Darbas iš namų. Problema ar privilegija?

Regina MUSNECKIENĖ

COVID-19 pandemija daugelį privertė dirbti per nuotolį, kitaip sakant iš namų.

Bet kyla klausimas – privertė ar įgalino. Gal virusas kaip tik tarsi bakstelėjo pirštu į neišnaudotas galimybes, palankias ir darbuotojui, ir darbdaviui, ir Žemei – žmonių planetai.

Ar ne todėl bendrovei „B2B International“ 26 Europos šalyse atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog ir, pasibaigus pandemijai, likti prie nuotolinio darbo norėtų kas trečias apklaustasis? Esą tai turėtų tapti įprasta praktika, gyenimo norma.

Jau keleri metai dirbu iš namų. Įsteigti mini biurą buto svetainėje privertė ne pandemija, o logiški išskaičiavimai, kai naujosios technologijos leidžia kurti ir pateikti kūrinį leidiniui, esančiam ir už kelių šimtų ar tūkstančių kilometrų.

Kokie pokyčiai manęs laukė? Pirmas – sutaupiau labai daug laiko. Kadangi mėgstu discipliną, dienotvarkės nekeičiau. Keliuosi septintą ryto. Mankšta. Pusryčiai. Ir sėdu prie darbo stalo.

Nereikia puoštis. Pakanka įlysti į patogų kasdieninį drabužį ar paprasčiausią treningą. Nereikia gaišti laiko einant į darbą, ir iš jo pareinant, grįžtant pietauti. Be to, dirbdami biure žmonės nemažai laiko sugaišta diskutuodami su kolegomis, priiminėdami nesikuklinančius tavo laiko vogti klientus.

O namuose iki popietės galima atlikti visas tai dienai suplanuotas užduotis.

Be abejo, žurnalisto darbo specifika reikalauja kartas nuo karto išeiti iš namų, rinkti informaciją įstaigose, susitikti su herojais, dalyvauti oficialiuose ir kultūros renginiuose. Bet ne kasdien. Galiausiai dažnai galima pasitelkti socialinius tinklus, telefoną ir bendrauti neišeinant iš namų.

Antra, namuose darbas eina sparčiau, nes niekas neblaško, netrukdo susikaupti.

Pertraukėlių metu gali užkaisti puodą su pietumis. Nereikia pietauti viešojo maitinimo įstaigose ar šildytis namuose iš vakaro pagaminto maisto. Taigi, pliusas sveikatai.

Į darbą važinėjantys žmonės gauna pliusą ir piniginei – nereikia leisti pinigų degalams ar visuomeniniam transportui. O globaliu požiūriu mažiau teršiamas oras, labiau tausojama gamta.

Vienintelis minusas tai, kad kartais gali pasijusti perdėm vienišas. Tiesiog pasigesti kolegų, su kuriais įdomu paplepėti.

Kyla grėsmė mažiau rūpintis savo išvaizda, atsilikti nuo mados, nes tik retą dieną išeini iš namų.

Psichologai mato ir kitą problemą. Neišeidamas iš namų gali savotiškai sulaukėti, nusocialėti, bijoti išeiti už savo būsto sienų.

Bet tokias problemas patiria tik nedaugelis. Be to, jas nesunku išspręsti.

Taigi, man asmeniškai, darbas namuose – savotiška komforto zona, kai sutaupytą laiką gali panaudoti skaitymui, tobulėjimui ar kitiems įdomiems užsiėmimams. Komfortas todėl, kad biuru paverstame būste negyvena kiti šeimos nariai.

O štai, kaip savo nuotolinį darbą apibūdina jauna mokytoja: „Vedu nuotolinę pamoką. Užduodu mokiniams savarankišką darbą. O pati puolu virti košę savo mažajai dukrai. Ši ant mano rankų. Verkia. Nori valgyti. Į sijoną įsikibęs vyresnysis sūnus. Pradinukas. Karantinas. Nedirba nei mokykla, nei darželis. Savi vaikai namuose. O dar per nuotolį reikia sužiūrėti ir išmokyti 25 klasės mokinius. Kartais atrodo, jog išprotėsiu.“

Viena iš namų priversta dirbti „Šiaulių krašto“ skaitytoja piktinasi, jog jos būtis dabar apgailėtina. Šeima gyvena dviejų kambarių bute. „Mano darbo vieta – virtuvinio stalo kampas, ant kurio pasidedu „leptopą“, – sakė moteris. – Daugiau vietos nebeturiu. Pagrindinis darbas, kai vaikai ir vyras nueina miegoti. Tik tuomet niekas nešurmuliuoja ir netrukdo susikaupti.“

Kita šiuo metu iš namų dirbanti vyresnio amžiaus moteris taip pat sakė laukianti, kol galėsianti eiti į darbą. Savo šeimas turintys vaikai dirba. Jai palieka anūkus. Mažyliai dūksta, neįmanoma susikaupti. Produktyviam darbui įmanoma skirti tik dvi – tris valandas per dieną.

Farmacininkas Saulius augina du pametinukus dvejų ir trejų metų sūnus. Žmona šiuo metu motinystės atostogose. Tačiau berniukai nuolat brazdinasi apie tėčio kambario duris.

Šie keturi komentaro herojai vienu balsu tvirtina, jog darbas iš namų – nesąmonė. Darbo vietoje rūpiniesi tik darbu. Atidirbai savo valandas ir keliauji namo. O dirbant iš namų susimaišo darbo, vaikų priežiūros, namų ruošos darbai.

Už kiek daugiau nei minimalią algą dirbanti jauna specialistė mini ir kitas su nuotoliniu darbu susijusias problemas. Dirbdamas iš namų naudoji savo resursus – internetą, elektros energiją, darbo priemones, kurias privalai turėti.

„Tą laiką, kai dirbu iš namų, man padidėja komunaliniai mokesčiai, – pasakoja mergina. – Dabar tamsus metas. Ištisą dieną dega elektra. Sunaudoju gerokai daugiau vandens. Išeidama į darbą išjungdavau šildymą. Dabar butas šildomas kiaurą dieną. Kadangi mano atlyginimas – nedidelis, ir kelios dešimtys eurų man svarbu. O sutaupyti aš nieko nesutaupau. Į darbą vaikštau pėsčia. Nei kurui, nei automobiliui, nei visuomeniniam transportui lėšų nereikėdavo.“

Tačiau Vokietijoje pasiūlyta apmokestinti darbą iš namų. Esą tokiu būdu dirbantys žmonės daug sutaupo. Tačiau kitose šalyse yra priešinga nuostata. Manoma, jog darbo namuose išlaidas privalo padengti darbdavys.

Taigi, nuomonių yra įvairių. Bet regis, jog darbas iš namų labiausiai tinka vienišiams, kurių Europoje tūkstančiai. Vienatvė tampa natūralia kasdiene žmogaus būsena. Tad išeiti už savo būsto sienų tampa problema.

Tik nežinia, kaip jie reaguotų, jeigu iš tikrųjų darbas iš namų būtų papildomai apmokestintas. Veikiausiai, naujovę toleruotų tik labai daug uždirbantys. Galbūt dar tie, kurie gali darbuotis būdami Ispanijoje, Afrikoje ar kituose egzotiškuose kraštuose.

Lietuviai dėl panašaus mokesčio tikrai supyktų. Juolab, kad daugelis darbą ir darbovietę sieja su galimybe išeiti iš namų, būti tarp žmonių, jaustis svarbiu ir naudingu. Dirbdamas iš namų dažniausia jautiesi nematomas.

Daugiau: Reguliuojamo aukščio stalai