Fariziejiškas „teisumas" ar muitiniškas tiesumas: apie įtakas, santykius, netikrumą ir vertybes

Kas yra tie, ku­rie ker­ta (žu­do) šim­tus me­džių Šiau­lių mies­to cent­re, kas yra tie, ku­rie no­ri griau­ti kul­tū­ros pa­vel­dą Gruz­džių cent­re, nes ja­me ma­to tik griu­ve­ną, su­kly­pu­sį be­lan­gį na­me­liūkš­tį, o ne pa­sta­tą, me­nan­tį XIX a. kraš­to is­to­ri­ją; kas yra tie, ku­rie ant gra­žiau­sio Lin­ku­vos kal­va­gūb­rio Pak­ruo­jo ra­jo­ne ren­gia­si sta­ty­ti di­džiu­lį kar­vi­džių komp­lek­są ir pa­smar­din­ti Šiau­rės Lie­tu­vos dei­man­tą Lin­ku­vą?

Kas jie, pri­si­den­gę „pro­jek­tų vyk­dy­mu“, Eu­ro­pos struk­tū­ri­nių fon­dų „įsi­sa­vi­ni­mu“, „trin­ke­li­za­ci­ja“, vei­kian­tys šių die­nų fa­ri­zie­jai ar mui­ti­nin­kai? Tai klau­si­mai, į ku­riuos pir­miau­sia tu­ri­me at­sa­ky­ti pa­tys sau. Tik ta­da iš­lik­si­me do­ri ir orūs.

Vie­no­je Šv. Lu­ko evan­ge­li­jos vie­tų – pa­ly­gi­ni­me apie fa­ri­zie­jų ir nu­si­dė­jė­lį mui­ti­nin­ką (Lk 18, 9-14) – iš­ky­la ir mū­sų die­nų žmo­gui daž­nai bū­din­ga nuo­sta­ta „kad tik ki­ti pa­ma­ty­tų, koks aš ge­ras ir kaip man se­ka­si“. Kaip nu­ro­do gar­sus vi­suo­me­nės ty­ri­nė­to­jas Zyg­mun­tas Bau­ma­nas (Zyg­munt Bau­man), lan­kę­sis ir Lie­tu­vo­je, – ste­bint šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės tiek var­to­to­jiš­kos elg­se­nos, tiek ir tar­pu­sa­vio san­ty­kių ten­den­ci­jas, ma­to­me aki­vaiz­dų ban­dy­mą nuo­lat ap­lenk­ti ki­tus, o ne­re­tai – ir sa­ve, kur­da­mi aukš­tes­nio so­cia­li­nio sta­tu­so pa­ko­pas, idea­lių san­ty­kių iliu­zi­jas Ins­tag­ram, Fa­ce­book ar ki­tų so­cia­li­nių tink­lų pa­sky­ro­se, neap­lenk­da­mi kar­tais iš­ky­lan­čio pa­si­pui­ka­vi­mo sa­vo kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo ak­ty­vu­mu bei pri­klau­sy­mu įvai­rioms so­cia­li­nėms gru­pėms, par­ti­joms, ju­dė­ji­mams, re­li­gi­nėms bend­ruo­me­nėms.

Ži­no­ma, kaip pa­sa­ky­tų po­zi­ty­vio­sios psi­cho­lo­gi­jos ša­li­nin­kas Mar­ti­nas Se­lig­ma­nas ir kt., psi­cho­lo­giš­kai kiek­vie­nas mū­sų turime/privalome/galime at­ras­ti ir tu­rė­ti sa­vy­je da­ly­kų, ku­riais di­džiuo­tu­mė­mės bei džiaug­tu­mė­mės, bet tai tu­ri bū­ti da­ro­ma są­mo­nin­gai sai­kin­gai, su­pran­tant tiek sa­vo ga­li­my­bes, tiek ir joms adek­va­čiai ke­lia­mus ir jau rea­li­zuo­tus gy­ve­ni­me pa­sie­ki­mus.

Taip mū­sų gy­ve­ni­mas da­ro­si ar­ti­mes­nis anks­čiau mi­nė­to Šv. Lu­ko evan­ge­li­jos pa­ly­gi­ni­mui apie fa­ri­zie­jų ir mui­ti­nin­ką, kai pa­sta­ra­sis, nuo­šir­džiai su­pras­da­mas sa­vo žmo­giš­ką tra­pu­mą ir po­lin­kius klys­ti, pri­pa­žįs­ta vi­sa tai, o tei­suo­lis fa­ri­zie­jus ne­pa­liau­ja­mai skaus­min­gai mė­gi­na ki­tų aky­se iš­lik­ti tei­sus ir nie­kuo­met ne­klys­tan­tis.

