Naujausios
Už vaikus valstybės premija – būstas
Stebint kaip valdantieji, opozicija ir politologai ginčijasi, kiek paveikus Lietuvos demografinei situacijai bus ką tik parengtas šeimą remiančių įstatymų paketas, kilo utopiška mintis.
O jeigu valstybė už tuos 770 milijonų, kurių prireiks šeimų paramai, pastatytų kokį šimtą daugiabučių. Po 60 butų kiekviename! Šeši tūkstančiai butų. Kiekviename po du, po tris vaikus. Koks 20 tūkstančių vaikų!
Arba dalį daugiabučių, dalį kotedžų ir privačių namų. Pavyzdžiui, regionuose – sklypai – nebrangūs. Už šimtą tūkstančių galima nupirkti ir pastatyti nemažą modulinį namą su baldais ir buitine technika. Susilaukė šeima poros vaikų – skiria jai komunalinį butą. Pagimdė tris ar keturis – gauna didesnį butą, kotedžą arba atskirą namą.
Būstai su galimybe išsipirkti, jeigu šeima nori ir turi galimybių. Jei nenori, gyvena, moka komunalinius mokesčius, galbūt simbolinį nuomos mokestį, dirba ir augina vaikus. Tai būtų solidi ir veiksminga paskata. Jaunos moterys vos tik baigusios mokslus, ar net studentės skubėtų kuo greičiau pagimdyti porą vaikų, kad gautų būstą. Nes nupirkti vaikui pieno, mėsos, varškės sūrelį ar vaisių dar išgali didžioji dalis jaunų tėvų. Tačiau įpirkti būstą dažnas – neišgali.
Deja, vyriausybė šeimoms numatė daugiau, bet smulkesnių dovanų.
Gelbėjimosi ratas
Visais laikais vaikų auginimas buvo laikomas vargu. Net sapnuoti mažą vaiką, senolių aiškinimu, reiškė, jog laukia didelis vargas.
Ne kitaip ir dabar. Dainininkė porina, jog vaikų auginime mato daugiau minusų negu pliusų. Influencerė televizijos laidoje atvirauja, kad nori „gyventi ir žvengti“. Su vaikais, žinoma, nepažvengsi. Nei jėgų, nei noro nebus.
Vyriausybė, norėdama pamažinti vaikus auginančių tėvų vargą, meta gelbėjimosi ratą. Parengė įstatymų paketą, kuriame numatyta solidi materialinė parama ir paskatos šeimoms, auginančioms vaikus. Opozicija klausia: „Iš kur pinigai?“.
O iš kur atsiranda pinigų ginklams, karo pabėgėlių ir kitų šalių opozicionierių išlaikymui ar kitiems globalistų išgalvotiems poreikiams? Pasirodo, šiems tikslams milijardą kitą galima ir pasiskolinti. Niekas nekelia šaršalo.
O remti ir puoselėti šeimą, išeitų, jog tikslas – ne toks svarbus ir kilnus. Pabyra klausimai. Kam reikia vaikus maitinti? Savo vaikus privalo maitinti tėvai. Kaip į lengvatas motinoms ir tėvams reaguos darbdaviai? Dar nenoriau priims į darbą vaikų turinčias motinas.
Bet ar ne valstybė savinasi mūsų vaikus, kai prireikia ginti, saugoti, gelbėti, padėti, kariauti? Ar darbdaviai neturėtų prisidėti prie demografinės situacijos gerinimo? Bent keliais trupiniais susimažindami savo pelną?
Juk ir tėvai, augindami vaikus, privalo atsisakyti savo „pelno“, kuris garantuotų lengvesnį, sotesnį gyvenimą.
Juolab, kad auginti vaikus Lietuvoje – itin brangu. Sauskelnės kainuoja dvigubai brangiau nei Vokietijoje, kur motina, dirbdama puse etato, gali uždirbti tiek pat, kiek Lietuvoje plušėdama visą dieną. Vaiko pinigai – dvigubai mažesni, drabužiai, kuriuos vaikas per kelis mėnesius išauga, – dvigubai brangesni.
Davė dantis – duos ir duonos
Bet čia ir iškyla požiūrio į motinystę ir tėvystę problema! Prieš kokį porą dešimtmečių kalbinau inteligentę, auginusią šešis vaikus. „Tik neparašykit, kad turiu tiek daug vaikų. Pamanys, kad esu asociali,“– tiesiog maldavo pedagogė, smerkdama save, jog yra nemoderni, nes gimdė, kiek Dievas davė.
