau už Atlanto.
— Kokių pasakojimų iš senelių, o gal tėvo perpasakotų istorijų apie Lietuvą esate girdėjęs?
— Jų nėra daug. Žinau senelių vestuvių istoriją. Netoli Kauno gyvenęs senelis su broliu išvyko į Ameriką 1917-ais metais ir planavo čia uždirbtus pinigus siųsti į Lietuvą, kad pas jį galėtų atvažiuoti jo sužadėtinė. Tačiau jo sužadėtinė, belaukdama jo Lietuvoje, žuvo gaisro metu. Ji turėjo seserį, taigi, kaip tiems laikams buvo įprasta, vietoj žuvusiosios į Ameriką išvyko jos sesuo. Taigi, mano senelis vedė iki tol nė karto nematytą, visiškai jam nepažįstamą moterį.
Seneliai mirė, kai buvau dar labai mažas, todėl jų pasakojimų visiškai neatsimenu, nors puikiai žinau, kad iki gyvenimo galo abu kalbėjo tik lietuviškai. Aš lietuviškai moku labai nedaug, nes tai — itin sunki kalba. Vis dėlto didžiuodamasis galiu pasigirti, kad apie Lietuvą, jos istoriją, savo senelių gimtinės dabartį žinau turbūt daugiausiai iš mūsų devynių vaikų šeimos („Tikros lietuviškos“, — juokiasi), net daugiau už tėtį. Ši viešnagė Lietuvoje man — septintoji.
— Kokių pasikeitimų Lietuvoje pastebite savo kelionių metu?
— Nesiliauju didžiuotis savo lietuviškomis šaknimis. Tai nuostabi šalis, kurioje gyvena labai šilti žmonės. Po viešnagių Lietuvoje lietuviu jaučiuosi žymiai labiau nei tai buvo man augant. Stebiu įvairių Lietuvos miestų gatvėmis vaikštančius žmonės, kurie atrodo, kaip mano broliai, seserys, tėvas, dėdė (šiltai šypsosi — aut. pastaba). Taip džiaugiuosi tomis kelionėmis į Lietuvą, kad visiškai nepastebiu blogų dalykų, jei tokių čia yra.
— Gal pavyko atkurti ryšius su giminėmis Lietuvoje?
— Dar nepavyko, tačiau Staniūnų daug, tikiuosi, kad ateityje tai įvyks. Žinau, kad žinomas Lietuvos tapytojas Sigitas Staniūnas — mano giminaitis. Mes kalbėjomės telefonu, tačiau dar neturėjome progos susitikti. Šįkart į Lietuvą atsivežiau dokumentų, kurie, tikiu, man padės rasti giminių. Man tai svarbu.
— Kaip lietuvybę puoselėjate Amerikoje?
— Tai nėra sunku. Amerikoje dabar turbūt lietuvių daugiau nei Lietuvoje (juokiasi — aut. pastaba). Didelės lietuvių bendruomenės suburtos Čikagoje ir pas mus, Kanzaso mieste, Masačiusece. Dažnai susitinkame, bendraujame.
— Džonai, kiek žinau, vaikų dar neturite, tačiau, ar pagalvojate, kokia dvasia juos auklėtumėte? Ar kalbėtumėte su jais apie Lietuvą?
— Pirmiausia skatinčiau juos gerai išmokti lietuvių kalbą, kad galėtų skaityti knygas lietuviškai.
PAVARDĖ: Amerikoje gimęs Džon Staniunas tikina, kad dabar vaikystėje nemėgta pavarde didžiuojasi. „Ji manyje man labiausiai patinka, — šypsosi, — net gaila, kad vardas — Džon, o ne Jonas, nors tėvas lietuviškai vaikystėje mane vis erzindavo “Jonas kaip čigonas“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.