Naujausios
Čekiukų skandalą Lietuvoje keičia naujas šaršalas. Konstitucinis teismas konstatavo, kad iš Baltarusijos į Europą per Lietuvą didžiuliais būriais veržęsi migrantai iš Artimųjų Rytų buvo neteisėtai laikomi užsieniečių registracijos centruose. Esą pažeidėme žmogaus teises laisvai judėti.
Kritikos ietys nuo savivaldybių biudžeto pinigus Paryžiaus restoranams, beprotiškiems kiekiams degalų, kelionėms į gėjų klubus, televizoriams ir mokyklinėms prekėms švaisčiusių ministrų ir Seimo narių, permestos Vidaus reikalų ministrei.
Kritikuoja ne tik opozicijos atstovai, bet ir koalicijos partneriai neva ginantys žmogaus teises. Nors tuo metu, kai iš Baltarusijos į Lietuvą plūstelėjo tūkstantinės nelegalių migrantų minios, tie patys rėksniai apie žmogaus teises balsavo už neteisėtų migrantų sulaikymą.
Išeitų, jog neva pažeistos žmogaus teisės – ne pats svarbiausias dalykas. Svarbiau pasitaikiusi proga įgelti oponentams ar kuo nors neįtikusiems koalicijos partneriams, kurie gal būt per lėtai sprendžia laisviečiams rūpimus laisvinamuosius klausimus. Ir proga pasirodyti viešojoje erdvėje – rinkti politinius dividendus. Juk politikoje madinga eiti su nugalėtojais.
Žmogaus teises ginančių visuomeninių organizacijų atstovai taip pat demonstruoja besąlygišką stropumą. Padės pasiskundusiam irakiečiui ir kitiems migrantams rasti teisinę pagalbą, kad galėtų bylinėtis su Lietuva ir prisiteisti solidžias kompensacijas iš šalies biudžeto.
Kyla klausimas, ar tų organizacijų atstovai – ne lietuviai, kad keršija jau ir taip nepergeriausiai gyvenantiems tautiečiams, sekindami biudžetą. Kiek tos organizacijos padeda savo tautiečiams lietuviams?
Ar pasirūpina teisine pagalba, kai žmogų nuskriaudžia darbdavys?
Ar sukyla visuomenininkų empatija, kai lietuvis suserga, bet negauna nei būtino tyrimo, nei efektyviausių vaistų, nei reikiamo gydymo, o kartais net galimybės laiku patekti pas gydytoją.
Ar padeda neteisėtai persekiojamiems Šeimų sąjūdžio atstovams, kurie nepadarė nieko blogo, tik kovoja už valstybės stuburu laikomą tradicinę, moters ir vyro šeimą, auginančią vaikus?
Ar pamato daugiavaikę našlę, kuri, beprotiškai pabrangus maistui, neišgali išmaitinti savo vaikų?
Ar padeda bylinėtis, kai žmonės patenka į avarijas dėl katastrofiškos būklės kelių, kai geria dulkes gyvendami šalia neasfaltuotų vieškelių?
Gal pasidomi, ar nediskriminuojami užsienio šalyse gyvenantys lietuviai?
Juk tai irgi yra žmogaus teisių dalykai.
Kažkaip nesigirdėjo, kad padėtų. Bet padės neteisėtiems migrantams, kurie nusikalstamu būdu kirto Lietuvos sieną!
Už nusikaltimą, paprastai, yra baudžiama. Tuo tarpu 4,2 tūkstančio mūsų nekviestų svečių, į Lietuvą pastūmėtų iš Baltarusijos, nebuvo baudžiami, tik sulaikyti, kol bus išsiaiškinta galima ar negalima jiems suteikti prieglobstį.
