Naujausios
Birželio 14-ąją minime Gedulo ir vilties dieną, birželio 15-ąją – Okupacijos ir genocido dieną. Ką šios atmintinos dienos mums reiškia? Kaip jas turėtume paminėti? Prisiminti ir išsaugoti istorinę Tautos atmintį, žinoma, svarbu, bet ar ne per daug reikšmės teikiame liūdniems Tautos istorijos datų paminėjimams? Ar nemeluojame sau, kai, minėdami Okupacijos ir genocido dieną, pasirenkame tik dalį istorinės tiesos, patogią jos interpretaciją? Pokalbio apie tai „Respublika“ pakvietė istoriką dr. Algimantą KASPARAVIČIŲ.
– Kodėl paeiliui minime abi šias atmintinas dienas, kai iš esmės kalbama apie tą patį – okupaciją ir tremtį, stalinizmo nusikaltimus?
– Galbūt tai nesusipratimas. Okupacijos ir genocido dienai pradžią davė 1940 m. birželio 15-oji. O Gedulo ir vilties dienai –1941 m. metų birželio 14-oji, kai prasidėjo pirmieji masiniai gyventojų trėmimai ir kai vien per šią dieną buvo ištremta apie 17,5 tūkst. žmonių. Tiesą sakant, nesu tikras, ar mums reikia kasmet minėti Okupacijos dieną, tarsi kokias nesibaiginačias Mišias. Ši diena mums tikrai turėjo prasmę, kai mes buvome de facto be valstybės, iš tiesų buvome okupuoti, paversti Sovietų Sąjungos dalimi. Tai buvo svarbu neužmiršti, kol kovojome dėl nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau dabar, kai esame laisvi, juo labiau kai esame suvienytos Europos dalis, nežinau, ką šiuo atveju duoda toks amžinas savos stigmos iškėlimas, krapštymas ir viešas rodymas. Mes elgiamės lyg koks karo invalidas, sovietmečiu bažnyčios šventoriuje per atlaidus nuolat demonstruojantis savo medinę koją ir prašantis išmaldos. Manau, taip europiečiams siunčiame nesibaigiantį signalą – laikykite mus, saugokite mus, nes mūsų teritorijos labai jautrios, silpnos, trapios, įbaugintos ir priklausomos nuo išorės jėgų. Mūsų žmonės labai bijo Rusijos ir dar labiau prezidento Putino, kuris neretas svečias Berlyne, Paryžiuje, Romoje ir Helsinkyje...
Manau, tai klaidinga pozicija ir klaidingas signalas. Europinė tradicija to nedaro. Kitas momentas, kad 1939–1940 m. okupaciją patyrė didelė dalis Europos tautų ir valstybių, todėl mūsų istorinė atmintis turi pareigą koreliuoti su kitų europiečių istorinėmis atmintimis. Kaip savo laiku mes amžinai negalėjome būti paskutiniais Europos pagonimis ir, atėjus laikui, buvome pakrikštyti, taip dabar amžinai negalėsime būti paskutine Europos tauta, kuri neranda santarvės su savo istorija.
Taigi, Lietuvos okupacijos datos kasmetinis paminėjimas iš esmės yra gruboka istorijos politizacija. Turime tam tikrą paradoksą – nors Lietuva jau beveik du dešimtmečius yra Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto organizacijos narė, tačiau istorinės atminties kultūros prasme ji vis dar yra sovietinėje erdvėje ir toliau žygiuoja savotiškoje Raudonojoje aikštėje. Tik į priešingą pusę ir su diametraliai kitokiais iškeltais simboliais. O tai rodo, kad Antrasis pasaulinis karas lietuvių istorinėje atmintyje dar nesibaigė.
– Jūsų manymu, Okupacijos ir genocido dienos, kaip atmintinos, neturėtume įtraukti į kalendorių?
– Manyčiau, taip. Kam minėti okupaciją, kuri yra jau užverstas istorijos puslapis, visada išliksiantis istorijoje. Austrai, čekai, lenkai, danai, norvegai irgi buvo okupuoti beveik tuo pat metu kaip ir lietuviai, bet aš nežinau, kad jie kasmet minėtų tas savo liūdesio ir pralaimėjimo datas.
Kam ir ką kasmet turime prisiminti? Kad Vyriausybė pakėlė rankas „už“, nusprendusi pasiduoti? Man, kaip profesionaliam istorikui, ši data primena, kad Vyriausybė nubalsavo būtent taip, nubalsavo kapituliuoti. Išskyrus prezidentą A.Smetoną ir porą jo ministrų, kurie lemiamame posėdyje pakėlė rankas „prieš“. Ką dar turiu prisiminti? Kad tankai atvažiavo ir buvo suvažinėta nacionalinė valstybė? Na, atvažiavo. Bet jie lygiai taip buvo atvažiavę į daugybę kitų valstybių.
