Besieliai

Jauna, dar nė keturiasdešimties neturinti moteris sėdi laidojimo namuose, prie uošvio karsto. Nelieja ašarų. Nes nei ji, nei jos vyras – mirusiojo sūnus – su tėvu nebendravo. Savo gyvenimo kelią baigusiojo marti jau geras pusvalandis baksnoja priaugintais nagais į telefono ekraną. Aiškinasi su advokatais, kaip galėtų surasti prieš keletą metų uošvio paveldėtą didmiestyje esantį butą.

Mat, į šermenis atvažiavusi jos anyta, buvusi mirusiojo žmona, sūnaus šeimai apreiškė, jog tėvas iš tolimo giminaičio buvo paveldėjęs būstą Vilniuje. Jį nuomojo taip prisidurdamas prie pensijos. Tad marti, dar nespėjus mirusiojo palydėti amžinojo poilsio, skuba tvarkyti paveldėjimo reikalus. Dar kas nukniauks tokį turtą iš po nosies!

Mirusysis po skyrybų su žmona gyveno vienas. Sūnus, o juo labiau marti jo nelankė, santykius apibūdindami įprastu žodžiu: „Nebendravome“.

Į vienišo septyniasdešimtmečio tėvo būstą nedideliame rajono centre sūnus nuvažiavo tik tuomet, kai mirė močiutė, tėvo motina. Norėjo pranešti apie laidotuves. Tėvą rado negyvą. Ne vieną dieną namuose pagulėjęs kūnas jau buvo pradėjęs irti.

Sūnus ir jo žmona nejautė nei apmaudo, nei gėdos dėl to, kad šitaip apleido artimiausią žmogų. Faktą priėmė kaip natūralų dalyką. Kaip gamtos dėsnį. Visiems kada nors ateina laikas mirti. Pamanė – dar geriau. Palaidos abu – ir močiutę, ir tėvą iš karto. Mažiau vargo ir išlaidų.

O su mirusiais, pasirodo, bendrauti naudingiau ir paprasčiau. Bendrauji per notarus, kurie sutvarko formalumus, kad gautum jų sunkiai užgyventą turtą. Ir jokių įsipareigojimų, nei lankyti, nei kalbėtis, nei padėti, kai sunku ar vežioti pas gydytojus. To reikia tik gyviesiems. Tad, kol jie gyvi, naudingiau su jais nebendrauti. Pasirodyti tik tuomet, kai jie numiršta. Štai ir mes – artimiausi mirusiojo giminaičiai!

Nebendraujame. Šiuo magišku, apsauginiu žodžiu dangstosi ir du inteligentai, neblogas pareigas užimantys sesuo ir brolis. Motina mirė. O tėvo jie, paprasčiausiai, išsižadėjo. Tėvų butą pardavė. Kur išėjo, kur gyvena ir kaip pragyvena tėvas, nežino ir nesidomi. Kodėl jo neieško? Atsako paprastai: „Nenorim“.

Gal tėvas buvo blogas, juos skriaudė? Pasirodo, ne. Būtent jis labiausiai rūpinosi jais mažais, o vėliau – ir studentais. „Atvažiuojame į svečius, vyras lygina vaikams drabužius, kad turėtų, ką apvilkti į darželį, – pasakoja viena giminaitė. – Žmona sugrįžta iš darbo vėliau ir išgėrusi. Nesiteisina. Mat, ji užima aukštas pareigas, o jis – tik inžinierėlis. Kai vaikai studijavo, būtent tėvas prigamindavo valgio, prikraudavo jiems tašes, kad didmiestyje būtų sotūs. O dabar, kai paseno nereikalingas. Nieko nežinom. Gal ir gyvo jau nebėra? Gal kur nors palaidotas kaip neatpažintas benamis?“

Visais laikais buvo visokių žmonių. Buvo susvetimėjimo tarp tėvų ir vaikų. Tarp anūkų ir senelių. Tarp brolių ir seserų. Tarp tolimesnių giminaičių. Tačiau tokie atvejai buvo gana reti.

