Naujausios
Desovietizacijos komisija nusprendė sostinėje nukelti Salomėjos Nėries paminklą. Jau seniau liepta panaikinti didžios lietuvių poetės vardu pavadintas gatves ir gimnazijas. Komisija pluša iš peties naikindama per 50 sovietinių metų Lietuvos talentų sukurtą kultūrą, o tuo pačiu perrašydama istoriją.
Juk ne S. Nėris, ne P. Cvirka, L. Gira ar kiti literatūros kūrėjai nusprendė, kad Lietuva stos į Tarybų Sąjungą. Taip nusprendė tuometinė valdžia, kuri ir suformavo būtent tokios sudėties delegaciją, vykstančią į Maskvą neva prašyti, kad Lietuva būtų priimta, nors viskas buvo jau seniai nuspręsta.
Kaip ir šių dienų politikoje, kai dėl egzotikos ir įvairovės į Seimą patenka dažnučių atlikėjos, šou biznio atstovai, į partijų sąrašus įtraukiami žymūs sportininkai, operos solistai ar kiti talentingi žmonės.
Šiandieniniai kultūros žmonės tai suvokia ir priešinasi kvailai Lietuvos nukultūrinimo ir nutalentinimo politikai. Tik ar jų kas nors paklausys?
Beje, išmintingi didmiesčių mikrorajonų, rajonų ir seniūnijų vadovai gali desovietizacijos komisijos ir neklausyti. Antai mano mielojoje, žydinčioje Kelmėje dar tebėra ir Liudo Giros, ir Petro Cvirkos, ir Salomėjos Nėries gatvės. Bet jų pavadinimai niekam netrukdo. Paveikslais išpuoštas miestas – galerija po atviru dangumi – žydi, klesti, puošiasi akmens skulptūromis. Ar pasakysi, kad jame gyvena ne patriotai, nes yra Desovietizacijos komisijos nemalonę užsitraukusių rašytojų vardais pavadintos gatvės?
O gal tai komisijai panorėjus visi mes, sovietmečiu gyvenusieji, turėtume kuo greičiausiai išsikelti į dausas? Išskyrus tuos, kurie mikliai nusisovietino, nes buvo labiausiai prisisovietinę. Pavyzdžiui, komunistai, partijos sekretoriai, instruktoriai, partinių mokyklų dėstytojai, kurių dalis dar ir šiandien dėsto, kuria įstatymus, sėdi vykdančiojoje valdžioje.
Jų biografijų dėmės taip stebuklingai išbluko tarsi išvalytos efektyviausiu chemikalu.
Pusę savo gyvenimo praleidau sovietmetyje, antrą pusę – jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Kartais pagalvoju, ar aš asmeniškai jau pakankamai nusovietinta. Niekuomet nebuvau nei TSKP, nei LKP nare. Nemačiau tremčių. Nepatyriau, ką reiškia pokario rezistencinis judėjimas. Gimiau jau aprimusiais stabilėjančio socializmo laikais.
Galiu palyginti aną ir šitą Lietuvas. Šita, nepriklausomoji, mano antrosios amžiaus pusės Lietuva neabejotinai gražesnė, turtingesnė, šviesesnė, laisvesnė. Bet ar geresni, išmintingesni, geranoriškesni vienas kitam, patriotiškesni mes patys? Kartais suabejoju.
Taip, mano karta ir ankstesnės kartos gyvenome sovietmečiu. Bet, man regis, turėjome tvirtesnį stuburą ir didesnį atsparumą svetimoms įtakoms negu dabar, kai glėbiais grobstome svetimas kultūras ir svetimas kalbas, svetimus vardus ir nukandžiotas moteriškas pavardes, kai bet kokį kitatautį garbiname labiau už savą kraštietį.
Gyvenome okupuoti, bet mokėmės ir studijavome gimtąja kalba. Taisyklinga normine lietuvių kalba turėjo kalbėti televizijos ir radijo diktoriai bei žurnalistai. Laikėmės lietuviškų pavardžių rašymo tradicijos, nebuvo jokių dvigubų w ir kitokių svetimybių. Žinoma, tik keikdavomės ir vis dar tebesikeikiame rusiškai. Dėl šios problemos dar turėtų paplušėti desovietizacijos komisija.
