Ar žmogus žmogaus pradės bijoti net lovoje?

Regina MUSNECKIENĖ
Valdančioji-laisvinančioji partija sukūrė dar vieną opusą – įstatymo projektą lovos klausimais. Norėdamas pamylėti savo žmoną, partnerę, meilužę ar šiaip atsitiktinę moterį vyras privalės gauti aiškų jos sutikimą. Nors ir šiaip jau be sutikimo tik beprotis ar visiškas gyvulys ryžtųsi moterį „draskyti“.

O jeigu ir sutikus moteriai vyro pradėtas veiksmas nepatiks, ji netgi pačiame įkarštyje gali persigalvoti ir savo sutikimą atšaukti. O tada jau, vyruti, laikykis! Jei nesusilaikysi, gresia baudžiamoji atsakomybė!

Koks tas aiškus sutikimas pasimylėjimui – neaišku. Tik žodinis? Kaip vyras įrodys tą sutikimą gavęs, jeigu, pavyzdžiui, pamylėtoji moteris kreipsis į teismą? Moteris neigs davusi sutikimą, vyras tvirtins sutikimą gavęs. Taigi, žodis prieš žodį.

Vadinasi, norėdamas apsidrausti, vyras privalės reikalauti iš sutuoktinės, partnerės, meilužės ar atsitiktinės moters raštiško sutikimo su parašu. Tik toks dokumentas turėtų galioti teisme.

Išeitų, jog net intymūs žmogaus gyvenimo reikalai bus apraizgyti biurokratiniais voratinkliais, kurie atgrasys ne tik nuo artimesnio, bet ir nuo bet kokio bendravimo. Dažnas vyras pagalvos, jog geriau iš viso nepažinti jokios moters.

Beje, vos viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie naująjį įstatymą, jis tapo pajuokos objektu. Humoro jausmo nestokojantys lietuvaičiai mikliai prikūrė Sutikimo seksui formų, kurias tektų užpildyti sutuoktiniams, kad vėliau nekiltų kokių nors juridinių kazusų. Radosi pasiūlymų archyvuoti informaciją apie intymius santykius su konkrečiomis datomis ir valandomis bei sutikimais. Maža kas... Juk gali praversti ateityje.

Kai kurie psichologai, teisininkai ir politikai tvirtina, jog toks įstatymas bus puikus vyrų šantažavimo įrankis. Kokia nors barakuda, nusižiūrėjusi milijonierių, su juo pasimylės, o paskui šantažuos, kad nedavusi sutikimo. Reikalaus solidžios sumos arba grasins kreiptis į teismą.

Tas pats gali grėsti ir „į kairę“ mėgstantiems nukrypti, bet viešumo bijantiems politikams.

Galiausiai ir skyrybų atveju dalinantis turtą, žmona gali apkaltinti vyrą ja pasinaudojus be sutikimo. Jis turės rinktis – arba kalėjimas, arba iš santuokos išeiti plikam basam.

Beje, ir iki šiol, kol nebuvo tokio įstatymo, vyrai kartais patekdavo į keblias padėtis. Pavyzdžiui, vienas eilinis mokytojėlis per vasaros atostogas prisidurdavo prie algos remontuodamas būstus. Jo paslaugų paprašė vieniša moteris. Statybininku tapęs mokytojas plušėjo porą mėnesių. Paskutiniąją darbo dieną, kai būstas jau švytėjo po remonto, jo šeimininkė pasiūlė statybininkui atšvęsti pabaigtuves. Mandagus vyriškis pamanė išgers šampano taurę ir, pasiėmęs užmokestį už darbą, keliaus namo. Tačiau tos vienos taurės užteko, kad statybininkas „nulūžtų“. Gudri šeimininkė, matyt, prisižiūrėjusi serialų, pripylė į gėrimą migdomųjų. Atsibudęs rytą statybininkas nieko neatsiminė.

Kai paprašė, kad būsto šeimininkė atsiskaitytų už poros mėnesių darbą, ji pareiškė, jog nemokės, nes jis prigėręs bandė ją išprievartauti. O jei reikalaus užmokesčio, kreipsis į policiją.