Dabar mūsų institucijos šią datą pagražina, kai ką retušuoja. Niekas nemini, kad mus okupavo ne po pralaimėtų mūšių ar karo, bet tiesiog mums subliūškus iš vidaus. Ne dažnai prisimenami ir ministrai ar karo vadai-generolai, kurie pirmi nubalsavo už ultimatumo priėmimą ir kapituliaciją. Mes noriai kalbame tik apie į Lietuvą atvažiavusius tankus, bet labai retai diskutuojame, kodėl ir kaip tie tankai be mūšio atsirado Kaune, Laisvės alėjoje. Kitaip tariant, renkamės dalį istorinės tiesos, sau patogią jos interpretaciją ir ją į visas keturias pasaulio puses eksploatuojame.
– Kaip turėtume paminėti tas atmintinas dienas? Ar istoriją reikia nuolat priminti?
– Lemtingų, skaudžių Lietuvai istorinių datų užmiršti ir negalime, ir neturime. Nes tai yra mūsų XX a. kultūrinės, politinės, tautinės tapatybės dalis. Be istorinės atminties nacionalinės tapatybės nėra. Bet klausimas, kaip reikšmingas istorines datas turime reflektuoti, kad jos ir neliktų užmarštyje, ir neformuotų tautoje kažkokio amžino politinio nepilnavertiškumo, revanšo ar perdėtos didybės jausmo?
Galbūt tokių didesnių paminėjimų, renginių reikia, kai sukanka apvalios datos: 50, 75 ar 100 metų. Bet kai kalbame apie eilinį, kasmetį, paminėjimą, mano supratimu, svarbiausia, minimos datos nenuvalkioti ir nesuvulgarinti. Šventė ar atmintina diena turi atitikti tautos moralinę dvasią ir politinį stilių. Ugdyti garbę, ryžtą, kilniadvasiškumą, pagarbą buvusiems priešams, ir svarbiausia, atvirą kritinį žvilgsnį į Tautos istoriją – į pergales, pralaimėjimus ir niekšybes. Idealus variantas būtų, tarkime, jei nacionalinis transliuotojas tą dieną parodytų gerą naują lietuvišką meninį filmą, skirtą istorijai. Kas ką bekalbėtų, bet kinas ir XXI amžiuje išlieka labai paveiki priemonė ugdyti pilietį patriotą, formuoti tautos charakterį bei dvasią. Skirtingai nuo teatro, baleto ar operos, kuriais labiau mėgaujasi rafinuotai išprusęs elitas, kinas yra demokratiškas ir masinis, turi labai plačią auditoriją. Apima praktiškai visas amžiaus grupes, visus socialinius sluoksnius. Todėl per kino meną yra bene didžiausios galimybės tautai papasakoti jos pačios istoriją. Triumfą ir nuopuolius. Išdavystes ir atgailą.
Bet mūsų tragedija, kad mūsų Antroji Respublika, įkopusi į ketvirtą dešimtį, vis dar neturi ne tik nacionalinio stadiono sostinėje, bet ir bent kiek autentiškesnio nacionalinio kino. Neturi jokio emocingesnio, ryškesnio, su stipriais herojų charakteriais meninio filmo nei valstybės atsikūrimui 1917-1922 m., nei 1926 m. gruodžio perversmui, nei pagaliau Antrojo pasaulinio karo pradžios dramai ir Vilniaus dilemai.
Istorija be kino bespalvė, beskonė ir bejausmė. Monografijos, vadovėliai ir kiti moksliniai tekstai dažniausiai sukuria tik žinias, bet ne spalvas ir emocijas. Tačiau žinių, informacijos nei mylėti, nei nekęsti negalima. Mylėti ir nekęsti galima tik žmones ir jų poelgius. Iš tos kolektyvinės meilės ar neapykantos dažniausiai ir gimsta tautos tapatybė. Jos herojai. Bene geriausias pavyzdys čia gali būti kunigaikštis Vytautas, kuris iki Maironio įžvalgos buvo tik vienas iš daugelio kunigaikščių, tačiau poetui jį pakrikštijus „Didžiuoju“ Vytautas lietuvių istorinėje atmintyje ir nacionalinės valstybės statyboje XX a. pirmoje pusėje staiga tapo kertine, fundamentalia figūra. Štai ką reiškia emocija.
Apie 1919, 1939–40 metus latviai jau yra susukę ne vieną įtaigų filmą. Dar didesnę istorinio kino industriją turi pietiniai kaimynai lenkai. O kur mūsų, lietuviškas kinas ir lietuvių požiūris į 1939-uosius: neįvykusi karinė sąjunga su latviais ir estais; dilema eiti su vokiečiais į Vilnių ar neiti; vykti į derybas Maskvoje ir pasiimti Vilnių ar kasti apkasus aplink Kauną ir gintis nuo raudonarmiečių jau terorizuojamo Vilniaus? O kur dar vilniečių asmeninės patirtys ir tragedijos prasidėjus karui, kada vos per du mėnesius valdžia mieste keitėsi triskart? Temų daug, visos vertos scenarijaus ir gero režisieriaus.