Naujausios
Jau beveik dvi savaitės viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl 600 tūkstančių gyventojų asmens duomenų nusiurbimo iš Registrų centro. Opozicijai puikiausia proga pešioti valdančiąją koaliciją. Ponuojama nuomonė, kad mūsų piliečių duomenų prireikė Rusijai ar kokiai kitai nedraugiškai valstybei.
Mušti ypač patogi lazda. Vienas smūgis, kad duomenys nusiurbti, kitas – kad per vėlai pranešta, trečias – kad valdančioji koalicija apskritai – nebudri. O premjerei iš viso patarinėjama atsistatydinti.
Tik ar premjerės ir ar ministrų reikalas stovėti prie kiekvieno Registrų centro ar Migracijos departamento darbuotojo kompiuterio ir stebeilytis, kam su jo žinia ar be jo žinios perduodami gana išsamūs ir jautrūs duomenys apie Lietuvos gyventojus.
Ir ar tikrai tų duomenų prireikė Rusijai? Juk ir dėl kontrabandinių balionų kaltinome Baltarusiją, o paaiškėjo, kad veikė mūsų pačių gerai organizuotas, aukštų pareigūnų globojamas kontrabandos tinklas.
Viskas paaiškės, kai baigsis tyrimas. Kai kurie ženklai rodo, kad jis gali būti objektyvus. O kol kas Lietuvos žmonėms belieka vis dar pasitikėti Asmens duomenų apsaugos įstatymo veiksmingumu ir patiems saugotis, kad per nutekintus duomenis nepakliūtų į sukčių pinkles.
„Su fejerverkais“ priimtas ir palaimintas Asmens duomenų apsaugos įstatymas privalėtų užtikrinti itin aukštą piliečių duomenų apsaugos lygį. Ir rūpintis tuo lygiu turėtų tie, kuriems žmogus nori nenori privalo savo duomenis patikėti.
Deja, po tokių nutikimų, kai ypatingų ryšių turintys žurnalistai – visuomenininkai, provokacijomis užsiimantys komunikacijos specialistai ir kiti kai kurioms partijoms palankūs veikėjai stebuklingu būdu, per keliolika minučių ar pusvalandį gauna visą informaciją apie sudorojimui pasmerktą politiką, įmonės vadovą ar kitą svarbų asmenį, skatina kurti sąmokslo teorijas apie laisvą duomenų nutekėjimą per eurais papildytas prieigą prie duomenų turinčių duomenų sargų kišenes.
Ir nieko nuostabaus, jeigu paaiškėtų, jog toks galingas duomenų srauto „nutekėjimas“ būtų ankstesnių mažesnių nutekėjimų tęsinys ir pasekmė. Juolab, kad nusiurbti daugelio politikų, su jais susijusių žmonių, įmonių vadovų, ir kitų žymių veikėjų duomenys. Kaip teigia vienas iš nukentėjsuiųjų Neringos meras Darius Jasaitis, gali būti, jog visa informacija bus atiduota į politinių oponentų rankas.
Juk artėja Savivaldybių rinkimai. Ne už kalnų ir naujo Seimo rinkimai. O informacija, iš kurios gali išvartyti kompromatą apie oponentų turtus, tikrai pravers. Neblogai turėti ir adresą, kad galėtum pasekti, pafotografuoti arba kurioje nors vietoje „įsegti blakę“.
Taigi, Duomenų apsaugos įstatymas kaip ir daugelis kitų įstatymų skirtas sudrausminti eilinį pilietį, kitaip tariant liaudį, o ne „pateptuosius“.
Liaudžiai sudaroma regimybė, kad duomenų apsaugos lygis – labai aukštas. Įstaigose priimti dirbti vien tik duomenų apsauga besirūpinantys specialistai. Įprastame žmonių gyvenime, kai kaimynas kaimynas apie kaimyną viską žinodavo, atsirado labai daug paslapčių.
