Artistų mugė

 

Prieš keletą mėnesių teko žiūrėti spektaklį Kauno kameriniame teatre. Du aktoriai atliko per dešimt vaidmenų. Užsideda akinius – jau kitas herojus. Nusivelka švarką – jau trečias. Užsideda arba nusiima kepurę – dar du herojai. Po daugiau kaip dvi valandas trukusio spektaklio aktoriai žliaugė prakaitu. Ir nemanau, kad labai daug uždirbo. Kameriniame teatre – tik kelios eilės kėdžių. Susirinko tikrai ne daugiau pusšimčio žiūrovų.

Tikrųjų profesionalių aktorių dalią prisiminiau šiomis dienomis, kai socialiniuose tinkluose ir net komercinių televizijų laidose eskaluojamas niekuo nenusipelniusių, bet žinomų ir nežinia už ką žinomų Suodaičių konfliktas. Beje, ir tuose pačiuose socialiniuose tinkluose jau šaipomasi, jog Deividas Zvonkus išgarsino Natliją Zvonkę, toji, ištekėjusi už verslininko Bunkaus, padarė žinomą Bunkų, Bunkus, draugavęs su Siegel, padarė įžymią ją, o ji, metusi Bunkų, ir ištekėjusi už Suodaičio padarė žinomą Suodaitį.

Pamaniau, jog ir aktoriams, kurių pavardės nefigūruoja viešojoje erdvėje, kurie žinomi tik nedideliam teatro gerbėjų būriui, geriau apsimokėtų daryti šou socialiniuose tinkluose: suburti kelis šimtus tūkstančių sekėjų, ekrane lieti netikras ašaras, afišuoti savo vestuves, krikštynas, jubiliejus ir skyrybas, už kurias kapsėtų tūkstančiai eurų, laidyti juokelius arba reklamuoti buitinę techniką ir kosmetikos gaminius. Taptų žinomi kaip Suodaitis ar Siegel. Ir metinės pajamos siektų milijonus.

Tačiau menui ištikimi ir savo profesiją gerbiantys aktoriai, žinoma, to nedarys. Nenusileis iki buitinių aktorių, iš savo gyvenimo darančių šou, lygmens. Nors tokia mėgėjiška buitinė aktorystė būtų paprastesnė ir lengvesnė. Nereikėtų per porą valandų atlikti septynių vaidmenų. Užtektų įtikinamai pasimaivyti ekrane, įtaigiai pakalbėti apie kokį nors reiškinį ar prekę – ir jau taptum žinomu nuomonės formuotoju.

Beje, man asmeniškai keistas tas iš nieko padaromas šiuolaikinis nuomonės formuotojo verslas. Juk daugelis turime savą gyvenimo patirtį, savą nuomonę. Ir niekas jos nei pakeis, nei suformuos, nei performuos. Nebent naiviems, labiliems, savo nuomonės neturintiems, viskuo tikintiems ir pasitikintiems žmonėms reikalingi nuomonės formuotojai...

Tokių, ko gero, yra. Gal ir nemažai... Antraip ar taip sėkmingai gyvuotų leidiniai, rašantys apie prabangias turtingų verslininkų atostogas, vakarėlius, brangias jų žmonų suknias, apie taip vadinamų „nuomonės“ formuotojų nėštumus ir gimdymus, apie nugaišusius televizijose išgarsėjusių aktorių šuniukus, mirusius giminaičius. Ar varvintume seiles sekdami tų nuomonės formuotojų santykių serialus.

Bet tikiu, kad Lietuvoje gerokai daugiau išmintingų, savo protu gyvenančių ir savo nuomonę turinčių, realybę teisingai suvokiančių ir tvirtai ant žemės stovinčių žmonių. Jie skiria tikrą verslą nuo verslo imitacijos, tikrą nusipeniusią įžymybę nuo netikros, brandžią pasitikėjimo vertą asmenybę nuo brandžiu apsimetančio narcizo, protingą nuo kvailo, kompetentingą specialistą nuo niekam tikusio.

