Naujausios
Seimo rinkimuose dalyvaujančios 17 partijų išsirinko numerius, kurie bus įrašyti daugiamandatės apygardos balsavimo biuleteniuose. Matyt tik dabar prasidės tikroji rinkimų kampanija, nes norėsis įkalti į galvas bent jau savo partijos numerį.
Partijų eilės numerius ištraukę politikai bandė šmaikštauti: „Per praeitus rinkimus buvome pirmi, ne kaip išėjo, dabar pradėsime nuo galo“ (Gintautas Paluckas, Socialdemokratų partijos lyderis, ištraukęs paskutinį 17 numerį), „Trylika – mano skaičius, aš ir krepšinį žaidžiu 13 numeriu“ (Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis). „Penki geras skaičius“, – tikino ir Gabrielius Landsbergis, Tėvynės-sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis, numerį traukti patikėjęs Ingridai Šimonytei.
Seimo rinkimai – spalio 11 dieną, pusantro mėnesio neliko, o iki šiol nebuvo jokių viešų debatų, kad galėtum rinktis ne tik pažįstamus veidus, bet ir nors kažkokias idėjas, vizijas, išgirstum požiūrį į aktualijas. Be numerių nenorėjo gaišti laiko?
Tėvynės sąjunga bene vienintelė darė potencialių savo rinkėjų apklausą, bandydama išsiaiškinti, kas žmonėms aktualu, kad parengtų rinkimų programą, skambiai pavadintą „Planas Lietuvai“.
Socialdemokratų lyderis G. Paluckas išdidžiai pareiškė, jog „programą darėme ilgai, geriau nei važiuoti į kaimus su kažkokia apklausa“.
Iš tiesų partijos įdeda nemažai triūso rinkimų programoms sukurti, o kadangi mažai tikisi, jog rinkėjas jas skaitys, tai ieško užburiančių devizų, žodžių.
Štai konservatoriai, per praeitus Seimo rinkimus skelbė: „Atėjo laikas Lietuvoje sukurti vakarietišką gerovę“. Dabar: „Atėjo laikas atsigręžti į tyliąją Lietuvos žmonių daugumą – į sąžiningai dirbančius ir dirbusius piliečius, nusipelniusius vakarietiškos gerovės“. O konservatorių lyderis G. Landsbergis net priėjo išvados, kad „stiprybė ateina iš vienybės“, kad „turime tartis, ieškoti kompromisų, nustoti kariauti.“
Štai kokia metamorfozė po 4 metų buvimo opozicijoje.
Socialdemokratų moto mažai pasikeitė: solidarumas, progresiniai mokesčiai, daugiau darbo – mažiau skurdo. G. Palucko žodžiais, „visi, kas gali, turi dirbti“, „gerovės valstybė – ne praskolinta valstybė“.
Valstiečiams-žaliesiems, kurie ketverius metus valdė šalį, per praeitus rinkimus „pamatinis gėris“ buvo darna. Deklaravo siekį „darnaus žmogaus, darnios visuomenės, darnaus švietimo, darnios ekonomikos, darnaus valstybės valdymo“. Plius Lietuva turėjo būti „žaliausia ir sveikiausia“. Ką dabar deklaruoja, plačiau negirdėti.
Liberalams, nors ir skilusiems, svarbu žmogaus teisės ir, kad valdžia mažiau kištųsi į žmogaus gyvenimą. „Darbiečiai“ toliau žongliruoja atlyginimų, pensijų konkrečiais skaičiais.
Populiariausi pažadai buvo ir išlieka – „siekti“ didesnių atlyginimų, pensijų ir pan. Įdomu, kad ne viena partija savo rinkimų programose per praeitus rinkimus taip ir rašė „sieksime“. Atlyginimai, pensijos iš tiesų didėjo ne tik Seimo nariams. Minimalus – iki 607 eurų (neatskaičius mokesčių), Seimo nario – iki 3414 eurų (neatskaičius mokesčių).
Ekonominio pakilimo metais tokius pažadus tesėti nebuvo labai sunku. Ar turės politikai dabar drąsos kalbėti, kaip pandemija koreguoja gyvenimą? Ar bus iš ko mokėti atlyginimus, pensijas, socialines išmokas? Ar atskleis savo požiūrį į skolintų europinių pinigų panaudojimą kompensacijoms, verslui palaikyti?
Pandemijos iššūkiai turėtų būti rinkimų aktualija ne tik rengiant protestus prieš Aurelijų Verygą. Protestai, kuriuos inicijuoja į Seimą pretenduojantys patekti politikai, ypač kvepia rinkiminiu populizmu.
O vėl patekti į Seimą nori kone visi dabartiniai parlamentarai.
Pagal VRK paskelbtus duomenis būti perrinkti šiuose Seimo rinkimuose siekia 132 iš 140 arba 94,2 proc. dabartinių Seimo narių.
Tik aštuoni šios kadencijos Seimo nariai apsisprendė perrinkimo nebesiekti. Tarp jų – ilgamečiai Seimo nariai Irena Degutienė, Bronius Bradauskas, o iš tų, kurie dirbo Seime pirmą kadenciją, vienintelis Virgilijus Poderys mandato nebesieks.
Prieš ketverius metus Seimo rinkimuose dalyvavo 127 iš 139 arba 91,4 proc. 2012–2016 m. Seimo kadencijos narių. Bet tada perrinkti buvo tik 59 parlamentarai, o daugiau nei pusė Seimo narių buvo naujokai.
Kas ketvirtas, dabar vėl siekiantis mandato parlamentaras, yra arba pakeitęs partiją, su kuria anksčiau dalyvavo rinkimuose, arba pats save išsikėlė. Pastarųjų, save išsikėlusių ir su partijų sąrašais nebekandidatuojančių, – tik šeši.
VRK duomenimis, Seimo rinkimuose kandidatuoja ir dauguma Vyriausybės narių – 9 iš 15.
Seimo nario mandato sieks aplinkos, ekonomikos ir inovacijų, socialinės apsaugos ir darbo, susisiekimo, sveikatos apsaugos, užsienio reikalų, vidaus reikalų ir žemės ūkio ministrai bei Ministras Pirmininkas. Tik energetikos, finansų, krašto apsaugos, kultūros, švietimo, mokslo ir sporto bei teisingumo ministrai nekandidatuoja.
Kaip benorėtų Seimo nario duonos paragavę politikai vėl jais būti, pasiseks ne visiems. Niša naujokams visada išlieka ir pakankamai didelė. Rinkimų patirtis rodo, kad rinkėjai paprastai pakeičia daugiau nei pusę Seimo (tik 2008 metų ir 2012 metų rinkimuose buvo perrinkta daugiau nei pusė tų pačių parlamentarų – per 51 proc. ir per 54 proc.).
Seimo rinkimai – spalio 11 dieną. Mąstykime pagal kokius kriterijus kandidatus atsirinksime – veidus, simpatijas–antipatijas, kalbas ar žiūrėsime ne tik ką kalbą, ber ir ką realiai daro, darė? Ar atsispirsime skaičių ir žodžių magijai?