Re­mian­tis bau­ma­niš­kos vi­suo­me­nės trak­ta­vi­mo sam­pra­ta, mes gy­ve­na­me ne­pa­so­ti­na­mų troš­ki­mų kū­ri­mo ir be­ga­li­nių pa­si­rin­ki­mų ero­je, kai žmo­gui tam­pa pa­ra­dok­sa­liai ne­beį­ma­no­ma priim­ti au­ten­tiš­ką ir sa­vo įsi­są­mo­nin­tos lai­mės in­dek­su pa­grįs­tą spren­di­mą ar tie­siog įpras­to kas­die­nio gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mus. Taip ku­ria­ma nuo­la­ti­nio ne­pa­si­ten­ki­ni­mo sa­vi­mi ir tuo, ką tu­ri­me, bū­se­na, ver­čian­ti mus ne­pa­liau­ja­mai siek­ti to, kas daž­nai bū­na ir ne­pa­sie­kia­ma.

At­min­ty­je iš­ky­la šiau­lie­čiams ge­rai ži­no­mo Am­ži­ny­bėn ne­se­niai išė­ju­sio jė­zui­tų ku­ni­go Tė­vo Ani­ce­to Ta­mo­šai­čio pa­moks­lo apie ste­buk­lus frag­men­tas, ku­ria­me sa­ko­ma, kad šian­dien mes ste­buk­lus su­pran­ta­me kaip kaž­ką ant­gam­tiš­ko, mis­tiš­ko, ma­giš­ko ar neį­ma­no­mo mū­sų fi­zi­nėms ga­lioms. Ta­čiau, kaip T. Ani­ce­tas nu­ro­dė, – ste­buk­las yra pa­pras­ta po­mi­do­ro sėk­la, iš ku­rios, ją pa­sė­jus, ga­li­ma nu­raš­ky­ti net ki­bi­rą di­de­lių po­mi­do­rų. Štai kur kas­die­nio gy­ve­ni­mo ste­buk­lai. Tik svar­bes­nis ki­tas klau­si­mas – ar be­mo­ka­me juos ma­ty­ti, jais gė­rė­tis, juos kur­ti? Daž­niau mums rei­kia kaž­ko ne­pa­sie­kia­mo ir nuo­la­tos bū­ti pri­slėg­tiems ar įsi­tem­pu­siems, kai tuo me­tu ma­ži ir tau­rūs da­ly­kai glū­di vi­sai ša­lia ar net mu­my­se be jo­kio juos gau­bian­čio ap­si­me­ti­mo šy­do.

Čia pri­si­me­nu ir pa­mo­kan­čias Bro­lių Gri­mų, H. K. An­der­se­no pa­sa­kas vai­kams, kai daž­nai nu­ro­do­ma, kad svar­biau­sias žmo­gaus lai­mės pa­ma­tas – bu­vi­mas sa­vi­mi ir ge­bė­ji­mas į vis­ką žvelg­ti pa­pras­čiau, ne­sie­kiant per­lip­ti sa­ve ar mė­gin­ti bū­ti kaž­kuo ki­tu, o ne pa­pras­čiau­siai sa­vi­mi, pa­vyz­džiui, taip yra pa­sa­ko­je apie „Žve­jį ir jo pa­čią“.

Kal­bė­da­mi apie šių die­nų žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kių komp­li­kuo­tu­mą ar net kai ku­rias jų pa­ra­no­ji­nes ydas, kai kurs­to­mos ap­kal­bos, ma­kia­ve­liš­kai sie­kia­ma vien sau nau­dos, kai daž­nai kurs­to­ma nea­py­kan­ta ki­tų at­žvil­giu – nes ne­pa­žįs­ta­me objekto/subjekto, ku­ris mus dėl iš­gy­ve­na­mos ne­ži­nios bau­gi­na; kai ku­ria­mi skir­tin­gi ste­reo­ti­pai; ly­čių ly­gy­bės ko­vos (daž­nai ne­pa­ma­tuo­tos, juk dau­ge­liu at­ve­jų to­kios ly­gy­bės net iš prin­ci­po ne­ga­lė­tu­me ap­čiuop­ti; kai aler­gi­zuo­tai ak­tua­li­zuo­ja­me Baž­ny­čios vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je, pri­si­min­ki­me gar­saus če­kų no­ve­lis­to Fran­co Kaf­kos (Franz Kaf­ka) kū­ry­bą, ku­rio­je mė­gi­na­ma narp­lio­ti žmo­gaus tar­pu­sa­vio san­ty­kių su­dė­tin­gu­mą, pai­nius ke­lius į KI­TO šir­dį ar pa­pras­čiau­sius ban­dy­mus ieš­ko­ti tie­sos – tiek „Pi­ly­je“, tiek „Pro­ce­se“, „Me­ta­mor­fo­zė­je“, ki­tuo­se jo kū­ri­niuo­se, kur ma­to­me be­vil­tiš­ką pa­pras­to žmo­gaus mė­gi­ni­mą ko­vo­ti su ne­pa­lau­žia­ma sis­te­mos ma­ši­na bei fa­ri­zie­jiš­kai iš­kreip­to­mis tie­sos ir tai­syk­lių lai­ky­mo­si nor­mo­mis, ku­rios, sno­biš­kai žiū­rint, mus ne­va pa­ke­lia į aukš­tes­nį ly­gį ir da­ro svar­bes­niais nei esa­me iš tik­rų­jų...

