Esu „Aušros“ rinkimų apygardos rinkėja...

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Irena Vasinauskaitė.

arba provokacija diskusijai

Tebūnie tai politinė išpažintis. Niekada nesu aklai balsavusi už kokios nors madingos ar vienkartinės, kurias vadinu sterblinėmis, partijos kandidatą ar pačią organizaciją. Esu įsitikinusi, kad reikia rinkti padoriausius ir kvalifikuočiausius.

Aš visada susipažįstu su Vyriausiosios rinkimų komisijos bazėje esančia informacija (kandidato anketomis, deklaracijomis ir pan.), pasidomiu, kuo kasdieniame gyvenime užsiima vienas ar kitas kandidatas ir, žinoma, stengiuosi jį pamatyti kokiame nors viešame susitikime. Kodėl taip vargstu? Todėl, kad dar negaliu, kaip viena mano bičiulė emigrantė, pasakyti, kad nesvarbu, kas taps JAV prezidentu, nes ji vistiek gerai gyvens.

Be to, nebevengiu dalyvauti diskusijose, jei autobusų stotelėje ar viešajame transporte išgirstu žmogaus prisipažinimą apie meilę kokiai politinei partijai ar kandidatui. Pasiūlau nepamiršti, kad mylėti derėtų Tėvynę, tėvus, vaikus ir kitus šeimos narius. O visuomeninę ar politines veiklas pasirenkantys asmenys privalo dirbti, pasmerkdami save viešajam gyvenimui ir prievolei tarnauti, padėti, užjausti, gerbti, ginti ir t.t.

––

2020-ųjų Seimo rinkimams Aušros apygardoje užregistruota net 13 kandidatų. Politinis meniu – platus, todėl verta naudoti labai netradicinius atrankos būdus.

Aš iš karto „atmečiau“ visus keturis Šiaulių savivaldybės tarybos narius. Ponai Gediminas Beržinis-Beržinskas (Lietuvos Krikščionių sąjunga), Zakiras Medžidovas (išsikėlė pats), Martynas Šiurkus (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai) ir Marijus Velička (Darbo partija) tik praėjusiais metais tapo vietinės valdžios atstovais. Jais miestiečiai patikėjo, prie jų priprato ir net bendradarbiauja, todėl nederėtų nuvilti rinkėjų. Tačiau, jei visai neturėčiau iš ko rinktis, balsuočiau už Martyną Šiurkų, nes jis puikiai kalba bent viena ES kalba, turi administracinių gebėjimų ir yra tos partijos narys, iš kurios prieš 20 metų pati buvau pašalinta.

Nebalsuosiu ir už tris kandidatus, neatvykusius į susitikimą su visuomenės atstovais Povilo Višinskio bibliotekoje. Projekto „Žinau, ką renku“ vykdytojai nepranešė, kodėl rinkėjus nuvylė Lietuvos socialdemokratų darbo partijos atstovas Tomas Bielinskas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščionių šeimų sąjungos kandidatas Aleksandr Fiodorov ir socialdemokratas Vidmantas Norvaišas. Jei kurį jų nelemtoji korona užpuolė ar buvo kitų objektyvių priežasčių, buvo galima pasinaudoti gerąją patirtimi ir į susitikimą deleguoti bent patikėtinį.

Pasinaudojusi praktiniu 7 kandidatų atmetimo principu, palengvinau pasirinkimą, nes beliko pasvarstyti, ko verti likę šeši „Aušros“ rinkimų apygardoje besibolotiruojantys – Petras Bložė (Centro partija-tautininkai), Antanas Navakauskas (partija „LIETUVA – VISŲ“), Arūnas Rimkus (išsikėlė pats), Aušra Simonavičiūtė (Lietuvos Liberalų sąjūdis), Raimundas Šukys (Lietuvos Žaliųjų partija) ir Stasys Tumėnas (nepartinis iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos).

––-

Likusius šešis kandidatus atidžiai išklausiau susitikime, susipažinau su Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklapyje paskelbta informacija. Beje, šiųmečiams Seimo rinkimams tinklapis vėl atnaujintas ir klaidesnis nei , tarkime, buvo ankstesniuose. Tačiau nereikia nervintis ir liautis informacijos ieškojus. Visada galima pasitarti su labiau patyrusiais specialistais: dėl savo ateities stengiamės, o ne kokio medijų sukurto „priešo“ išbalsavimo.

Taigi, tęsiu politinį prieparavimą – Aušra Simonavičiūtė, Petras Bložė ir Arūnas Rimkus, mano manymu, užsirekomendavo kaip prastoki oratoriai. Visi dėl skirtingų ir objektyvių priežasčių – medikas A. Rimkus, pagal specialybę, linkęs daugiau išklausyti pacientus. O į susitikimą P. Višinskio bibliotekoje atėję rinkėjai, nelabai norėjo klausytis, kaip jis ekskursijos į Tailandą patirtis pritaikys Lietuvoje.

A.Simonavičiūtei – vienintelei damai vyriškoje „Aušros“ rinkimų apygardos kandidatų kompanijoje, įtariu, pritrūko elementarios gyvenimiškos ir kt. patirties, nors liberalių pamąstymų kraitį jau nemenką yra sukaupusi.

Garsaus poeto giminės atstovas P. Bložė – komandos „Žinau, ką renku“ narių buvo „pagautas“ turįs visai tuščią turto ir pajamų deklaraciją. Brandaus amžiaus vyras aiškino dirbęs užsienyje ir kandidato anketoje nurodė, kad moka anglų, italų, kinų, rusų bei vokiečių kalbas. O čia irgi nemenkas turtas!

Visus šiuos aukščiau įvardintuosius neoratorius apšoko visomis temomis galintis diskutuoti universalus kandidatas – Antanas Navakauskas. Tik gal būtų padoriau, jei parlamentaro mandato siekiantysis atsargiau kalbėtų apie asmeninį santykį su jau Anapilin išėjusiomis istorinėmis asmenybėmis? Ketvirta para ieškau, kas iš šviesios Atminties signataro Romualdo Ozolo etatinių padėjėjų sekretorių ar bendražygių mena save konsultantu įsivardyjanti poną...

Liko du didžiausią darbo valstybės tarnyboje patirtį turintys kandidatai. Be to, tvirtai esu „įsikalusi“ tokį mūsų valstybės istorijos faktą, – Lietuva buvo turtingiausia, o žmonės gyveno geriausiai, kuomet Valstybės Taryboje ar Steigiamajame Seime dominavo humanitarai.

Asmeniniame pokalbyje galėčiau pasakyti, kurį rinksiuosi. Viešai pasilieku sau teisę neskelbti, nes... balsavimas – slaptas. Nepamirškime, kad kiekvienas turime teisę rinkti ir pareigą rinkimų dieną ateiti į rinkimus. O provokuoti diskusijoms ir diskutuoti – pats laikas.