Naujausios
– Aš ir toliau situaciją taip vertinu – tai yra patriarcho ruduo.
Jeigu pažiūrėsime kaip veikia Lotynų Amerikos ar Azijos diktatoriai, tai jų veikimo laikotarpį galime suskirstyti į kelis etapus. Romantinį revoliucinį – kaip A. Lukašenkos 1994-ieji metai, kurį jis nuolat prisimena. Tada jį iš tiesų palaikė šimtai tūkstančių žmonių, kurie vadovavosi sovietine nostalgija. A. Lukašenka laimėjo su sovietinės nostalgijos šūkiais, žadėdamas atkurti prarastą tėvynę. Tai buvo jo pergalė, kurią iki šiol atsimena.
Kitas laikotarpis – aparato kūrimo laikotarpis, kuris iš principo adekvatus ir kurį galima racionaliai suprasti. Tvarkoma valdymo sistema, keičiama konstitucija ir įstatymai, kad jam būtų patogiau valdyti. Formuojamos lojalios galios struktūros, sukuriamas didžiulis nomenklatūros aparatas. Šitas veikimo laikotarpis A. Lukašenkai užėmė 2000–2015 metus – pakankamai ilgai truko.
Opozicijos protestai 2010 metais nebuvo pakankamai populiarūs visuomenėje. Tai buvo gana sutelkta tautininkų grupė, kurios nepalaikė nei regionai, nei rusakalbiai. Todėl 2010 metais išvaikydamas opoziciją A. Lukašenka jautėsi esąs teisus ir dar nebuvo tokio akivaizdaus rinkimų falsifikavimo.
Dabar kitas laikotarpis. Viskas labai smarkiai pasikeitė. Daugelis analitikų teigia, ir aš pats manau, jog tai – neadekvatumo tikrovei laikotarpis. Garsija Markesas tokį ir laiko patriarcho rudeniu. Kai diktatoriai asmenys nebelabai suvokia, kur gyvena ir su kuo bendrauja.
Pasikeičia jų retorika: tauta tampa jų „mylimoji“. Maitino ją savo krūtine, o jį išduoda. Atsiranda tėvo-motinos kompleksas. Kaip tėvas gina neva savo tautą, su ta tauta nuolat kalbasi iš televizijos ekranų, o kas ta tauta – niekas nesupranta – kažkoks tik jo vaizduotės produktas. Monstras, kurio nelabai supranta net nomenklatūra. Štai tada prasideda neadekvatumo laikotarpis, kurį vis geriau pradeda matyti ne tik visuomenė, opozicija, bet nomenklatūros struktūros.
Įsisiūbuoja ekonominė krizė, nepriteklius visuomenėje. Užsienio šalys bijo bendrauti su neadekvačiu diktatoriumi, bijo jam pardavinėti naftą, sudarinėti komercines sutartis, o jeigu sudaro, tai tik tam, kad apiplėštų šalį ir pinigus greičiau išvežtų į užsienį. Būtent tokios yra gilaus patriarcho rudens perspektyvos.
Kas tada atsitinka diktatoriaus šalyse? Paprastai prasideda masiniai bruzdėjimai ir revoliucijos. Aš nesu tikras, kad Baltarusijos piliečiai tam pakankamai pasiruošę, nes tai skausminga ir reikalauja aukų.
Kitas kelias – rūmų perversmas, kuris dažniausiai ir atsitinka. Paprastai jį organizuoja arba artimiausia nomenklatūra, arba karinės ir galios struktūros, arba viena ir kita kartu. Šiomis dienomis Baltarusijoje kalbama apie galimą pučą.
Kodėl perversmai daromi? Dėl to, kad aparatas išsaugotų valdžią. Arba dėl to, kad prasideda revoliucijos, arba dėl to, kad diktatorius neadekvatus.
Baltarusijoje mes matome abu šiuos įvykius – prasidedančią dar labai silpną revoliuciją, kurios sėkme sunku patikėti, ir nomenklatūros nepasitikėjimą pačiu diktatoriumi, įžūlų melavimą jam. Po to dažniausiai seka rūmų perversmai. Diktatorius tai gali įtarti, nes turi tris sūnūs, kurie jam patarinėja ir kurie gali sufleruoti, kas gresia. Todėl jau ieško vidinių priešų ir bando juos sugaudyti. Tai tipiškas Lotynų Amerikos diktatoriaus kelias.
Baltarusijoje labai neapibrėžta situacija. Nėra jokių patikimų sociologinių duomenų apie visuomenės nuomonės tyrimą. Nei opozicijos duomenimis, nei A. Lukašenkos duomenimis negalima pasitikėti. Paklaidos gali būti labai didelės – iki 50 procentų. Todėl įvardinti, kas yra kas, labai sunku.
Kai visuomenėje nebepasitikima jokia informacija, prasideda gandų laikotarpis. O gandai labai įaudrina visuomenę. Tada ne tik valdžiai, bet ir opozicijai sunku sukontroliuoti visuomenę. Kyla chaosas, pliste plinta melagingos žinios kur nėra sociologijos ir tinkamo informavimo. Kai nužudai žiniasklaidą, tada viešpatauja gandai. Akivaizdu, A. Lukašenka slopins kitamanystę, tuo pačiu slopindamas žiniasklaidą.
Kai yra tokia neadekvati būklė, kurioje yra diktatorius ir visuomenė, ką nors prognozuoti labai sunku. Galima prognozuoti tik didėjantį chaosą ir ekonominį nestabilumą. Jeigu ne chaosą, tai perdėtą prievartą, kurią jau matome. Prieš protestuotojus taikomos neadekvačios priemonės – omono būriai, guminės kulkos, granatos, vandens patrankos. Milžiniška armija vaiko protestuojančias jaunimo grupes.