Demokratijos kaina: kuo brangiau – tuo geriau

Regina MUSNECKIENĖ

Lietuvaičiai joja į Seimą. Į 141 vietą taiko septyniolika partijų ir visokiausių judėjimų. Kiekviename sąraše po kelias dešimtis pašauktųjų. Kad taptum išrinktuoju reikia paplušėti ir paskubėti. Konkursas – didelis, o laiko nedaug – vos mėnuo su trupučiu. Kartais per kelis rajonus išsimėčiusią rinkimų apygardą nešant savo vainikaitį ir juo viliojant rinkėjus aplėkti ir iki Seimo nujoti reikia ne kokio vargano kuino, o eiklaus žirgo.

Taigi, ir joja kiekvienas savo arkliuku. Kas žingine ant žemaituko kaip antai Skruzdėlynės viensėdžio ūkininkas. Kas ant nesibaigiančių rietenų dėl Petro Cvirkos paminklo nukėlimo. Kas ant savo teisinių konsultacijų rinkėjams. Kas ant prieš gerą dešimtmetį nuskambėjusios Garliavos istorijos. Kas duodami sveikatos ministrą Aurelijų Verygą į teismą ir aršiai kritikuodami valdančiuosius.

Kas „susiženydamas“ su kita partija ir ant vestuvių žirgelio bandydamas nujoti į Seimo narių gretas. „Ženijasi“ net po tris iš karto. Antai likviduota „Tvarkos ir teisingumo partija“, susižiedavo su Lietuvos laisvės sąjunga (liberalais) ir dar kaip dėdę (pagal Juozo Tumo Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“) priėmė ne vienai partijai jau priklausiusį buvusį generalinį prokurorą. Jau tą pačią dieną atsisakė ir savo „mergautinės „ pavardės, kuriame buvo per griežtas žodis „tvarka“, nesiderinantis su liberalizmo sąvoka. „Teisingumą“ dar, ačiū Dievui paliko, o tvarką pakeitė „laisve“, pasivadindami „Laisve ir teisingumu“.

Naujoji „šeima“ rinkėjus tikina, kad partijų jungimasis yra jų stiprybės požymis. Vargu bau... Man asmeniškai toks „Tvarkos ir teisingumo“ likvidavimasis lyderio iniciatyva primena susisprogdinimą paskutiniąja granata.

Apskritai, ta kelių visiškai skirtingų idėjinių platformų mišrainė painioja rinkėją. Eilinis žmogus, neturintis kada domėtis politikos plonybėmis, nelabai suvokia, kas čia per darinys, kokią žinią jis neša, ką siūlo rinkėjui ir apskritai, iš kur toks atsirado.

Kažin ar naudingas ir patiems politikams? Nebent jiems patiems patinka lyg aktoriams pasirodyti vis kitame vaidmenyje? Juk politikoje išties yra nemažai vaidybos: nuo susisvarbintos veido išraiškos ir susisolidintos eigasties iki kuklių savo darbelių sureikšminimo iki pasaulinio lygio.

Žodžiu, pastaruoju metu suka galvas rinkėjams kaip kas išmano. Verčia kailius, keičia spalvas lyg chameleonai, dedasi kaukes, ne tas medicinines nuo koronos, o socialines – rinkimines.

Bet, atrodo, jog šiuo metu populiariausias ir matomiausias revoliucinis Baltarusijos žirgas. Kovinius filmus mėgsta daugelis lietuvių. Atsisuki televizorių – taip ir rodo Minsko mitingų vaizdus. Nė nesupranti kur gyveni – Lietuvoje ar Baltarusijoje. O prie tų vaizdelių šast ir prisiklijuoja Lietuvos politikai. Ar ne puiki dirva savireklamai? Kokie mes demokratiški! Kokie geri ir labdaringi! Nuo tų gėrybių net sąla širdis!

Antai konservatorių vedlė siūlo sudaryti priemonių planą, kaip padėti Baltarusijos pilietinei visuomenei, nors visai pravartu būtų padėti ir Lietuvos pilietiškai nusiteikusiems piliečiams, kurie trokšta ką nors naudingo ir gero padaryti Lietuvai bet neturi materialinių resursų.

