Naujausios
KOMENTARAS
Chroniška kultūros (ne) laimė
Regina MUSNECKIENĖ
Į Kelmę atvažiavęs kultūros ministras pasigyrė esąs chroniškai laimingas. Mat pateko į provinciją, iš kurios sklinda darbuotojų entuziazmo pagimdyta kultūros šviesa.
Ar kalbos apie chronišką laimę — tai tik buvusio aktoriaus mėgavimasis žodžiais? O gal tikra būsena? Juk kuo toliau tuo labiau įtiki, kad ministrų laimė tiesiog proporcinga eilinių žmonių vargams?
Remigijaus Vilkaičio — ministro atlyginimas kelis kartus didesnis už Remigijaus Vilkaičio — aktoriaus algelę. Aktorius kostiumą turi pirkti iš kuklaus savo honoraro arba vaikščioti su nudriskusiais džinsais. O ministras ima ir nusiperka sau tvarkingą eilutę iš reprezentacijai skirtų išlaidų. Ką čia beprikiši — kultūros ministras reprezentuoja kultūrą, vadinasi, turi būti reprezentatyvios išvaizdos.
Antra vertus, jeigu aktorium dirbdamas šiandieninis ministras būtų turėjęs drabužiais lūžtančias spintas, gal reprezentacines lėšas būtų išleidęs kitiems dalykams. Juk prie valdžios lovio pripuolę visi godžiai lapnoja todėl, kad iki tol alko. .
Kita kalba apie kokią nors provincijos kultūros purvabridę. Jai ir taip dirbančiai puse etato, alga sumažinama iki 0,4 etato. Prašymą, kad sumažintų algą, turi parašyti pati. Dar reikės eiti šešias dienas nemokamų atostogų. Vietos valdininkas jai sako: „Ateik į savivaldybę. Gal paskirsime kokią pašalpikę?“
Paskui ta kultūros darbuotoja už pašalpikę turės būti amžinai dėkinga tam valdininkui. Už jį balsuoti per artėjančius savivaldybių rinkimus. Ir savo visą šeimą, kaimynus, giminaičius suagituoti už jį balsuoti. Papasakoti, koks tas valdininkas geras, žmogiškas ir supratingas, tarsi pašalpikę būtų paėmęs iš savo piniginės ir davęs nepriteklių varginamai kultūros darbuotojai.
Bet ar tai nežemina aukštuosius mokslus baigusių tik, savo nelaimei, provincijoje užsilikusių kultūros darbuotojų orumo? Ar tai nediskriminuoja jų kitų inteligentų ir didmiesčių kultūros darbuotojų atžvilgiu? Ar didžiulio išradingumo, kūrybiškumo ir talento reikalaujantis kultūrininko darbas iš tiesų mažiau vertas nei šilumos tinklų valytojos?
Provincijos kultūros spinduliuose pasišildyti atvažiavęs ministras šnekėjo apie dešimt Dievo įsakymų, moralę ir ekonomiką, klausė, kaip peržiemojo provincijos kultūrininkai. Taip ir peržiemojo, ponas ministre, beveik nešildomose patalpose kaip nusilpusios stirnos, per gilias pusnis negalėjusios prisikasti prie žolės.
O Vilniuje — Europos kultūros sostinėje — buvo taškomi milijonai modernioms teatrų scenoms, milžiniškiems užsienio atlikėjų honorarams. Ten, už aukštų tvorų, kilo kultūrai skirtus pinigus dalijusių ponų vilos.
Didžiausi Lietuvos talentai priversti parsidavinėti užsienio teatrams. Uždarinėjamos bibliotekos. Iš knygos ir laikraščio neįperkančio kaimo žmogaus atimama paskutinė galimybė skaityti. Belieka per vakarus tūnoti prie televizoriaus, rodančio baisius, neviltį sėjančius lietuviškus ir meksikietiškus serialus, pilnus intrigų ir sveiku protu nesuvokiamus dorų žmonių kentėjimus.
Jie perša mums šių dienų herojų Rudolfą — vagį, žudiką, galingą monstrą, nepasisotinantį valdžios ir pinigų. Formuoja nuomonę, jog monstras nebaudžiamas, o eilinis žmogus, kurių Lietuvoje yra dauguma, — menkas ir bejėgis lyg vabalas. Jam įteigiama, jog neverta ieškoti teisybės, nes vistiek neras. Jo gebėjimai ir žmogiškosios savybės nieko nereiškia.
Šiandieninė masinė kultūra augina mumyse baimę. O bijantis žmogus — labai patogus valdžiai ir tautos naikintojams.
Profesorius Povilas Gylys tautos nukultūrinimą, žmonių civilizacinių galių sumenkinimą ir inteligentijos nustekenimą laiko vienu iš septynių jo atrastų valstybės naikinimo būdų. Suskaldyta apie fizinį išgyvenimą nuolat priversta galvoti inteligentija neturės kada užsiimti nacionaliniais reikalais ir siekti aukštesnių tikslų.
Ar pastebėjote, kaip greitai mūsų valstybėje „nukenksminamas“ mąstantis žmogus? Jo viršininkas visų akivaizdoje sumenkina jo darbus ir suniekina jo idėjas, paskelbia tą žmogų niekam tikusiu. Tuomet jam belieka muštis į krūtinę ir sakyti: “Aš kaltas. Aš kaltas.“ O jeigu principai neleidžia žemintis, išeiti iš darbo.
Lietuviškoji kultūra nusikrato kaimo bibliotekų ir kultūros namų. Kaimuose nelieka mokyklų ir pašto. Tuomet kultūros spingsulę uždega bendruomenė. Valstybei patogu. Žmonės kultūrą sėja ir jos daigus puoselėja visuomeniniais pagrindais. Žinoma, pagal savo supratimą.
Kultūra nėra vien koncertai, moterų, persirengusių vyrais vaidinimai ar liaudies šokių rateliai. Kultūros reikia mūsų bendravimui, tarpusavio santykiams, paslaugos davėjo ir gavėjo ryšiui, darbdaviui ir darbduotojui. Sovietmečiu stokoję vakarietiškų automobilių ir spalvingų pakuočių, šiandien mes labiausiai stokojame kultūros. Jos deficitas visose gyvenimo srityse auga nenumaldomu greičiu. Nusikaltimai tampa normomis, o nusikalsti ir kitų mindyti nelinkęs žmogus tampa „persona non grata“.
Todėl kyla pagrįstas klausimas iš kiek tūkstančių kultūros artojų reikėjo atimti gyvenimo džiaugsmą ir entuziazmą kurti, kad ministras būtų chroniškai laimingas? Juk mūsų šalyje vienam duodama iš kito atimant.
Chroniška laimė kaip ir chroniškas uždegimas sunkiai praeina be vaistų.