O šiaip jau dauguma visiškai negerbė Lietuvoje gyvenančių slavų. Vadino juos tiesiog ruskiais. Nors kiekvienas lietuvis, o ypač sovietinėje armijoje atitarnavę vyrai gebėjo laisvai kalbėti rusiškai, visi kalbėjome sava lietuviška kalba ir ją gerbėme.
Nei kaimuose, nei rajonų centruose netrūko nei mokytojų, nei gydytojų, nors aukštosios mokyklos priimdavo studijuoti ribotą skaičių studentų ir mokamų studijų vietų anuomet nebuvo. Beje, ir aukštųjų mokyklų anuomet buvo kelis kartus mažiau. Nors valdė ruskis, bet Lietuva iš savo biudžeto specialistus rengė tik sau, o ne kitoms už save turtingesnėms šalims.
Šiais laikais spacialistus rengia daugybė aukštųjų mokyklų. Į jas įstoja tūkstančiai studentų. O pagrindinių specialistų: gydytojų, mokytojų, inžinierių kasmet vis labiau trūksta.
Mat, sovietmečio žmonės, kad ir kaip jie niekinami, turėjo aiškų supratimą apie pareigą ir laikė garbe pareigą atlikti. Tai yra atidirbti savo Tėvynei ir jos žmonėms už gautą išsilavinimą.
Šiandien labai daug kalbama tik apie žmogaus teises. Jeigu už mokesčių mokėtojų pinigus išsilavinimą gavusį studentą versi dirbti Tėvynėje, bus pažeistos jo teisės.
Savo teisių reikalaujančių kasdien daugėja. Vieni nori vienos lyties santuokų, kiti už biudžeto lėšas keisti lytį, treti gyventi Lietuvoje, bet mokytis rusų arba lenkų mokyklose. Ketvirti mažai dirbti, bet gauti didelį atlyginimą.
Apie pareigas beveik nešnekama.
Šioje šviesioje, demokratiškoje, laisvoje Lietuvoje už savaitei skirto neprabangaus maisto krepšelį šeimai sumoku šimtą eurų.
Ir kaip galėčiau neprisiminti sovietmečio, kai Vilniaus centre įsikūrusioje blyninėje, būdama studente, galėdavau pavalgyti kuklius pietus ir už 20 kapeikų. O iš 40 rublių stipendijos ir kuklios tėvų paramos galėdavau pragyventi mėnesį, dar ir kokią drapanėlę nusipirkti.
Mūsų mylimoje laisvoje Lietuvoje knyga, žurnalas, laikraštis tapo prabangos preke. Nes už paprastą romaniūkštį tenka pakloti keliolika, o už rimtesnę knygą ir kelias dešimtis eurų. Tuo tarpu sovietmečiu knyga kainuodavo kapeikas, kartais rublį. Ir tų už kapeikas pirktų knygų šiandien nekeisčiau į kai kurių šiandieninių poetų minčių kratinius ar brangiai kainuojančius meilės romanus.
Nes man patinka Salomėjos Nėries eilės ir žemiška, suprantama Petro Cvirkos proza.
Vadinasi, dar nesu visiškai nusisovietinusi. Tai ką daryt? Susirgti senatvės demensija ar tiesiog prarasti atmintį? Negaliu. Nes su prarasta atmintimi prarasčiau ir dalį savo gyvenimo.
Be to, iš sovietmečio prisimenu ir daug blogų dalykų. Porą kartų per savaitę, mėsos vežimo dienomis nutįsusias eiles prie mėsos parduotuvės. Kyšį pardavėjai, kad iš po prekystalio gautum išeigai tinkančias importines basutes ar striukę vaikui. Kilometrinę eilę prie univermago, nes užvežė „Lelijos“ siuvimo paltų. Kelionę į Sovietską, kai tokį pat „Lelijos“ paltą nusiperki pigiau ir be eilės. Talonus baldams ir daugybę kitų nelogiškų dalykų. Kas pagimdė tuos deficito laikus, kai Lietuvoje buvo ir baldus gaminančių, ir batus bei paltus siuvančių įmonių?
Ir anuomet buvo, ir dabar yra daugybė nelogiškų dalykų, kuriuos eiliniam žmogui suprasti sunku. Ypač, kai politika aršiausiu ir brutaliausiu būdu skverbiasi į kultūrą, sportą, istoriją ir visa, ką sukūrėme verčia niekais.