Naujausios
Jau ne vienąkart tulpes sodinu normaliems žmonėms neįprastu laiku: Kūčių dieną, Sausio 13-ąją, buvo – netgi Vasario 16-ąją. Ne, ne iš kokios idėjos, be jokios paslėptos minties. Tiesiog neprisiruošiau, nesuskubau, pamiršau...
Kantrūs gėlių svogūnai – būsimų žiedų įsčios – nė karto nepapriekaištavo, nepasipriešino, neatkeršijo bergždumu. Ir žemė buvo geranoriška, dar ne visai užsivėrusi, įmigusi.
Šiemet tokia diena išaušo per Vėlines, lapkričio 2-ąją.
Palinkusią virš vėsios žemės apėmė jausmas, lyg būčiau ne viena, lyg dar kažkas kartu su manimi terptų į žemę gėlių svogūnėlius su palinkėjimu išbrinkti, prigyti, išleisti šakneles, įsikabinti į žemę, ir taip išlaukti savos valandos – sulaukti pavasario. O jau tada pakilti. Išauginti stiebus, sukrauti žiedus – gražius, pilnatviškus, viltingus.
Vieną po kito kišau į žemę tulpių svogūnėlius, o jutimas, kad esu ne viena, niekur nedingo.
Kas tas šalia, kas ten už nugaros, netoliese – rudens tyloj, Vėlinių dieną? Gal tai Jos (Vėlės), anksčiau ar vėliau išėjusios, o šiandien ieškančios savų, artimų, tyliai juos lankančios? Tyliai sugrįžtančios, kad nebūtų vienišos ir užmirštos ir kad mes nesijaustume vieniši – užmiršti ir užmiršę.
Galvoje ėmė skambėti jų vardai. Vieni – tik girdėti, kiti – priklausę žmonėms, su kuriais buvau susitikusi laike ir erdvėje – iš tos pačios genties, iš to paties kamieno arba kelmo, kaip sakydavo tėvų namuose.
Vieni – apdildyti užmaršties, gyvenę tik vaiko prisiminimuose, kiti – skambantys gyvai ir aiškiai, lyg dar vakar būtum kalbėjęsis su jais.
Kartu su tais vardais iš rudens ūkų – lyg iš senų nublukusių nuotraukų – niro ir veidai – artimi, graudžiai pažįstami, ilgesingom akim, žodžiui besiveriančiomis lūpomis, skausmo ar džiaugsmo įrėžtomis raukšlėmis, nepakartojamu šypsniu, rankos mostu, galvos krestelėjimu ar laiminti kylančia ranka.
Taip, esu ne viena – čia mano gėlės ir mano vėlės.
Sodinau po gėlę kiekvienam iš genties. Kartojau vardus: Adolfas, Salomėja, Petronėlė, Stanislovas, Genoefa, Kazimieras, Sofija, Aleksandra, Marijona, Mečislovas, Kotryna, Irena, Lidija...
Kartojau kaip maldą, kaip litaniją. Kiekvienam – po būsimą žiedą: baltą, raudoną, geltoną...
Nebus užmiršti. Iš tulpių žiedų, atėjus laikui, semsiuosi prisiminimų, prieraišumo, užuojautos, artumo ir meilės.
Ir vėl būsim kartu, kai sužydės.
Ir bus gėlės kaip vėlės. Ir vėlės kaip gėlės.
Nebūsiu viena.