Naujausios
Nežadu keikti valdžios, juo labiau, atskirų žmonių, veikėjų. Noriu pakalbėti apie bendrą mūsų politinės ir dvasinės kultūros reiškinį. Labai problemišką politiniame lauke, bet kylantį iš giliai, iš mūsų vertybių ir požiūrių.
Premjerais, Seimo pirmininkais, partijų lyderiais, net Prezidentu tampa... autsaideriai. Pradedant kaip pilypu iš kanapių išnirusiu vienos partijos lyderiu (anūku), baigiant „pritrauktais“ partijų rinkiminių sąrašų lyderiais – iš šalies pasiskolintomis partijai nepriklausančiomis žvaigždėmis ir žvaigždelėmis. Nevardinsiu konkrečių pavardžių ar partijų – tai visiems žinomi, jau įkyrėję atvejai, tiek tarp valdančiųjų, tiek opozicijoje. Jau net sąvoka nauja užgimė – lizinginiai lyderiai. Įsivaizduojat, kaip tai skamba tiesioginėje kalboje: „mes norime tave iš...lizinguoti“.
Ką gi reiškia politikos autsaideris? Kaip šis reiškinys yra suprantamas brandžių demokratijų šalyse, jų politinėje kultūroje? Kaip – istorijoje? Labai naudinga sugretinti ir palyginti sąvokas skirtingose kalbose, tuos pačius reiškinius įvairiose šalyse ir skirtingais laikais. Šitaip geriau atsiskleidžia sąvokos prasmė ar reikškinio turinys.
Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose politikos autsaideriais vadinami asmenys, siekiantys aukštų postų, bet niekada iki tol nėję renkamų politinių pareigų, nedirbę vyriausybėje ar kitose politinėse pozicijose (S.Levitsky, D.Ziblatt. Kaip miršta demokratijos. – V., „Baltos lankos“, 2019, p.69, 286).
Sporto mėgėjai gerai žino, ką reiškia angliški žodžiai offside arba outside (out) – nuošalė ir užribis. O štai kaip žodynas verčia žodį autsaideris (angl. outsider) – pašalietis, ne specialistas, mėgėjas. Taigi, toli gražu ne lyderis...
Kaip tokiu atžvilgiu atrodo mano minėtieji Lietuvos aukščiausieji politiniai veikėjai?
Žvilgtelėkime du tūkstančius metų atgal – kas turėjo teisę veikti politikoje ir kitose aukštose pareigose Romos imperijoje. Tapti politiku, įgyti teisę vadovauti žmonių gyvenimui galima buvo tik pagal sistemą, vadintą gražiu simboliniu vardu – Cursus honorum (lot. – tarnybos kelias, garbės kelias). Cituoju žodyną: tai – „nustatyta aukštųjų valstybinių pareigų užėmimo seka. Būsimas kvestorius turėjo būti 10 metų tarnavęs kariuomenėje, pretoriumi galėjo tapti tik buvęs kvestorius, konsulu – buvęs pretorius“, ir tik po kelerių metų ankstesnės tarnybos...
Romėnams buvo aišku, kad teisinė ir politinė patirtis, branda ir lyderystė yra būtinos norint kilti politikos laiptais.
O štai Jungtinėje Karalystėje – naujieji parlamentarai buvo sodinami į galines eiles ir tik laipsniškai, bręsdami ir tobulėdami, slinkosi link pirmųjų eilių. Tai patyrė ir Vinstonas Čerčilis ir kiti britų politikos tūzai.
Atrodo, kad net sovietinis atrankos į nomenklatūrą principas tampa pranašumu, palyginti su priešingu šiandieniniu kraštutinumu – visišku autsaiderizmu ir jo gimdomu populistiniu šarlatanizmu, grupiniu savanaudiškumu, kitomis ligomis. Mes įgyvendinome lenininį lozungą, kad kiekvienas žmogus (jis sakė – virėja) gali valdyti valstybę. Mums tinka bet kas, bet kokį išsilavinimą, bet kokią darbo ar veiklos patirtį turintis žmogus, svarbu tik, kad mokėtų gražiai pašnekėti, ypač – pažadėti tai, ko mes norime. Norint inžinieriumi tapti – penkerius metus reikia konkrečios specialybės mokytis, gydytoju – dešimt metų vieną vagą kasti, politiku – nė kiek! Pakaks, kad skiri DNR nuo RNR, piesteles nuo kuokelių, ekskavatorių nuo eskalatoriaus...