Antai dukra palydi neprigirdintį, senatvės demencija sergantį tėvą pas gydytoją echoskopuotoją. Nori pasilikti kabintete, kad išgirstų, kaip tyrimą komentuoja gydytojas. Arogantiškas daktariukas, atvykęs iš didesnio miesto, varo dukrą iš kabineto lauk. Ši aiškina, jog tėvas nesupras, kas sakoma, o e.sveikatoje išrašo pažiūrėti negalės, nes neturi elektroninės bankininkystės. Tada gydytojas klausia neadekvačiai besielgiančio tėvo, ar dukra gali stebėti tyrimą. Tėvas, dorai nesuprasdamas, ko klausiama, sako: „ne“, ir dukra privalo apleisti kabinetą. Apie tėvo inkstų ir kepenų būklę bando paklausti po tyrimo. Bet gydytojas prisidengia Duomenų apsaugos įstatymu. Ir apskritai aiškina, jog jis konsultuoja ne pacientą, o šeimos gydytoją.
Taigi, kartais net patys artimiausi žmonės negali sužinoti apie šeimos nario sveikatos būklę. Ir tai puiki proga aplaidžiau į ligonį žiūrėti medikui. Darbuotojai neturi teisės žinoti, kiek uždirba kolega. Ir tai geriausias būdas klestėti neteisybei, savivaliauti darbdaviui.
Tačiau išorėje, ypač visokiose institucijose apie mus žinoma viskas arba labai daug. Bankai per mūsų sąskaitas žino visus mūsų asmens duomenis, kiek pajamų mes gauname, ką ir kur perkame. Prekybos tinklai per nuolaidų korteles žino ir gali sekti, ką mes valgome, kuo skalbiame, turime ar neturime gyvūnų, išstudijuoti visus mūsų vartojimo įpročius. Vaistinėse žino, kokiomis ligomis sergame, nes, pasiimdami kompensuojamus vaistus, turime pasakyti savo asmens kodą. Seniūnijose žino, kur mes gyvename ir ką dirbame.
Dažnu atveju žmogus neturi kito pasirinkimo, kaip atskleisti savo asmens duomenis, netgi bankininkystės kodus visiškai svetimiems žmonėms. Daugelis komunalinių paslaugų teikėjų jau nebesiunčia popierinių sąskaitų, tik elektronines. Kaimo gyventojai – dažniausia senukai, neturi nei elektroninės bankininkystės, nei kompiuterio, nei išmaniojo telefono su programėlėmis. Jiems belieka eiti į bendruomenės būstinę ir prašyti bendruomenės pirmininkės, kad iš jų sąskaitų pervestų mokesčius komunalinių paslaugų teikėjams. O tuo pačiu patikėti ir savo duomenis.
Kaime egzistuoja ir kitas reiškinys. Neretai ligų kamuojami senukai savo bankų korteles ir jų kodus patiki į miestą važiuojantiems kaimynams, kad šie nupirktų maisto ir parvežtų šiek tiek grynųjų.
Gerai, kad bendruomenės pirmininkė ar kortelę paėmęs kaimynas – sąžiningi. Kol kas neatsigirsta, kad žmogus, kuriam silpnesnis kaimynas patikėjo kortelę, nusiurbtų jo pinigus iš skurdžios sąskaitos. Gerai, kad į eilinių kaimo žmonių duomenis nesikėsina nei rusai, nei politiniai oponentai. Nes pagal prieigos prie jų duomenų pralaidumą tie žmonės liktų pliki basi.
Taigi, apie ką Asmens duomenų apsaugos įstatymas? Ir apie ką tuntai tuos duomenis saugančių teisininkų, IT specialistų ir kitokių sargų?
Gal apie tai, kad tuos duomenis retkarčiais galima ir parduoti? Už gerą kainą, kaip žūtbūt kažkam reikalingą vertybę... Arba užsimerkti ir leisti pavogti? Arba tiesiog miegoti, kai reikia budėti?
Tai tik klausimai, kurie kyla žvelgiant į keistas asmens duomenų saugojimo realijas.
Kam prireikė 600 tūkstančių Lietuvos gyventojų asmens duomenų ir kas kaltas, jog jie buvo pavogti, tikėkimės, jog atskleis tyrimas.