Dabar galvoju, jog daugiavaikių šeimų tapatinimas su asocialiomis padarė savo juodą darbą. Juolab, kad ir iš tų asocialių šeimų į pasaulį išėjo ne vienas žymus žmogus ir ne vienas sumanus amatininkas ar šiaip darbštus, pasirūpinti savimi ir padėti kitiems gebantis žmogus.
Juk tais keikiamais sovietiniais laikais net kaimuose vaikų buvo pilni kiemai ir pilnos mokyklos. Ir ne vien todėl, kad moterys nenaudojo kontraceptinių priemonių! Bet ir todėl, kad turėti tris, keturis, penkis ar šešis vaikus buvo norma.
Nes tėvai patys maitino, rengė savo vaikus, pirko jiems vadovėlius ir sąsiuvinius. Niekas nemokėjo pašalpų. Nes visi turėjo, tiesiog privalėjo turėti darbą. Gyveno ir vaikus išlaikė kaip kas sugebėjo. Valstybė prisidėdavo tik tiek, kad nemažai daliai jaunų šeimų suteikdavo komunalinį būstą. Vadovautasi senolių išmintimi :„Dievas davė dantis – duos ir duonos“. Ir iš tiesų kažkokia aukštesnė jėga įgalindavo tėvus prasimanyti tiek duonos, kad užtektų keturiems, penkiems ar šešiems vaikams.
Dabar ši senolių išmintis nustojo galioti.
Tiems, kurie gimdydami nepagalvojo, kaip išlaikys savo atžalas, pagalbos ranką ištiesė valstybė. Vakarų pavyzdžiu, pradėjo mokėti pašalpas.
Ir tai supriešino visuomenę! Kodėl vaikus auginantys ir dar paknopstom į darbus lekiantys tėvai turi išlaikyti ir tuos, kurie kasmet gimdo mažulėlius ir nesuka galvos dėl pragyvenimo?
Juolab, kad vaikų gimdymas kai kurioms tikrai asocialioms šeimoms tapo savotiška verslo rūšimi, užtikrinančia minimalias pragyvenimo pajamas. Tuomet visos daugiau negu porą vaikų turinčios šeimos pradėtos tapatinti su asocialiomis, nors ne visos naudojosi valstybės parama. Auginti daugiau vaikų tapo nukrypimu nuo normos.
Paklausiausias – bevaikis žmogus
Bevaikės ar mažavaikės šeimos – šiuo trumpuoju – čia ir dabar– periodu tapo priimtinesnės ir visuomenei.
Antai Vokietijoje, kur dažnokai tenka pasisvečiuoti, labiausiai pageidautinas herojus yra viengungis, vaikų neturintis žmogus. Jį mieliausiai į gerai apmokamas pareigas priima darbdaviai, nes galės dirbti ir pamainomis, ir viršvalandžius, neskubės namo pas vaikus.
Jam pirmenybė suteikiant butą nuomai. Ypač jeigu turi neterminuotą darbo sutartį ir gerai uždirba. Nes jis mažai bus namuose, neišnaudos daug vandens, elektros, neprišiukšlins, vaikai nenuteplios buto sienų, neištraukys durų rankenų ir pan. Ir sąskaitoje visuomet bus pakankama suma pinigų, kurią nusiskaičiuos buto nuomotojas.
Toks žmogus palankiausias ir valstybei. Pagal nutylėjimą. Nes apie tai garsiai nekalbama. Jis daug dirba, moka didelius mokesčius, nesinaudoja jokiomis lengvatomis.
Važiuojame iš Hamburgo Deutsche Bahn traukiniu. Traukinys – patogus, paminkštinti krėslai, staliukai. Tačiau su vaiko vežimėliu pakliūti į tokius vagonus neišeina. Per siaurus tarpus nepraeisi ir vežimėlio nėra kur pastatyti. Šeimoms su kūdikių ar mažų vaikų vežimėliais – atskiras vagonas. Šalia tualeto. Tas pats vagonas skirtas ir keliautojams su dviračiais. Dviračiai Vokietijoje – labai populiarūs. Kiekvienoje stotyje įlipa po kelis keleivius su dviračiais. O vagonas – tik vienas. Stotingi diedės piktinasi, kad daug vietos užima vežimėliai. Nebetelpa karvės didumo dviračiai.
Miesto autobusuose – tas pats. Aikštelės su kūdikių vežimėliais skirtos ir neįgaliesiems. Žiūrėk įlips koks karinės ar pokarinės kartos neįgalus vokietis ir jau iš tolo rėkia ant vežimėlį laikančios motinos, kad užleistų jam vietą.
