Naujausios
Baigiam nugriauti sovietinius paminklus... Griauna naujieji barbarai tuos paminklus pasičepsėdami iš kaifo, lyg armonaitiškos morganiškos durnaropės apsirūkę, nors nežinau, tiesa, ar durnaropė rūkoma, nepaisant to, kad tie paminklai daugumai jau seniai nebėra tų asmenybių šlovinimo simboliai, o tik sentimentalūs atavizmai, kaip senos nuotraukos apdulkėjusiame albume ar pagyrimo raštas iš pionierių spartakiados. Juk kiek porų skyrė pasimatymus prie Cvirkos paminklo ar ant Žaliojo tilto, kiek emocijų buvo išgyventa jau nugriautame Lietuvos kino teatre...
Laimei, dar nesikėsina leftistai nugriauti Operos ir Baleto teatro, juk ten, vaje vaje, irgi vykdavo visokie Komunistų partijos ideologiniai renginiai ir medalių beigi ordinų įteikimai, o geriausiose parterio eilėse ir prezidiume sėdėdavo visa Komunistų partijos grietinėlė. Laimei, turim dar ,,Neringą“, bet kada paskutinį kartą ten dainavo koks nors Valdemaras Frankonis ar Ona Karkauskaitė?
O kada paskutinį kartą Filharmonijoje koncertavo ,,Nerija“? Nepamenat? Aš irgi. Ir žinote, kodėl? Todėl, kad šiandieninėje laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kur tuoj bus galima be tėvų leidimo pirmaklasiui pasikeisti lytį, surengti teminį vakarą apie kokius nors sovietinius laikus tapo ne tik rizikinga, bet net ir pavojinga.
Na, įsivaizduokite, paskelbia ,,Neringa“, kad nuo šiol kiekvieną savaitgalį ten vyks vakarai, pavadinimu ,,Atgal į LTSR“. Tuose vakaruose koks nors Viktoras Gerulaitis nostalgiškai ir šmaikščiai, o ne pagiežingai ir niekinančiai, pasakoja apie mūsų estrados artistų, kultūros veikėjų nuotykius ir pasiekimus praeitame amžiuje, tais laikais, kai moterys dabinosi krempleninėmis suknelėmis, o vyrai vaikščiojo su kliošinėmis kelnėmis. Ir pasakoja ne apie rezistentus, o apie tuos, kurie gyveno tam socializme, nesukdami galvos, ką ten Brežnevas peza, turėjo savo buitį, veiklas, kūrė, mylėjo, augino vaikus... Dirbo.
Neeee, negalima apie tai kalbėti neutraliai ar pagarbiai, kaip kalbam apie savo šeimos istoriją, senelius ar jaunystės nuotykius, nes taip kalbantys ar drįstantys didžiuotis savo pasiekimais sovietmečiu, automatiškai tampa išdavikais ir vatnikais. Įdomu, kodėl? Juk visais laikais, ir per karus, ir per okupacijas žmonės mokėjo išlikti gyvybingi, mokėjo mylėti ir svajoti, kurti. Aš jums pasakysiu, kodėl.
Praeitis turi būti suniekinta tam, kad niekam nekiltų abejonių apie idealią dabartį ir dar nuostabesnę ateitį, į kurią mus vedą transgenderinės ideologijos ir naujojo marksizmo šviesuliai su vienintele teisinga partija ir vyriausybe priešaky.
Bet uždraustas vaisius dar saldesnis, todėl kuo bjauriau naujieji pranašai varo ant rusų kinematografo ir baltos mišrainės, tuo labiau man norisi žiūrėti ,,Brat dva“ ir valgyti tą mišrainę. Kuo įnirtingiau griauna cvirkas ir kėsinasi į Salomėją Nėrį, tuo labiau man jų gaila darosi, ima siutas ir norisi išsaugoti viską, kas dar turi tų laikų dvasios. Kuo garsiau media rėkia, kad rusai jau stovi su šakėmis už vartų, tuo labiau man norisi žiūrėti rusiškas televizijas ir žinias, kad tuo įsitikinčiau arba kad tiesiai iš Putino išgirsčiau pažadą, kad karo nebus.
