Naujausios
Jau šiais Nepriklausomybės laikais nedidelėje kaimo parapijoje dirbo senas klebonas. Jis vilkėdavo apskurusią sutaną, neturėjo automobilio. Į rajono centrą ir į savo tėviškę važinėdavo autobusu. Kad tvarkydamas reikalus neperalktų į seną, apibrizgusį portfelį įsidėdavo sumuštinį arba kelis gabaliukus kaimiškų lašinių. Maistą susivyniodavo į perskaitytą laikraštį.
Nors girgždančiu, braškančiu „Paziuku“ į miestą dardėdavo ne patys turtingiausi kaimų žmonės, daugelis atsisukdavo į seneliuką ir su nuostaba stebeilydavo, kai jis imdavo šlaminti seną laikraštį, kad išsivyniotų savo sumuštinį ir sukrimstų vėlyvus pusryčius.
Jis taupydavo kiekvieną centą, nes už krikštą, sutuoktuves ar laidotuvių mišias nenustatydavo konkrečios sumos. Jei paklausdavo, kiek mokėti, sakydavo: „Paaukokite bažnyčiai, kiek negaila“. Vieni paaukodavo dosniau, kiti kukliau, treti patraukydavo pečiais, pamanydami „durną ir bažnyčioj stumdo“ ir savo prabangiais limuzinais išrūkdavo nepalikę nė cento.
Per sekmadienio Mišias senasis klebonas irgi nemėgo skųstis parapijiečiams dėl blogos bažnyčios materialinės padėties. Matant pamaldžias, suvargusias, nuo darbų sudiržusiom rankom rožančių karoliukus čiupinėjančias kaimo moterėles neapsiversdavo liežuvis kalbėti apie aukas. Toje parapijoje mažai kas aukodavo popieriniais pinigais. Dažniausia tik geležinukais.
Tačiau prieraišumą savo klebonui jautė tik pačios ištikimiausios senosios moterytės. Jaunesni ir turtingesni parapijiečiai iš dvasininko pasišaipydavo. Autoritetą kaime turintys ūkininkai sakydavo, jog jų klebonėlis neatitinka šiuolaikinio dvasininko standartų.
Tik į standartinio ganytojo rėmus netelpantis kunigas nepergyveno dėl skurdaus savo įvaizdžio. Sau ir parapijiečiams dažnai kartodavo: „Dievas yra kuklus“. Tad ir jis imdavo pavyzdį iš Dievo.
Jis nebuvo Tėvas Stanislovas, pas kurį plaukė minios iš visos Lietuvos, nors gyvenimo būdo panašumų būta nemažai.
Taip jau nutinka gyvenime. Ne kiekvienas šventai gyvenantis žmogus būtinai laikomas, o juolab paskelbiamas šventuoju.
Pažinojau vieną siuvėją. Sovietiniais laikais ji siūdavo aprėdus žinomoms ponioms. Vėliau, kai ponios parėdų galėdavo parsivežti iš Paryžiaus, Milano ar bent jau Turkijos ir Lenkijos, darbo jai duodavo tos moterys, kurios neturėjo lėšų skraidyti po pasaulį.
Siuvėja stebino labai menkomis sumomis įvertindama savo darbą. Suknelę galėjai pasisiūti už kelis rublius, paltą – už 20 rublių. Sakydavo: „Negaliu imti brangiai už pasiuvimą. Juk žmogus dar perka medžiagą. Pats drabužis nebus vertas tokios sumos.“
Ji siūdavo iki išnaktų. Ir duonos niekuomet nestokojo. Bet pirmiausia galvodavo ne apie save, o apie savo klientę. Tai, matyt, buvo auksines rankas turėjusios, bet girtis nemokėjusios paprastos siuvėjos dieviškasis kuklumas.
Šiuos pavyzdžius prisiminiau todėl, kad šiandienos pasaulyje kuklumui vis rečiau atsiranda vietos. Jeigu esi kuklus, vadinasi, nevisavertis, o gal net kvailas.
Gyvenimas panėšėja į turgų, kur kiekvienas tarsi parduodamą prekę privalo girti save. Ar prisistatytum darbdaviui. Ar būtum susiruošęs tapti politiku. Turguje svarbiausia ne prekės kokybė, o teikiama informacija apie ją.
Tas pats ir su asmenybėmis. Svarbu ne protas, o gebėjimas atrodyti protingu. Atrodyti protingu yra ne vienas būdas. Dažniausias – supeikti, sukritikuoti priešininką, parodyti jį niekam tikusį. Patekus į aukštesniąsias sferas pasisavinti svetimas idėjas, pateikti jas kaip savas. Nusirašyti svetimą mokslinį darbą arba svetimą politinę programą, nors ir savą sukurti įmanoma.
Bet kam vargti, jeigu galima nugvelbti jau sukurtą? Geriau patausoti savo fizines ir protines jėgas. Idant patogiau, įdomiau, o galbūt ir ilgiau gyventum.
Gudrumas šiuolaikiniame pasaulyje dažniausia pakeičia protą. Gudrieji užima protingų, logiškų, nuosekliai dirbančių žmonių vietas. Būti vien protingu neužtenka. Privalai dar būti ir gudrus arba vien gudrus.
Kuklumui priešpriešą kuria ir suklestėjęs įžūlumas. Vieni jį demonstruoja fizine jėga. Kiti koja atidarinėdami įstaigų duris. Treti neva demonstruodami lyderystę.
Įžūlumo dabar privalai turėti visur: ir pešdamasis su priešininkais per rinkimus, ir ieškodamas vietos savo plakatui, ir konkuruodamas su kitais verslininkais, ir derėdamasis dėl algos su darbdaviu. Net išdrįsdamas sugėdyti per pandemiją kaukės nenešiojantį laiptinės kaimyną.
Neretai į panašias derybas arba kovas įsivelia ir dar vienas kuklumo antipodas – godumas. Jis daugelio gyvenimo įvykių variklis. Ekonomikos garvežys. O kartais ir kovų tarp artimiausių šeimos narių ar tolimesnių gimnaičių priežastis. Karų tarp valstybių sukėlėjas.
Dėl žemės gabalo garbingu verslininku save tituluojantis politikas muša savo seserį. Pakelia ranką net prieš garbaus amžiaus motiną.
Dėl naftos ir kitų gamtos turtų vienos tautos žudo kitų tautų taikius gyventojus.
Priversti trauktis iš Kalnų Karabacho kaimų armėnai padega su meile statytus savo namus, kad juose neapsigyventų teritoriją užgrobsiantys azerbaidžaniečiai. Už taiką, demokratiją, žmonių gerovę, krikščioniškąsias vertybes kovojantis pasaulis tyli. Aiškinkitės. Žinokitės. Tai – jūsų, ne mūsų karas. Ir nėra teisingo arbitro, kuris pasakytų „stop!“.
Gal nepataisomai naivūs tie, kurie žmonėse vis tebeieško dieviškojo kuklumo, visaapimančių gerumo ir meilės, dieviškos išminties ir teisingumo? Juk tokių dalykų rasti vis sunkiau ir sunkiau. Tas pats lyg sutiktum Žemėje vaikščiojantį Dievą.
Bet sakoma: „Ko ieškai, tą ir randi“. Tie naivuoliai – tikriausiai, laimingi.