Dėl kremuotų palaikų laidojimo

Į mane praeitą kadenciją kreipėsi ne vienas aktyvus Šiaulių pilietis, visuomenininkas dėl galimybės laidoti kremuotus palaikus (urnas) senosiose Šiaulių kapinėse išlikusiame šeimos kape ar kriptoje. Vienas iš paskutiniųjų atvejų buvo dėl poetės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės J. Jovaišaitės laidojimo jos giminės kriptoje.

Miesto poetai dėjo didžiules pastangas, poetės palaikų urna buvo saugoma namuose keletą mėnesių, kol nuėję „kryžiaus žygius“ (derinimai su savivaldybe, paveldosaugininkais, istorikais, įrodinėjant giminystės ryšius užsitęsė).

Į mane kreipėsi ir šiaulietis prof. J. Ruškus, susidūręs su šiomis problemomis. Minėtina ir nebeveikiančiose kapinėse iškilmingai palaidota Šiaulių miesto garbės pilietė G. Venslauskaitė. Taigi kalbu apie išimtis, kurių teisinėje valstybėje neturėtų būti. Teko girdėti (tikiuosi, kad tai tėra gandai), kad giminaičiai atveža urną iš kito miesto ir palaidoja tyliai, neoficialiai...

Visi mirę žmonės yra vienodi. Dabar atsirado galimybė, remiantis Vyriausybės sprendimais, šią situaciją ištaisyti. Seime bandyta teikti kolegės L. Matkevičienės įstatymų pataisas šiuo klausimu, jų pateikimui mes pritarėme, bet teisininkai išaiškino, kad šiai problemai išspręsti pakanka ir Vyriausybės potvarkio.

Tai ir buvo padaryta šią vasarą, buvo papildytas ir pakeistas dar 2008 m. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ pakeitimo. Tada buvo sudaryta galimybė savivaldybės tarybos sprendimu priskirti kapines „riboto naudojimo“, kuriose galima laidoti tik kremuotus žmogaus palaikus.

Vadinasi, problema būtų išspręsta ir Šiauliuose, reikia tik pataisyti nuostatus laidojimo Šiaulių kapinėse ir perkelti iš Vyriausybės potvarkio nuostatą, kad mieste yra ne dvi kapinių rūšys – veikiančios ir neveikiančios, bet kad atsirastų trečia rūšis – riboto naudojimo. Tai tokiose uždarytose naujiems laidojimams kapinėse tik jau esančiose šeimos, giminės kapavietėse galima būtų oficialiai laidoti urnas. Todėl ir inicijavau savo raštą miesto Savivaldybei, nes piliečių lūkesčiai ir teisėti ir pagrįsti. Ir tai reikia padaryti nelaukiant, kol kokio garbingo Šiaulių žmogaus artimieji, bendražygiai eis „kryžiaus žygius“ bandydami tai padaryti.