Neseniai labai nustebau, kai pamačiau, kad paaugliai, tiksliau šešiolikmečiai, klauso Vladimiro Šainskio dainos ,,Žydrasis vagonas“, lietuviškai ji kažkodėl pavadinta ,,Traukinys“ iš animacinio fimo apie Krokodilą Geną. Kur Gena su Čeburaška sėdi ant važiuojančio traukinio paskutinio vagono ir prie jų prisėda Šapokliak, beje, sukurta pagal Koko Šanel prototipą.
Naudoja dabar paaugliai tą dainą savo visokiems selfiams ir tiktokų video filmukams. Klausiu, ar patinka? Sako man tie paaugliai, tas krokodilas su tuo kitu žvėreliu tai tokie ,,creepy“, suprask, baisūs, bet ta daina tai graži. Pasirodo, atėjo į madą dabar sovietmetis, parodė man jaunimas, kad dabar tiktoke pilna vaizdų su sovietmečiu, visokiais Brežnevo laikų interjerais, architektūra, diskotekų vaizdais, pionieriais ir kitokia to laikmečio atributika.
Ir šiandieninėje Lietuvoje, kur net rusiškų žinių negali legaliai per TV pažiūrėti, nes iškart tapsi vatniku ir zombiu dėl nesugebėjimo kritiškai mąstyti, mūsų vaikai, kurie buvo auklėjami ir auginami europinių vertybių ir madingų kelionių po italijas ir egiptus dvasia, smalsiai ir mielai žiūri tuos sovietine nostalgija dvelkiančius filmukus. Aš buvau apstulbus. Gal tai vis dar po serialo ,,Černobylis“ neatslūgsta susidomėjimas sovietmečiu?
Kodėl tame laikmetyje negyvenę ieško sovietinio gyvenimo įdomybių, ko čia tie vakariečiai veržiasi ir ieško atvykę į postsovietines šalis galimybių apsistoti ne komfortiškam viešbutyje, o Šeškinės blokiniam name su sovietiniais kilimais ant sienų, atsilupusiais tapetais ir tarakonais? Kodėl tokios populiarios tapo Humanos, septyniasdešimtųjų mados ir tie klaikūs sovietiniai treningai, kuriuos mes apsivilkdavom tik per fizinio pamokas? Aišku, mūsų isterikai sovietofobai pasakys, kad tai rusų propagandistai madas diktuoja ir užvertė tiktoką tokiais filmukais. O jeigu ne?
Taigi, ar atsiras Vilniuje drąsus verslininkas, kuris pirmasis atidarys restoraną pavadinimus ,,Atgal į LTSR“, kuriame lankytojai ne tik kaip ,,Neringoj“ valgys Kijevo kotletus arba pvz., daktariškas dešreles su garstyčiomis, bet ir galės paklausyti Juozo Zavaliausko senųjų humoro programų, gyvų mūsų estrados legendų, istorijų ir prisiminimų iš sovietmečio? Aš mielai į tokį restoraną atsivesčiau savo tėvelius, kad jie pašoktų pagal kokią nors Benjamino Gorbulskio dainą, atliekamą Nijolės Ščiukaitės ar Onutės Karkauskaitės.
O pati tai progai pasisiūsiu krempleninę suknelę, susisuksiu plaukus bigudi... Gal ir mamos spintoj ar Humanoj dar rasiu ką nors, gaila tik, tą plaukų džiovintuvą išmetėm, kur kaip apverstas kibiras atrodė ir sėdėdavom po juo, kol plaukai išdžiūdavo. Pasikviesiu į tą restoraną draugę, su kuria per Naujuosius metus vienos namie švęsdavom, kol tėvai baliavodavo kolūkyje, ir nervindavomės laukdamos, kol pasibaigs per televiziją ,,Naujametinis ogoniokas“, o tada jau bus ABBA ir Boney M. Beje, ir ABBA sugrįžta, tai iš to restorano galima bus pašauti tiesiai į Londoną, į ABBA koncertą, juk laisvoje valstybėje gyvenam, tiesa? Ar ne visai?