Naujausios
O dabar – surimtėkime. Šalin rankas ir liežuvius nuo 1990–1992 metų faktinio šalies vadovo, nes įgudęs šachmatininkas visada žino, ką ir kodėl sako ar daro. Be reikalo visi užsipuolė profesorių, įskaitant ir „Atlojimo“ autorę, dėl jo pasvarstymų televizijos laidose. Kalbėdamas, jis tik išplėtė informacijos nutekinimu kaltinamų asmenų ratą bei pridengė savo partiją, pasakydamas, kad 2020-ųjų Seimo rinkimuose bet kas būtų populiarųjį „Mėslitos“ direktorių į savo sąrašus įrašęs. Dėl pastarojo teiginio prieštaraujančių nėra.
Be to, profesorius privertė prasižioti nuo pat pedofilijos skandalo pradžios nepasisakiusius, situacijos koalicijos partnerių gretose neįvertinusius Laisvės partijos narius. Savo aiškias pozicijas pedofilijos ir homoseksualumo klausimais suskubo padeklaruoti Ieva Pakarklytė, Ewelina Dobrowolska, Tomas Vytautas Raskevičius. Pastarųjų žodžius tarsi „užantspaudavo“ Lietuvos gėjų lygos pirmininkas Vladimiras Simonko.
Žurnalistai mėgsta Vytauto Lansbergio komentarus. Rezonansinį širšalą sukėlė tokie profesoriaus žodžiai: „ [...] Kodėl jie turi kokiam nors pedofilui pranešinėti perspėjimus? Gal jie patys slapti pedofilai, nu ką aš galiu pasakyti. Juk to būna, to būna... Aš žinau, ir kaimyninėse šalyse vienas ministras pirmininkas buvo išaiškintas. Aš nežinau, ar pedofilas, ar tiesiog homoseksualas? Tai nu yra tų žmonių... [...] bet tie homoseksualai būna su įvairiais realiais elgesiais. Realiais elgesiais. Kai kuriems užtenka partnerio. Kai kuriems visą gyvenimą užtenka vieno partnerio. O kitas eina ir ieško tų partnerių ir galbūt jį traukia vis jaunesni partneriai. Tai irgi nėra čia stebuklo kokio nors“, – interviu svarstė V. Landsbergis.“
Operatyviausiai savo veidaknygės profilyje sureagavo žemiausią kvalifikaciją iš visų kada nors buvusių Lietuvos Teisingumo ministrų turinti, Laisvės partijos į šį postą deleguota Ewelina Dobrowolska: “Pedofilija ne tik sutrikimas, bet ir nusikaltimas. Sunkus nusikaltimas. Labai sunkus. Homoseksualumas – ne sutrikimas, ne nusikaltimas, o seksualinė orientacija, neretai – meilė tos pačios lyties atstovui.
Labai tikiuosi, kad partija nedviprasmiškai atsiribos nuo partijos garbės pirmininko pasisakymų, kurie ne tik klaidina, bet ir kaltina dalį visuomenės.“
Tarp šių eilučių autorės pažįstamų yra homoseksualių porų. Nereikia įrodinėti, kad šiuos žmones sieja meilė ir kiti švelnaus prieraišumo jausmai. Tačiau ministrei derėtų nepamiršti, – jei vyresni heteroseksualūs vyrai žvalgosi bei neatstumia jaunesnių partnerių, tokie pat yra ir homoseksualūs.
Beliko, pasitelkti žodynus, enciklopedijas ir išsiaiškinti, dėl ko kilo tokios politinės audros. Jos užgožė Seimo pedofilijos skandalą, prokuratūros atsisakymą tirti ikiteisminio tyrimo informacijos nutekinimą, nes... nebuvo nei svarbių žinių, nei jų paviešinimo.
Taigi, Vytauto Landsbergio komentarai tapo patikima neleistinų seksualinių santykių skandalo parlamente priedanga.
Ar pavirs Seimo rūmai Kaligulos dvaru?
Teisininkė E. Dobrowolska žino, kad pedofilija – kriminalinis terminas ir labai sunkus nusikaltimas. Tačiau pederastija – medicininių, psichologinių, psichiatrijos žodynų bei vadovėlių terminas, neužtraukiantis bausmės, kol nepriartėjama prie Antikoje propaguotų veikos formų.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, indikuota šios kadencijos Seimo, iš medicininio termino „pederastija“ kilusią ir tą pačią žodžio šaknį turinčią sakinio dalį – veiksnį – pavadino menkinančiu homoseksualius santykius praktikuojančius žmones. Tačiau mokslinėje literatūroje, enciklopedijose bei žiniasklaidos priemonėse liko iškalbingi aiškinimai :
„pederãstija – homoseksualizmo atmaina – vyrų lytinis potraukis prie berniukų. Tarptautinių žodžių žodynas.“
„Pederastija – seksualiniai suaugusių vyrų santykiai su nesubrendusiais jaunuoliais. Wikipedija“
„pederãstija dkt. (1) 1. menk. homoseksualumas (apie vyrus). 2. istor. antikos pasaulyje – homoseksualus suaugusio vyro santykis su jaunuoliu: Pederastija – erotinis vyro ir bebarzdžio jaunuolio ryšys – klasikinės Graikijos visuomenėje, kaip nušviečia Platono dialogai, buvo įprastas dalykas, kuris rėmėsi ir tam tikru pedagoginiu santykiu.“(Periodika)
Visai be reikalo politikai ir visuomenės veikėjai užsipuolė Nepriklausomybės akto signatarą Vytautą Landsbergį. Jis tik „įgarsino“ reiškinio esmę. Supraskime – ne pavadinimuose ar jų uždraudimuose – esmė. Kiek keptuvę bevadinsi kavinuku, vis tiek joje espreso kavos neišsivirsi.
Beje, laisviečių išpuolis prieš V. Lansbergį – nebe pirmasis šio Seimo valdančiosios koalicijos nuopuolis. Prieš tai, po šventinės kalbos Kovo 11-osios salėje, ikiteisminius tyrimus teko atlaikyti signatarei, advokatei Zitai Šličytei.
Ir dar. Pirma. Atitinkamą Teisingumo ministrės E. Dobrowolskos lygį rodo siūlymas svetimos partijos nariams aiškinti apie atsiribojimus nuo jų aukščiausios prabos politikų pasisakymų. Metas suvokti, kad istorinės asmenybės visada skvarbiau mato, kitokio gylio jų komentarai.
Antra: Jei jau profesorius V. Landsbergis neatsiprašė už savo žodžius, ištartus po 2022-ųjų sausio 13-osios metinių minėjimo, tai nėra ko nepatogintis už kitas, lengvesnio pobūdžio, kasdienes kalbas.
Moralas toks: Priekabiaudami prie devyniasdešimtmečio 1990–1992 metų faktinio Lietuvos Respublikos vadovo įžvalgų, inventorizuokime asmenines proto galias. Juolab, kad po šiemetinio Vasario 16-osios pasisakymo iš Signatarų namų balkonėlio išgirdome prisipažinimą, kad profesorius myli „tikrąją Lietuvą“. Gal iki 2020-ųjų Seimo?