Naujausios
Naujieji „samariečiai“
Du dirbti nenorintys ir nuo kasdienių alaus švenčių jau nelabai galintys vyrukai, pavadinkim juos Jonu ir Petru, gauna valgio iš labdaros valgyklos. Pusryčius, pietus, vakarienę. Valgis – neprabangus. Bet vis šiltas viralas. Labdaros valgyklos virėjos geba „iš kirvio išvirti košę“. Ir gana skanią.
Taigi, rytą, vos pakirdę Jonas ir Petras išeina kiekvienas į savo zoną, pas vienišas, paliegusias senutes. Jos dar laikosi įsikibusios savo namų. Bet nusipirkti maisto iš parduotuvės, išsivirti valgio ne visuomet užtenka jėgų.
Taigi, čia joms pagalbon stoja Petras ir Jonas. Pažįstami, nes kartais, kai turi ūpo ir pritrūksta lėšų alui, užsuka atlikti senutėms neįveikiamų darbų.
O dabar prasimanė „lengvesnio verslo“. Pasiima iš senučiukių dėžutes ir dubenėlius, nueina į labdaros valgyklą atsiimti to, kas jiems priklauso – nemokamų pusryčių, pietų ir vakarienės.
Aiškina, vietoje valgyti nenorį. Atsieit dėl jautrumo gėdijasi. Nešis valgį namo. Ten ramiai pasimėgaus šiltu maistu.
Tik su labdaros daviniu Petras ir Jonas suka ne į namus. Šauna tiesiai pas savo klientes – senutes, kurias kasdien vis labiau apleidžia jėgos. Senučiukės džiaugiasi, kad dubenėlis sriubos ir blynelių porcija atkeliavo tiesiai į namus. Nereikia eikvoti paskutinių jėgų pietų virimui. Sumoka už pietus panašiai kaip neblogoje valgykloje. O vyrukai turi lėšų smagesniems dalykams. Pavyzdžiui, alui.
Iš pirmo žvilgsnio negražūs, su morale nesuderinami tokie jau ne piemenų amžiaus vyrų poelgiai. Jeigu jie parduoda labdaros gautą maistą, vadinasi, jiems nereikia paramos.
Bet antra vertus, jie nevagia. Parduoda tai, kas jiems, matyt, pagal pateiktus dokumentus priklauso, ir už tuos pinigus perka tai, kas jų manymu, labiau reikalinga. Priedo, atlieka savotišką socialinę funkciją. Aprūpina šiltu maistu garbaus amžiaus moteriškes, kurių, matyt, nepastebi tikrieji socialiniai darbuotojai.
Taip randasi naujieji „samariečiai“, gal „maltiečiai“, o gal tiesiog surogatiniai socialiniai darbuotojai.
Remiamieji remia nelegalų verslą
Daug socialiai remtinų žmonių gyvena kaimuose. Oficialaus darbo kaimuose nedaug. Bet socialinės pagalbos poreikis vyresnio amžiaus žmonių buityje – labai dažnas. Tik sunku į tuos darbus ką nors prisiprašyti. Kaip sakė viena senolė, jau nebėra kam pakelti nuo žemės pliauskos.
Kaimuose nėra ir labdaros valgyklos, iš kurios naujieji „samariečiai“ galėtų atnešti šiltos sriubos.
Bet yra socialinė pašalpa ir apsukrios kaimynės įkurtas „svaigiųjų gėrimų atsiėmimo punktas“. Čia bet kuriuo paros metu gausi alaus, degtinės, vynelio. Pagal finansines galimybes. Visą butelį ar šimtą gramų. Kaina beveik dviguba nei prekybos centre. Bet neuždirbtus pinigus leidžiantys priešpensiniai vyrukai didžiuojasi – remia vietinį verslą.
Tiesa, pašalpų mokėjimo dienomis jie privalo nusigauti iki miesto, kur yra bankomatai. Jau ankstyvą rytą skambina kokiam nors automobilį turinčiam giminaičiui ar pažįstamam. Jeigu tokio neturi, kviečiasi taksi. Prašo, kad tas nuvežtų iki miesto. Taksi – brangus malonumas, atsieina keliasdešimt eurų. Bet negi gaila veltui gautų pinigų?
