Naujausios
Sausio 13-osios minėjime prie Seimo rūmų nušvilptos ir Seimo Pirmininkė, ir Premjerė. Pirmą kartą per visą šios tragiškos ir laisvę užtikrinusios Lietuvai dienos minėjimą pratrūko protestas. Prezidentas dalyvavo, sakė kalbą, bet neprašė nutilti ir gerbti žuvusių laisvės gynėjų atminimą. Džiaugėsi, kad ne jam švilpia?
Iki kokio susipriešinimo prisigyvenome – pešamės net šventą atminimo dieną.
Galimybių pasai žmones suskirstė į „teigiamus“ ir „neigiamus“. Pati esu pasiskiepijusi – pagal pilną schemą. Bet nenoriu, kad tas, kas nesiskiepijo ar neskiepija savo vaiko, būtų laikomas valstybės priešu. Bet pas mus pripažįstama tik juoda ir balta.
Tie, kurie susirinko protestuoti, jau išvadinti „kirmėlėmis“. Misteris Vytautas Landsbergis (kaip patriarchą,“sugriovusį blogio imperiją“, pakrikštijo ukrainietis kino režisierius) pareiškė, jog „jų negalima vadinti Lietuvos žmonėmis“. Esą jie tokie pat, kaip tie „jedinstvenininkai“, kurie prieš 31 metus puolė parlamentą.
Parlamentas šventas reikalas buvo prieš 31 metus. Tai buvo laisvės ir demokratijos simbolis, nes tikėjome tais žmonėmis, kurie tada dirbo Aukščiausioje Taryboje. 1990 metų kovą jie paskelbė atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę, tautos valią vykdydami, ir buvo verti pasitikėjimo.
Dabar valdžia, nesugebėdama žmogaus įtikinti argumentais, imasi spaudimo, tolygaus prievartai. Tai ko kito, kaip ne protesto, galėjo sulaukti? O kad nepatenkintųjų jausmais groja gudručiai politikai ar priešiškos valstybei jėgos – jokia naujiena.
Tik vis dar tikime, kad gyvename demokratinėje šalyje. Garbė Ingridai Šimonytei, kad bent įvardijo tą protestą laisvės dalimi.
Kaltinti protestuotojus asmeninių reikalų iškėlimu aukščiau valstybės, stebėtis „nesusipratėliais“, gėdinti ir niekinti – per daug paprasta. Galų gale valstybė iš žmonių susideda, net jeigu dalį jų patriarchas ir vadina „ne Lietuvos žmonėmis“.
Pandemijos valdyme sunku besusigaudyti – vis „keičiami algoritmai“ (žmogus dar turi suprasti, ką tai reiškia). Omikronas vienos solidžios veikėjos – Prezidento patarėjos – jau yra įvardytas „neišvengiama jėga“. Suprask – „nuo mūsų niekas nebepriklauso“. Gydytojai portaluose dalijasi, jog omikronas, kaip ir nebe toks baisus – sloga plius gerklės perštėjimas.
Premjerė aiškina, kad niekas detektyvo nebežais, užsikrėtusiųjų kontaktų, išskyrus artimiausius, nebesiaiškins.
Darykitės patys greituosius testus, aiškinkitės, ar esate užsikrėtę, ir izoliuokitės, jeigu esate sąmoningi. O jeigu susirgsite, skiepytieji ar neskiepytieji, – tai ir valio! Suveiks natūrali atranka – kas mirs, kas išsikapstys, ir greičiau pasieksime taip trokštamą kolektyvinį imunitetą. Nes jau aišku, kad skiepais jo niekaip nepavyks pasiekti.
Vyriausybei dabar svarbus tik vienas rodiklis – kiek lieka laisvų lovų reanimacijoje. Bus užimta 240 lovų, gal skelbs karantiną. O gal ir ne. Per brangiai karantinai kainuoja. Svarstoma, jog gydytojai, net susirgę kovidu, galėtų toliau dirbti – su kovidiniais ligoniais. Štai tokie algoritmai.
Skęstančiųjų gelbėjimas tampa pačių skęstančiųjų reikalu.
Ir ne tik pandemijoje, bet ir versluose. Ekonomikos ir inovacijų ministrė, šokiravo verslo žmones pareiškusi, kad žlugę ryšiai su Kinija – tai tik „krizelė“.
Pagal tos „krizelės“ algoritmą Lietuvos konkurencingumas rinkose tik augs ir augs – gelbės mus Taivano pažadėtas milijardas dolerių puslaidininkių gamybai.
Verslininkai sako, kad kol kas net specialistų tokiai gamybai Lietuva neturi. Ir rengiasi kelti įmones iš Lietuvos, o latviai ir lenkai, tikėtina, mielai jas priims.
Bet gal Lietuva pasieks, jog Europos Sąjunga ir JAV sutramdytų Kiniją, ir tada sulauksime filmo ir apie Gabrielių Landsbergį – „drakonų tramdytoją“.
Tik ko siekiame: ar palaikyti Taivano nepriklausomybę, ar kad Kinija į savo rinką vėl įsileistų Lietuvos gaminius? Gal užsienio politikos kūrėjai pagarsintų, kokį algoritmą kuria.