Tačiau mėgėjiška aktorystė ir apsimetinėjimas tobulu visažiniu iš virtualios erdvės vis dažniau persikelia į realybę ir net protinguosius apraizgo savo tinklais. Ieškodamas darbo ar dalyvaudamas konkurse tu privalai įtikinti darbdavį ar konkurso komisiją, kad turi kompetencijos. Vadinasi, privalai save pateikti taip, kad kuo brangiau parduotum. Tai reiškia atlikti tam tikrą vaidmenį. Savo laiku internete plito patarimai, kaip padaryti įspūdį darbdaviui netgi meluojant, kad puikiai išmanai kompiuterines technologijas ir „kerti“ angliškai.

Kartais pagalvoju, jog viena iš specialistų trūkumo priežasčių gali būti ir ta, jog ne kiekvienas geras specialistas geba girtis, vaidinti, gražinti savo patirtį ir gebėjimus rožiniu melo šydu. Jis tiesiog yra kompetentingas ir mano, jog niekam neprivalo to įrodinėti. Nedrįsta arba tiesiog nenori dalyvauti kvailoje artistų mugėje. Mano, jog kompetenciją reikia įrodyti ne tauškalais, o konkrečiu savo darbu. Tik darbdavys dažniausia nenori kuklaus. Nori smarkaus, reprezentatyvaus, gebančio įtikinėti. Kuklumą tapatina su kompetencijos stoka.

O vaidinti gebantis darbuotojas vaidina toliau. Ne dirba, o imituoja darbą. Koks nors biurokratas dienų dienas sėdi prie kompiuterio, tvarko savo reikalus, žiūrinėja erotines nuotraukas. O jei į kabinetą koją įkelia bent vienas klientas, didžiai supyksta, kam jį sutrukdė. Puikiu meistru apsimetęs gamybininkas, daro broką, paskui gaišta laiką tą broką taisydamas, o darbdavys privalo jam mokėti ir už gaminiui, ir už broko taisymui sugaištą laiką.

Dar nieko, jei apgauti specialistų – artistų nuostolį patiria tik darbdaviai. Jie greitai gali atsikratyti blogo darbuotojo.

Bet juk didžiausius artistus mes išrenkame į Seimą! Į kuklų nekreipiame dėmesio. Sakome – mėmė. O renkame tuos, kurie garsiau ir įtikinamiau šneka, daugiau melagienų paskleidžia apie konkurentus, kurie gražūs ir sugeba įtikinti, kad yra kompetentingi. Taip ir valdo mus krūva artistų. Dar gerai, jei bent vienas kitas turi empatijos ir pažįsta realų realaus žmogaus gyvenimą. Gal suregs bent vieną žmonėms naudingą įstatymą. O jeigu tokių nėrą? Ketverius metus truks katastrofa. Juk jie valdo valstybę, skirsto mokesčių mokėtojų pinigus, priima ypač svarbius sprendimus.

Gyvenimas šiandien neretai primena artistų mėgėjų mugę. Būtų lyg ir linksma, jei ne to vaidinimo pasekmės. Savęs pardavimo mada sumenkino kompetencijos svarbą. Nurašė darbštumą, nes artistams svarbiausia ne dirbti, o lyderiauti ir dominuoti.

Tuo tarpu išmintis ir kompetencija – dažniausia kukli, ne povo plunksnom kaišyta, o pilka sermėga vilkinti. Ir tikrai daug žinantis bei galintis žmogus dažniausia būna kuklus, nesivaikantis puikybės, nes kuo daugiau žino, tuo labiau supranta, jog žino mažai. „Žinau, kad nieko nežinau“, – dar prieš Kristų sakė žymusis graikų filosofas Sokratas. O Charlesas Darwinas teigė, jog pasitikėjimą savimi dažniau gimdo nežinojimas negu žinios.