Taigi, nei vaikas, nei motina nelaikomi vertybe.
Lietuvoje toks požiūris dar nėra demonstruojamas taip aršiai. Bet darbdavys į pokalbį atėjusios moters dažniausiai paklausia, ar turi vaikų. Jei turi, pažada paskambinti, bet nepaskambina. Nes ji negalės dirbti visu pajėgumu. Sirgs vaikai. Reikės mamadienių.
Butų nuomotojai taip pat kartais net skelbimuose pabrėžia, jog nesikreiptų šeimos su vaikais. Pageidautiniausia nuomininkė – vieniša tvarkinga moteris.
Vaikų auginimas buvo pagrindinė šeimos pareiga
Beje, patriarchalinėje visuomenėje niekas nei moterų, nei vaikų negarbindavo ir anksčiau. Mano kartos žmonių močiutės pasakodavo, kaip jų mamos pagimdydavo rugių lauke penktą, šeštą ar dešimtą kūdikį. Vaiką susukdavo į paklodę, paguldydavo ant ežios, o pačios rišdavo rugius toliau. Kentė nepriteklius, sunkų fizinį darbą, ne itin dženetelmeniškus vyrus, bet vis tiek gimdė. Tiesiog taip reikėjo. Supratimas, jog šeimos pareiga auginti vaikus buvo neginčijamas. Bevaikystė buvo nukrypimas nuo normos.
Beje, ir vaikai užaugdavo paprasčiau. Be iškilmingų gimtadienių žaidimų kambariuose, be šimtus kainuojančių žaislų, be Vaiko teisių tarnybos priežiūros.
Po vienu stogu gyveno kelios kartos. Augo tarp senelių, dėdžių, tetų, kurie pasidalydavo nelengvą priežiūros darbą. Nereikėjo nei darželių, nei auklių. Paaugę vaikai augino mažesniuosius. Ir mamoms nereikėjo lėkti į darbą, teisintis darbdaviui, jei pavėlavo. Gyveno iš natūrinio ūkelio. Kiek pakasė, tiek palesė. Niekas negynė vaiko teisių. Bet tėvai, kad ir ne tokie išprusę, vaikų nei į šulinius mėtė, nei užmušė nuo narkotikų apsvaigę.
Valstybės išlikimo garantas
Šiandien, kai šeimos gyvena atskiriau, kai vaiko poreikių kartelė iškelta aukščiau už tėvų galimybes, kai šeimą nuolat stebi priekabios institucijų akys, motinystė ir tėvystė tapo itin sunkiu iššūkiu. Vaikų auginimas, esant tokiam aplinkos spaudimui išsekina tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Vaiko teisės išplėstos iki begalybės, o pareigos – tik tėvams ir mokytojams. Vaikus net nuo savo tėvų gina būriai biurokratų. Šeimos jaučiasi nuolat sekamos.
Tėvams rūpi ne tik fizinis vaiko aprūpinimas pastoge, maistu, drabužiais, žaislais, knygomis, ugdymo priemonėmis, jo auklėjimas, bet dar ir tai, kaip reaguos kaimynai, darbdavys, gydytojas, mokytojas, biurokratas, psichologas, vaiko teisių gynėjas.
Nenuostabu, kad daugelis nusprendžia iš viso neturėti vaikų. Vieni iš egoizmo, kiti iš baimės ir nepasitikėjimo savimi, treti, manydami, kad nesugebės jų aprūpinti, ketvirti nenorėdami turėti reikalų su institucijomis.
Tai savotiškas savigynos mechanizmas. O gal kerštas valstybei, kuri nuolat gąsdina karu, dar labiau brangsiančiu brangymečiu, ir tuo pačiu reikalavimu vaikams suteikti nepriekaištingas gyvenimo sąlygas? Priedo apstato šeimą pulku jos gyvenimą sekančių biurokratų.
Vyriausybės žingsnis rengiant šeimą remiančius įstatymų paketus – svarbus.
Bet dar svarbiau užtikrinti bazinę sąlygą vaikų auginimui – būstą. Mažiau kištis į vaikus auginančių šeimų gyvenimą. Gal tai pakeistų įsivyravusį požiūrį, jog vaikai – lyg įstrigęs kąsnis gerklėje, trukdis smagiai, sočiai, saugiai gyventi.
Vaikai – mūsų tąsa. Pats humaniškiausias palikimas pasauliui. Tautos papildymas ir ateitis. Valstybės širdies variklis ir jos išlikimo garantas.