Naujausios
Niekaip nesibaigianti ir net dorai nepradedama nacionalinio stadiono statyba tapo viešųjų pinigų vagykla. O gal valgykla? Ar rijykla, prie kurios pripuola, o gal specialiai prileidžiami išbadėję pinigų rijikai, kurie mikliai pradangina milijonus. O vietoje, kurioje turėtų būti stadionas, palieka pelkę.
Viešojoje erdvėje stadiono statyba vadinama amžiaus skandalu, amžiaus votimi, amžiaus gėda. Monstru, kuris įgalina grobstyti biudžeto pinigus. Grobstyti yra ką. Statybai numatyta apie 160 milijonų.
Rūpesčiai svarbaus, solidaus ir itin brangaus objekto statyba patikėti jaunam vyrukui, studijavusiam ne statybos mokslus, o finansų vadybą Kaune ir Londone. Na tai jis profesionaliai ir pasirūpino finansų vadyba. Va taip: capt, kapt – ir pradangino milijonus. Kiek jų dingo „Balt Cap“ bendrovė ir po šiai dienai nesusiskaičiuoja, nors finansų vadybininkas, paaiškėjus, jog sukčiauja, meluoja ir klastoja dokumentus iš garbingų stadiono statytojo pareigų atleistas jau praėjusių metų lapkričio mėnesį. Vieną dieną pranešama, kad pradanginta 16,6 milijono, kitą pasigendama jau 27 milijonų, trečią kalbama, kad dingo per 30 milijonų. Gal tie milijonai taip susuka galvą, kad jau nebeįmanoma jų ir suskaičiuoti?
„Balt Cap„dėl neva susigadintos reputacijos pasitraukia. Statybą perėmusi bendrovė reikalauja 30 procentų indeksuoti Nacionalinio stadiono statybos kainą. Ar tikrai dėl to, kad arenoje didins vietų skaičių ir statys papildomas aikšteles? Tokiu atveju turbūt reikėtų keisti ir projektą... O gal indeksavimas turi kompensuoti išpumpuotus pinigus? Nors aiškinama, kad Savivaldybė bendrovei kol kas nemokėjo.
Kol kas pasaką apie Ali Babą ir keturiasdešimt plėšikų primenančioje istorijoje paskelbtas tik vienas įtariamasis Šarūnas Stepukonis. Bet ar tikrai jis vienas sugebėjo pralošti tiek milijonų? Gal lošėjų buvo daugiau? O gal su kuo nors tais milijonais dalijosi? Su tais, su kuriais reikėjo pasidalinti.
Antraip neįtikėtina, kaip tokio kalibro įmonėje, kur turėtų būti sudėti itin stiprūs saugikliai, vienas žmogus, tegu ir partneris, tegu ir atsakingas už stadiono statybą taip lengvai galėjo pumpuoti pinigus į lošimų bendroves ir kitas su statybomis niekaip nesusijusias sąskaitas.
Iš kur vaikinui tiek nežabotos ir tiek neprotingos drąsos? Ar nebus tie milijonai „įsisavinti“ su kokio nors svarbaus žmogaus žinia? Juk artėja rinkimų maratonas, o tuo pačiu nenumaldomai didėja partijų alkis pinigams.
Sakykime, jog tai tik apie „finansų vadybą“ nieko neišmanančios žurnalistės pasvarstymai. Bet jeigu tai tikrai vieno žmogaus nusikalstama veika, kodėl nesuveikė pinigų plovimo prevencijos programa? Kur buvo kitos finansų priežiūros institucijos?
Juk bankai taip uoliai saugo eilinius Lietuvos gyventojus, kad jie neišleistų per daug savo pinigų, laikomų sąskaitose. Už didesnės sumos išgryninimą turi susimokėti. Pirkdamas daiktą, brangesnį negu penki tūkstančiai eurų, privalai atsiskaityti pavedimu. Mat bankas turi žinoti ką ir iš ko pirkai.
Nuo mūsų pačių mūsų pinigus bankai labai uoliai saugo. Bet kai į sąskaitas įsisuka sukčiai – neapsaugo.
Ir pensininkai, ir minimumą uždirbantys, ir vargetos, turintys vos kelis eurus sąskaitoje, privalėjo važiuoti į regionų centruose esančius bankus, pildyti klausimynus dėl pinigų plovimo prevencijos. Nors tie žmogeliai nė nežinojo, kas per velnias tas pinigų plovimas.
O kai apsukrūs berniukai plauna milijonus, bankai ir kitokios finansų priežiūros įnstitucijos miega žiemos miegu.
Iš „Balt Cap“ bendrovės captelėti ir trys milijonai pensijų fondo lėšų, kurias sukaupė oresne senatve besirūpinantys žmonės. Situaciją komentuojantys ekonomistai ir biurokratai sako, jog visame sukauptame Pensijų fonde tai visiškai neženkli, labai maža suma.
Bet žmonės juk kiekvieną mėnesį iš dabarties atima ir ateičiai atsideda lėšų ne tam, kad jas kas nors praloštų. Juolab, kad kartais, kai sunkiai sergančiam reikia kelių tūkstančių kompensuoti brangius vaistus arba padegėliui nupirkti būstą, sakoma, jog tai per brangu biudžetui.
Taigi, pralošiami ne tik pinigai. Pralošiamas ir pasitikėjimas. Ar žmonės toliau norės aukoti labdarai, kai paaiškėja faktas, jog lėšas iš patiklių, naivių žmonių sunkiai sergantiems rinkęs šiaulietis iššvaistė 400 tūkstančių suaukotų eurų? Jis už tai nubaustas.
„Balt Cap“ pinigų iškapsėjimą taip pat ėmėsi tirti Europos prokuratūra. Kol kas vienintelis įtariamasis Šarūnas Stepukonis ieškomas. Bet kyla klausimas, kodėl jam leista pasislėpti. Kodėl iš karto neuždėti antrankiai? Juk iš darbo praėjusių metų lapkričio mėnesį tur būt atleistas ne už pravaikštą? Bent jau viešojoje erdvėje minimas melavimas, sukčiavimas ir dokumentų klastojimas.
Prisivogus tiek milijonų, žinoma, jeigu tikrai vogė tik jis vienas, įmanoma pasikeisti ir išvaizdą, ir tapatybę, gauti naujus padoraus žmogaus dokumentus ir laimingai, nematant nepriteklių, gyventi kur nors kitame pasaulio pakraštyje. O jei tiesa, kad kaip savanoris išvyko kariauti į Ukrainą, galima pasiskelbti ir kare žuvusiu didvyriu.
O jeigu prokuratūra ir rastų Stepukonį gyvą, sveiką, ta pačia pavarde ir vardu, ar įmanoma būtų atgauti visus išvogtus milijonus? Kad uždirbtų 30, na kad ir 16 milijonų finansų vadybininkas turėtų virsti talentingu krepšininku, gaunančiu milijoninius kontraktus arba įsukti kokį nors labai pelningą verslą. O sąžiningai dirbdamas privalėtų gyventi ir sunkiai plušėti kokius du šimtus metų.