Kiekvieno išlaikymas per mėnesį kainavo po 11 tūkstančių eurų. Per metus jie išsiurbė 35 milijonus. Kaip skelbiama viešojoje erdvėje, didžiąją dalį lėšų skyrė Europos komisija. Tačiau dalis skirta ir iš Lietuvos biudžeto. Ir teks skirti dar, jeigu visuomenininkų padedami kreipsis į teismus dėl žalos atlyginimo. Galiausiai ir Europos Komisijos lėšas turėjo sunešti dirbantys ir mokesčius mokantys europiečiai, tarp jų ir mes.
Tuo tarpu porą metų svečiavęsi Artimųjų Rytų piliečiai viską gavo nemokamai: ir pastogę, ir maistą, ir elektrą, ir šilumą. Kaip teigia užsieniečių registracijos centrų atstovai, Lietuva daug investavo į jų apgyvendinimą ir infrastruktūrą, gyvenimo sąlygas nuolat gerino. Tačiau nesulaukė už tai dėkingumo. Juos aptarnaujantys centrų darbuotojai sulaukdavo tik užgauliojimų, provokacijų, kaltinimų nebūtais dalykais, reikalavimų, kad maistas būtų gaminamas pagal jų šalių tradicijas.
Mums, iš prigimties darbštiems ir kantriems lietuviams, sunku suvokti visiškai kitokį svetimšalių mentalitetą. Jie – karingi, rizikingi, konfliktiški, įžūlūs, veltui nori gauti viską, kas geriausia, neįdėdami savo pastangų.
Neseniai teko matyti, kokiomis sąlygomis gyvena iš Lietuvos regionų į Vilnių dirbti atvykę žmonės. Mažyčiai dvidešimties kvadratų butukai pusrūsyje. Daugelyje nėra net lovos – tik sofa. Tamsu, drėgna, šalta. Tokiose patalpose „pailsėję“ žmonės privalo kasdien eiti į fabriką, transporto įmonę, ligoninę, kad uždirbtų duonos kąsnį savo šeimai. Tokie butukai, vadinami studijomis – pats pigiausias variantas laikinai apsigyventi sostinėje ir pigesnis negu kasdien iš kito miesto važinėti į darbą. Jeigu atvykėlis nuomojasi ilgesniam laikui, pavyzdžiui, mėnesiui, moka 20 eurų už parą, jei trumpiau negu mėnesiui – 33 eurus.
Gyventi tose studijose gal šiek tiek geriau negu neteisėtiems migrantams, nes daugiau privatumo. Bet už privatumą mokama. Ir nepigiai turint omenyje lietuviškus atlyginimus.
Sąlygos užsieniečių registracijos centruose gal ir neprilygo nei viešbučiams, nei apartamentams. Bet ko gali tikėtis tarsi vagis įsėlindamas į svetimą šalį? Atrodo, turėtum tik džiaugtis, kad nepasodino į kalėjimą.
O sutikusius grįžti į savo šalis Lietuva dar ir apdovanojo – nupirko bilietus arba užsakomąjį skrydį ir dar skyrė tūkstančio eurų „premiją“. Ne visus ta premija sugundė – tik per tūkstantį neteisėtų migrantų. Prieglobstį Lietuvoje suteikti rastas pagrindas tik daugiau kaip šimtui. Kiti, vos paleisti, patraukė į turtingesnes Europos šalis, kur gali nedirbti, „mokytis“ užsienio kalbos ir iš solidžių pašalpų patenkinti visus savo poreikius. Juk to jie ir siekė. Sanatorijos iki gyvenimo pabaigos.
Keisčiausia, kad tos gerietės šalys, matyt, bijodamos pažeisti žmogaus teises, sumoka jiems ir už būsto nuomą, ir už už komunalinius patarnavimus, už baldus įsikūrimui, už maistą ir drabužius. Kai padorūs tų šalių piliečiai dirba, kad uždirbtų ne tik sau, bet ir nekviestų svečių pragyvenimui, tie svečiai keliauja po šalį traukiniais, lanko sporto klubus, baseinus, parduotuves – žodžiu, mėgaujasi gyvenimu.