Tokią politiką ir turime. Tiksliau – apskritai politikos neturime, tik nuolatines pjautynes dėl valdžios.
Žinoma, protingas žmogus visko gali išmokti jau sėdėdamas valstybiniame poste, jeigu visuomenė tokiam apsimokymui – laukimui – turi laiko ir pinigų, nes mokymasis vyksta visuomenės reikalų tvarkymo pagrindu ir sąskaita.
O jeigu dar ir to proto ar noro mokytis nelabai yra... O jeigu į politiką ateita ne dėl Tautos, o dėl savų reikalų tvarkymosi, dėl asmeninių ambicijų ar psichologinių nevisavertiškumo kompleksų?
Radijo laidose tapo norma klausti – ir tiesiog didžiuojamasi klausiant – klausytojų, ar reikia keisti Konstituciją, ar reikia trečdaliu sumažinti Seimo narių skaičių, ar reikia skirti keletą milijardų ir statyti atominę elektrinę, ar teisinga įsigyti laivą-suskystintų dujų terminalą.... Ir juk kaip uoliai reiškiame savo nuomonę, nors nei esame susiję su ta sritimi, nei ką suprantame, nei turime informacijos, nei ją mums kas pateikia... net į referendumą kviesdami. Kaip kad buvo su referendumu dėl atominės elektrinės.
Visa tai yra tyčiojimasis iš piliečių, jų kvailinimas ir, blogiausia, klaidinimas – siūlymas patikėti, kad mes visi viską žinome ir patys galime viską teisingai nuspręsti, nė knygos nepaskaitę...
Norėčiau pasiūlyti tokiems žinovams ateiti pas mane dantų pasigydyti: jeigu jau atominės elektrinės reikalus sprendžiam, jeigu konstitucinius klausimus be gilių svarstymų lemiam, tai negi danties vienas kitam nesutvarkysim?
Politikos procesas, pati valdžia, atsakomybės atžvilgiu, pavirto vaikų žaidimo aikštele, smėlio dėže. Lipk į ją ir žaisk, dūk: griauk kitų, statyk savo smėlio pilis, kol tave išstums iš dėžės ar nuo lovio. Po kurio laiko vėl įlipsi...
Atsakomybės dvasią, atsakingą politinę kultūrą gerai atskleistų sąrašas žmonių, kurie savikritiškai patys atsisakė siūlomų valdžios pareigų, vadovaujančių postų. Negirdėjot tokio? Ir negalėjom girdėti! Net vieną kitą pavyzdį nelengva būtų rasti. Ir taip nuo pat 1990 m., nuo tų revoliucinių aplinkybių, kada visi ėjo kur tik kas buvo pasiūlomas. Bet anuomet tai dar buvo pateisinama, bent iš dalies. O vėliau? Dabar, po 30 metų?
Dėl neatsakomybės dvasios politinės partijos ir neatlieka, net nebando atlikti, vienos iš svarbiausių savo funkcijų – parengti naujus visuomenės ir valstybės lyderius. O juk tai – būtent jų pareiga.
Kam? Kai viską galima rasti rinkoje, viską galima nusipirkti ar bent jau ... lizinguoti. Ir toliau realiai valdyti tiems patiems seniesiems, amžiniesiems. Naujus lyderius rengti net nenaudinga ir neprotinga – juk ant savo galvos...
Ateis nauji rinkimai – mes vėl rinksime arba amžinuosius, arba autsaiderius..., nes tarprinkiminiu laikotarpiu nereikalaujame iš partijų naujų politikos veidų, naujų lyderių, t.y. atlikti savo pareigų.