Dabar retenybe tapo ašaros per laidotuves. Ypač jeigu miršta vyresnio amžiaus žmogus. Jas lieja nebent jo bendraamžiai. O jaunesniems dažniausia įdomu tik tai, ką jis paliko? Kas visa tai pasidalins? Nes jauni su senais, kol jie dar buvo gyvi, tiesiog nebendravo. Per dešimtmetį vieną kartą susitinka kai kurie broliai su seserimis, anūkai su seneliais.

Kaip palyginti sentimentali lietuvių tauta išaugino daugybę besielių? Kas čia kaltas? Nuolatinė skuba, per kurią nėra kada bendrauti? Prekybos centrai, pakeitę teatrą, kiną, operą, baletą, biblioteką ir išugdę besaikių vartotojų kartą?

Iš senųjų Europos šalių ateinanti mada? Ten tėvai vos sulaukusius aštuoniolikos vaikus išgrūdžia iš namų, nes pilnamečius pašalpomis ir būstais aprūpina valstybė. Tėvai gyvena sau, tad senatvėje ir iš vaikų nieko nesitiki.

Ten sesuo negali bet kada panorėjusi užsukti pas brolį ar brolis pas seserį. Reikia iš anksto susitarti. Ten labiau už dvasines vertybes rūpi pastogė, valgis, uždarbis bei šiuos pamatinius žmogaus poreikius patenkinti padedanti bendravimo kultūra, kuriai nustatyti tam tikri standartai. Menas, kultūra, mąstymas ir kiti giluminiai dvasinių vertybių ugdymui pasitarnaujantys dalykai – nebūtini. Gal ne visiems ir prieinami, nes tai turtingųjų ar itin pasiturinčiųjų privilegija.

Tik ten besieliškumui nustatytos tam tikros ribos ir taisyklės. Lietuviškas besieliškumas dar sutvirtintas agresija, neretai paskanintas alkoholiu.

Pakanka pasidairyti po kriminalinių kronikų lankas ir išvysti, kaip prie septyniasdešimtmečio artėjantis Tytuvėnų apylinkių gyventojas nusigėręs beveik iki trijų promilių ir parsiradęs namo, duoda per galvą miegančiai nė vieno priekaišto žodžio nepratarusiai žmonai.

Kelmės apylinkių seniūnijoje vyras nugvelbia sugyventinės telefoną ir mobiliąja programėle iš jos sąskaitos perveda pinigų savo broliui.

Tokie tat artimiausiųjų žmonių, ne vieną dešimtmetį praleidusių kartu ar besiruošiančių kartu gyventi ilgai ir laimingai santykiai.

Sakoma, jog artimo žmogaus meilės glėbys nuo aplinkinio pasaulio negandų mus apsaugo lyg sraigę kiautas. Tačiau, jeigu tame glėbyje miegodamas gauni per galvą arba iš tavo sąskaitos išpumpuoja pinigus, gal geriau išsinerti iš tokio kiauto? Būti tiesiog vienam. Jeigu tik gali ištverti vienatvę. Ne kiekvienam tai duota. Bet kartais žmogus neturi pasirinkimo.

Viena rašytoja teigia, jog „Atjautos gali tikėtis ten, kur pamatysi išklibusią spintą, o ne ten, kur šiuolaikiškas dizainas net ir santykius pakeitė tikslingu funkcionalumu“.

Ilgametė žurnalistinio darbo patirtis tai ne vieną kartą patvirtino. Dažniausia, ištikus nelaimei, į pagalbą atpuola ne koks turčius bendrovės vadovas, o kaimynas. Tik bėdžius bėdžiui negailės paaukoti keletą eurų. O dažnam turtingam duok per nagus – centas iš rankų neiškris.

Deja, visko yra ir bėdžių namuose. Įžūlesni bėdžiai skriaudžia lėtesniuosius, stipresnieji – silpnesnius.

Ar į visa tai žiūrėdami abejingai mes netampame tos visuomenės, kurioje gyvename, belaisviais? Juk kasdien, tiek daug kalbėdami apie materialinį skurdą, pamirštame, jog kur kas pavojingesnis dvasinis skurdas. Jis keroja ne tik kaimo vargšų trobelėse, bet ir prašmatniuose dvaruose.