Tos pačios partijos lyderis remia prie sienos Vidaus reikalų ministrę, kad į nepageidaujamų asmenų sąrašą įtraukta per mažai revoliuciją slopinančių Baltarusijos veikėjų. Klausia, kodėl vis dar neveikia „humanitarinis koridorius“ režimo persekiojamiems Baltarusijos piliečiams.

Taigi, moja baltarusiams ranka. Važiuokite visi, kas norite – priglausime, pamaitinsime ne tik jūsų prezidentę, bet ir kitus. Mes, lietuviai tokie geri ir demokratiški. Dalysimės paskutiniu kąsniu.

Ne ranka mojantys politikai dalysis. Dalysimės mes visi, eiliniai žmonės. Politikai, kaip žinia, niekuomet nealksta.

Antai Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai atviru laišku kreipiasi į Lietuvos savivaldybių merus siūlydami jiems išreikšti solidarumą su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis. Siūlymus sukonkretina.

Gal žuvusiųjų vardus įamžinti gatvių pavadinimuose? Nors šimtai Lietuvos laisvės gynėjų neįamžinti nei gatvėmis, nei paminklais.

Gal skirti stipendijas studijoms Lietuvoje baltarusių jaunimui? Nors be stipendijų studijuoja dauguma lietuviukų, kurių tėvai dirba Lietuvai ir moka mokesčius, o neretai dar ir už vaikų mokslą aukštosiose mokyklose.

Kaip smagu ir lengva būti labdaringiems kitų sąskaita!

Tie patys garsiai apie skurdą ir socialinę atskirtį rėkaujantys politikai dabar siūlo aukoti Baltarusijai, paremti jos laisvės judėjimą.

Ir remiame! Nors Europa baltarusių laisvės judėjimą remia santūriai – dažniausia tik žodiniu palaikymu. Matyt, labiau galvoja apie materialinę ir politinę naudą. Mes, uolieji lietuviai, skubame veikti, nepaisydami jokių pasekmių, rizikuodami prarasti baltarusiškus krovinius per Klaipėdos uostą ir didelius pinigus, plaukiančius į biudžetą.

Mes už demokratiją! Kuo brangiau ( kaip už dujų laivą – saugyklą – po 116 tūkstančių eurų kasdien) už ją mokėsime, tuo labiau vertinsime. Tik gaila, kad mokės ne kokia nors partija, ant Baltarusijos arkliuko jojanti į Seimo rinkimus ir kraunanti sau žinomumo balus, o eiliniai Lietuvos žmonės.

Galiausiai su visa šia klykiančia „pagalba“ disonuoja viešoje erdvėje vis dažniau pasirodanti informacija, jog Lietuvos verslininkai išnaudoja į Lietuvą dirbti atvažiuojančius baltarusius ir ukrainiečius, laiko juos vergais.

Taigi, ar tikrai nuoširdi mūsų pagalba Baltarusijai? O gal, neva palaikydami demokratiją, norime dar daugiau vergų? Juk daugelis protingesniųjų mūsiškių jau nesutinka dirbti už trupinius, geriau už tūkstančius eurų vergauja turtingesnėse Europos šalyse.

Demokratija – pagirtinas reiškinys. Bet ir jai kaip ir kiekvienam reiškiniui, reikia santūrumo, kad nenukryptų nuo savo esmės. Teisingumo, kad nekaltintume, kai pasijusime skriaudžiami, tų, kurie demokratija sotinasi tik patys, nepalikdami pasirinkimo kitiems.

Be to, kartais kyla abejonių, ar tikrai galime būti tie demokratijos vėliavnešiai, brukantys ją kitai valstybei ir kitai tautai, kai mūsų pačių demokratija – vis dar silpna, tarsi vaikščioti neseniai pradėjęs vaikas arba sergantis žmogus, ką tik pakilęs iš ligos patalo.