Apie fa­ri­zie­jaus ir mui­ti­nin­ko skir­tis ne kar­tą yra kal­bė­jęs kar­di­no­las Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius: „Ap­link ma­to­me daug fa­ri­zie­jaus ti­po žmo­nių, ku­rie užuo­t sten­gę­si bū­ti tei­sūs, tik vai­di­na tei­suo­lius. Kar­tais ste­bi­mės, ko­dėl žmo­nės taip lin­kę kri­ti­kuo­ti ki­tus ir ne­pas­te­bė­ti sa­vo klai­dų. Kri­ti­ka daž­nai sle­pia pa­są­mo­ni­nį no­rą pa­si­ro­dy­ti ge­res­niems už ki­tus. Kri­ti­kuo­ja­me val­džią, kad ji ne­di­di­na at­ly­gi­ni­mų, bet pa­tei­si­na­me sa­ve, kai ven­gia­me mo­kė­ti mo­kes­čius. Kri­ti­kuo­ja­me įsta­ty­mų lei­dė­jus, kai jie ne­pa­si­rū­pi­na lai­ku iš­leis­ti rei­kia­mų įsta­ty­mų, bet pa­tys daž­nai ne­si­lai­ko­me net ke­lių eis­mo tai­syk­lių. (...) Skam­ba kaip pa­ra­dok­sas, bet Jė­zus tei­siu pa­va­di­no nu­si­dė­jė­lį mui­ti­nin­ką, ku­ris mel­dė­si šven­tyk­lo­je, ne­drįs­da­mas net gal­vos pa­kel­ti. Mui­ti­nin­kas jau­tė sa­vo nuo­dė­min­gu­mą, to­dėl ne­ga­lė­jo nie­ko ki­to pa­sa­ky­ti, kaip tik: „Die­ve, būk gai­les­tin­gas man, nu­si­dė­jė­liui“ (Lk 18). Jė­zus ne­pa­gy­rė mui­ti­nin­ko, kai šis su­kčia­vo, bet tuo­met, kai jis ap­gai­lė­jo sa­vo kal­tes. Kal­tės ap­gai­lė­ji­mui rei­kia tik­ro nuo­lan­ku­mo, o jį tu­ri ne tie, ku­rie sa­ve ly­gi­na su di­džiau­siais nu­si­dė­jė­liais, bet tie, ku­rie kas­dien ti­ria sa­vo są­ži­nę ir ap­gai­li pa­da­ry­tas nuo­dė­mes. Šven­ta­ja­me Raš­te skai­to­me: „Juk nors tei­su­sis sep­ty­nis kar­tus puo­la, jis vėl at­si­ke­lia, o ne­do­rė­lį už­klum­pa ne­lai­mė (Pat 24,16). Į tų ne­do­rė­lių ei­lę Jė­zus pri­sky­rė vi­sus iš­di­džiai apie sa­vo tei­su­mą kal­ban­čius fa­ri­zie­jus. Blo­ga, kai žmo­gus su­klys­ta, bet šim­tą kar­tų blo­giau, kai ne­si­gai­li ir lai­ko sa­ve tei­suo­liu".

Baig­da­mas šį tarp Šv. Ka­lė­dų ir Nau­jų­jų me­tų reng­tą teks­tą, no­riu vi­siems mums, mie­li skai­ty­to­jai, pa­lin­kė­ti, kad, ne­pai­sant esa­mų laik­me­čio iš­šū­kių, kai ku­rių daž­nai pa­ti­ria­mų sistemos/santvarkos ydų, mo­kė­tu­me pri­pa­žin­ti sa­vo žmo­giš­ku­mą, jį priim­ti, gė­rė­tis ma­žais kas­die­nio ru­ti­niš­kai įgrys­tan­čio gy­ve­ni­mo ste­buk­lais ir kur­ti pa­pras­tu­mu, at­vi­ru­mu, nuo­šir­du­mu grįs­tus san­ty­kius – pir­miau­sia su sa­vi­mi, o vė­liau – su ap­lin­ki­niais, ku­rie mus su­pa, vei­kia, kar­tais er­zi­na, pro­vo­kuo­ja la­bai skir­tin­go­se gy­ve­ni­mo sfe­ro­se. Nes­var­bu, ar tai bū­tų bui­tis, dar­bas, po­li­ti­ka, Baž­ny­čia, ta­vo na­mai.

Pras­min­gų Jums ki­tų me­tų lin­kė­da­mas.