Beraštė apie raštinguosius

.

Dievas mato – visai neketinau rašyti tokio komentaro. Man niekas netrukdo. Realybę priimu tokią, kokia mane supa. Nė vienos visuomenės grupės nesu pavadinusi naciais, fašistais, kirmėlėmis, gyvatėmis, šunauja ar „kvailių maršų dalyviais“. Gal kad taip prabiltum, reikia Seimo morganomis ar labai makaraitytiškomis kulitaitėmis patapti? O aš nei tokio „raštingumo“, nei tokios „tolerancijos“ nenoriu. Išsiauklėjimas neleidžia.

Tiesa, kartais koks nors reiškinukas mane nustebina. Pavyzdžiui, Baltic Pride. Šis kasmetinis festivalis ir eitynės, nuo 2009 m. suburiančios LGBT asmenis ir juos palaikančiuosius paeiliui vienoje iš Baltijos valstybių. Taigi, savaitę marširuoja jų sostinių centruose pusnuogiai, ryškiai spalvoti, kiekvienam patogios ir pageidaujamos tapatybės asmenys. Ar pastarųjų karnavalai Vilniuje yra viešojoje erdvėje sulaukę tiek „neapykantos kalba“ parašytų ir paporintų tekstų, kiek jų dabar prikeverzota dergiant „Didįjį šeimų maršą“? Ne. Nesurasite.

Socialiniuose tinkluose pastebiu masinę toleranciją puldinėjantiems Lietuvos šeimų akciją. Tiesiog gražiai vaikiškai atsakoma: „Kas ant kito sako, ant savęs pasisako.“ O kai vienoje televizijos laidoje humoristas Artūras Orlauskas šnekiosios Maldeikių šeimos atžalą iš konservatorių frakcijos pavadino „grybuku“, suklusau. Ir pagalvojau, kas atsitiko išdidžiai, karus, tremtis, fizinį ir dvasinį genocidą iškentėjusiai, revoliucijas nudainavusiai mano tautai, kad į Lietuvos Respublikos Seimo krepšį tiek grybų pririnko.

O tie Seimo grybukai nesugebėjo nė rezoliucijos pasvarstyti ir formaliai pritarti pilietinei akcijai – „Didžiajam šeimų maršui“. Gerai įmitusiems mitalams svarbesni narkotikų dekriminalizavimo ar partnerystės įstatymai.

Seime rūpinamasi ir gana keista „korupcijos“ prevencija: ketinama atsisakyti atsiskaitymų grynaisiais pinigais. Jau ir įsivaizduoju, kaip viena močiutė kitai parduoda turguje ryšelį savo užsiaugintų ridikėlių ar salotų bei pakiša pinigų nuskaitymo aparatą, kurio išlaikymas yra brangesnis nei daržininkės bobulytės gaunamas „pelnas“.

Be to, rekomenduočiau premjerei ir Seimo nariams, kurie nuo gimimo nėra nulipę nuo asfalto, pasidomėti, kiek Lietuvoje yra likę užsienietiškų bankų filialų miestų mikrorajonuose ar bažnytkaimiuose. Ar žino Seimo majauskiniai, kad iki banko ar artimiausio bankomato žmonėms reikia keliasdešimt kilometrų važiuoti, tačiau autobusas, kurio stotelė už poros kilometrų, tik kartą per savaitę šiuo maršrutu teprasuka. Ką bekalbėti apie paslaugų kaimyną, kuris duonos nupirkęs į laukų platybėse nutūpusią sodybą atneša, o pinigų nuskaitymo aparato šeimininkai neturi.

Vienkiemiuose gyvenantiems bekelės trasomis net iki buitines atliekas surenkančio automobilio konteinerius tenka po 300–500 metrų tempti...

Paskutinius tolerancijos grūdelius sukaupusi, stebiu TV ekrane profesionalaus Seimo gėjaus rūpestį 560000 vienišų, nesusituokusių asmenų, tarsi jie būtų partnerystės įstatymo pareikalavę. Visi. Ir vienuolės, ir Dievo vietininkai žemėje. Kažkokio masinio celibato pandemija. Čia ir dabar.

Tačiau niekas nė neužsimena apie tuos daugiau nei 300000 žemiau skurdo ribos gyvenančius. Net pradedu įtarti, kad mūsų Seimas, kerta Prezidentui, kad šis savo kėdės Europos vadovų Taryboje premjerei neužleidžia. Ir dėl to laisve aptekę parlamentarai neketina mažinti skurdo, kad 1,92 cm. grožio Gerovės valstybės steigėju nepasiskelbtų. Jau gana, kad Ekscelenciją kažkas paprotino su Tauta apklausų metu pasitarti, tai sužinojo įstatymdavių „reitingus“. Daugiau nei 82 proc. mūsų valstybės gyventojų pageidauja Seimo narių atšaukimo mechanizmo.

Ir kai pagalvojau, kad jau visi tolerancijos resursai išseko, socialiniuose tinkluose išgirdau jaunos merginos sukurtą dainą apie tradicines šeimos vertybes.

„Stipri šeima, stipri valstybė“,- svarbiausias Milanos Gabrilavičiūtės dainos leitmotyvas.

Kitas mano tolerancijos baterijas pakrovęs žmogus yra kolegės devynmetis anūkas. Jis atsisakė su močiute skaityti pasaką knygoje, ant kurios viršelio – vaivorykštė: „Neskaityk man apie tuos, kurių čia vėliava nupiešta...“

Taigi, Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė periferijoje jau turi sekėjų, taikliai „pagavusių“ literatūros kūrinių vertinimo stilių.