„Iškratę“ viską, kas įkrito į sąskaitą, dosniai atsilygina vežėjui. Jeigu jau atėjusi ta valanda , kai prekybos centre galima nusipirkti alkoholio, šio to nusiperka. O sugrįžę skuba pas „taško“ valdytoją, kad atiduotų praėjusį mėnesį susidariusią skolą. Sąžinę dar ne visai pragėrė. Be to, žino, jeigu skolos neatiduos, daugiau į tą „bariuką“ neįleis. Ką tokiu atveju veikti? Kaip gyventi?
Ar galim pasmerkti juos? Žmonės kaip išmano, taip gyvena. Ypač, jeigu galima apeiti įstatymus ir sistemą. Kaimo žmonės – ne skundikai. Be to, nežinai, kada gali prireikti kaimyno pagalbos. Geriau jau nesipykti.
Tik, kai pagalvoji, kiek dorai dirbančių mokesčių mokėtojų pinigų tiesiog prageriama, apima neviltis. Ir kyla abejonių, ar tikrai teisinga socialinės paramos sistema.
Skurdas neretai kenčia tyliai
Politikai, ateidami į valdžią lietuviams žadėjo gerovės valstybę. Kai kam gerovė kyla. Patiems politikams, biurokratams, išskirtinių profesijų atstovams. Kitiems pajamų padidinimas nepasiveja infliacijos.
Viešoji erdvė plyšauja, jog ties skurdo riba atsidūręs kas penktas Lietuvos gyventojas. Kas septintas neįperka kokybiško maisto. Jaunos šeimos net su bankų paskolomis negali įpirkti būsto, nes nesutaupo pradiniam įnašui. Vadinasi, pašalpos ne ką tepadeda! Nesumažina skurdo.
Gerovės valstybę suvokiame, kai visi, o ypač valstybės stuburas – vidurinioji klasė gyvena gerai. Bet štai ateina valdžion socialdemokratai, kurie pagal partijos prigimtį ypač jautriai turėtų spręsti socialines problemas, ir padaro tai, ko nedrįso padaryti net konservatoriai – panaikina PVM lengvatą šildymui. Esą netaikli priemonė, nes ja naudojasi ir turtingiausieji.
Bet kiek tų turtingiausiųjų gyvena daugiabučiuose namuose? Gal vienas iš šimto? Ir dėl to turi kentėti likusieji 99, kuriems lengvata reikalinga?
Turtingieji turi vilas su geoterminėmis ir visokiomis kitokiomis moderniomis šildymo sistemomis. Ne vienas žiemą išskrenda į šiltuosius kraštus.
PVM lengvatą šildymui pakeičia dar viena pašalpų, pavadintų kompensacijomis, sistema. Ja pasinaudos nebūtinai patys vargingiausieji, bet gudriausieji ir įžūliausieji, mokantys pastovėti už save ir padraskyti akis biurokratams.
Ministerijos atstovai aiškina, jog labai daug, net neblogą atlyginimą gaunančių šeimų gali gauti lengvatą. Bet ar tikrai visi ją gaus? Ar keliais eurais didesnės pajamos nepakiš kojos? Ar prašys? Ar žeminsis, mindami, socialinės paramos skyrių slenksčius? Galiausiai, ar tos senučiukės, kurioms Jonas ir Petras peradresuoja savo labdarinį valgį, pajėgs nueiti iki savivaldybės, kelias į kurią joms prilygsta Kalvarijoms? Ar kiekvienas skurdžiai gyvenantis žmogus žino, kad jam priklauso lengvata? Ne vienas jų kenčia tyliai ir moka už viską tiek, kiek priklauso. Nors, už viską sąžiningai sumokėjus, ne visuomet lieka ir juodai duonai.
Argi čia taikli parama? Argi tai gerovės valstybė?
Gerovės valstybę turėtume tuomet, kai niekam nereikėtų žemintis prašant pašalpų. Nes kiekvieno žmogaus teisė dirbti ir uždirbti tiek, kad užtektų tegu ir ne prabangiam, bet oriam pragyvenimui. Būtent ta linkme valdžios ir turėtų plukdyti valstybės laivą.
O pašalpos žemina žmogaus orumą ir priešina visuomenę. Pačioje pašalpų sistemoje užkoduotas ne skurdo mažinimas, o jo didinimas, kad funkcionuotų sistema. Maža to, sistema nepadeda išvengti ne tik materialinio, bet ir moralinio skurdo.