Sustabdžiusi migrantų srautus iš Baltarusijos, ir laikinai apribojusi tų asmenų judėjimo laisvę, Lietuva bent iš dalies apsaugojo ne tik savo, bet ir Europos sąjungos sienas nuo neteisėtų migrantų antplūdžio. Bet pagyrimo už tai nesulaukė. Europos sąjungos teisingumo teismas konstatavo, jog neteisėtas buvo ir migrantų sulaikymas ir jų apgręžimo politika. O žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ kritikuoja Europos komisiją, kad ši delsia taikyti baudas Lietuvai.
Vadinasi, reikėjo leisti šimtams tūkstančių neteisėtų migrantų per Lietuvą lyg pro kiaurą daržinę lįsti į turtingąsias senbuves Europos šalis. Arba visiems be išimties suteikti prieglobstį. Gal dar skirti socialinius būstus ir europines pašalpas? Nemokamas studijas primokant stipendijomis. Gal pastatyti mečečių, kad turėtų kur garbinti Alahą?
Beje, pastarosiomis dienomis jau sukruto ir Europa. Ketina patvirtinti Migracijos prieglobsčio paktą, kuriame numatoma, jog galima neteisėtą migrantą sulaikyti trims mėnesiams, kol bus išsiaiškinta, ar galima jam suteikti prieglobstį. Tik tai pavadinama ne sulaikymu, o sienos procedūra.
Ir dalintis be atvangos plūstančių pabėgėlių našta turės visos šalys. Nesutikdama priimti nustatytą imigrantų skaičių šalis galės „išsipirkti“ sumokėdama šimtatūkstantinę baudą. Žodžiu, gerumas liejasi per kraštus.
Tik ar mes patys nepaskęsime migrantų jūroje? Mūsų tiek nedaug, jog greitai galime tapti mažuma savo valstybėje.
Ar nepaskęs migrantų jūroje ir senstanti, vangiai besidauginanti Europa, kurioje bent jau gatvėse matosi daugiau atvykėlių negu tų šalių gyventojų?
Ar protinga dėl nepasotinamo globalizmo, neadekvataus ir besąlygiško žmogaus teisių gynimo aukoti ne tik konkrečios valstybės žmonių uždirbtas lėšas, bet ir jų saugumą?
Prieš kelias dienas atvykėlis iš Sirijos Paryžiaus parke nužudė penkis vaikus.
Prieš kelis mėnesius Vokietijoje iš Hamburgo vykstančiame traukinyje iš Artimųjų Rytų atvykęs vyras užpuolė ir peiliu sužalojo aštuonis žmones, du iš jų – mirtinai. Tai buvo jau nebe pirmas incidentas Vokietijos traukiniuose.
Tokių „naujienų“ šiltą prieglobstį atvykėliams iš egzotiškų, kariaujančių kraštų suteikiančioje motulėje Europoje pasitaiko gan neretai. Noras integruoti atvykėlius ne visuomet pasiteisina. Išmoksta kalbą, įsidarbina, pripažįsta europinius įstatymus, pritampa ir nuo savo mentaliteto išsigydo tik dalis migrantų. Kita dalis priima tik europietiškas privilegijas, naudojasi humaniškais įstatymais, bet gyvena pagal savo azijietiškas ir arabiškas taisykles.
Vokiečiai jau išsikrausto iš tų miestų, kuriuose apsigyvena labai daug atvykėlių iš Artimųjų Rytų. Taip palaipsniui savo miestus užleisdami svetimšaliams.
Gaila, kad politikai, vykdydami žmogaus teisėmis pridengtus globalistų užmojus lyg ingridientus į mišrainę sumaišyti visiškai skirtingų mentalitetų, skirtingų kultūrų ir skirtingų religijų tautas, nepaklausia, ką mano vietiniai žmonės, kuriems teks gyventi su atvykėliais.
Kurioje vietoje atsiduria jų kaip savo valstybės šeimininkų teisės?