Gal statybininkas teisme ir būtų įrodęs savo teisybę. Nes pagal iki šiol galiojančią baudžiamąją teisę prievartaujama auka turi priešintis, šaukti, draskyti ar kandžioti prievartautoją ir pati būti apžalota.

Pagal naujai sukurptą įstatymo projektą, auka gali tylėti, nesipriešinti, o paskui pareikšti, jog nedavė sutikimo. Ir apie įvykį teisėsaugos institucijoms gali pranešti nebūtinai tuoj pat po įvykio, o po kelerių metų, atsiminusi skriaudą. Taigi, vyrų laukia sunkūs laikai.

Įstatymo kūrėjai aiškina, jog santykių teisinis reglamentavimas apgins moteris nuo seksualinio smurto, kurį dažna patiria net santuokoje. Tas tiesa. Vyresniosios kartos moterys dar neretai sukandusios dantis tenkina seksualinius vyro poreikius. Ypač, jei vyras – pageriantis ir meilės užsimano būtent girtas. Kenčia dėl įvairių priežasčių. Nenori kelti triukšmo, gąsdinti vaikų, sukelti nepatogumų kaimynams, gėdijasi savo bėdą kelti viešumon, nenori skirtis.

Tačiau jaunesniosios kartos moterys jau nebesitaiksto nei su sekso vergės, nei su virėjos, nei su namų tvarkytojos vaidmeniu.

Taigi, naujasis įstatymas lyg ir praranda prasmę. Juolab, kad dėl prievartavimo, seksualinio priekabiavimo yra kitų teisinių instrumentų.

Nepaisant jų, prievartos aukai kartais labai sunku apsiginti. Teismų maratone ji patiria kaltininko ir jo advokatų patyčias, psichologinį diskomfortą. Galbūt priėmus naująjį įstatymą, pasikeis teisėsaugos institucijų požiūris ne tik į auką, bet ir į patį prievartavimo faktą. Iki šiol bent jau liaudies mentalitete tai nebuvo laikoma labai sunkiu nusikaltimu. Juk nenužudė!

O kol kas liaudis iš naujojo įstatymo tik juokiasi. Ir iš tiesų jis kelia daug juokingų ir nejuokingų klausimų.

Kodėl, pavyzdžiui, sutuoktiniui už seksą su savo žmona be sutikimo numatyta griežtesnė sankcija negu ją pamylėjusiam prašalaičiui?

O kaip bus, jeigu iš ryto aiškiai sutarę dėl meilės vakare, sutuoktiniai nevykdys savo įsipareigojimo? Pavyzdžiui, vyras užsibus darbe ar bare, o žmona, pasiruošusi vakaro nuotykiui, jo lauks. Gal už nuvylimą vyrui reikėtų taikyti piniginę baudą? O jeigu grįžti pavėluos žmona, ją taip pat reikėtų bausti?

Kažkodėl kaip galima auka minima tik moteris, ir įstatymas nuo seksualinio smurto esą gina moterį.

Žinoma, daug rečiau, bet seksualinę prievartą gali patirti ir vyrai. Žinau atvejį kai keturios moterys išprievartavo vyrą. Jis berods buvo dar ir dvasininkas. Žinoma, jos nubaustos, nors tuo metu nebuvo labai daug lovos reikalus reglamentuojančių įstatymų.

Kiek teko girdėti, seksualinę prievartą gana dažnai patiria ir gėjai. Ypač pradedantys, dar gerai ir nežinantys, kad jie – gėjai. Juos meistriškai „apdoroja“ labiau patyrę. Ar jų patirtų skriaudų neturėtų reglamentuoti įstatymas?

O pabaigai visai nejuokingas pamąstymas. Ar tokie pertekliniai įstatymai dar labiau nepakenks šeimai ir gimstamumui, kai jau ir taip esame demografinėje duobėje?

Žmonės vieni kitų pradės bijoti net lovoje. Juk meilės veiksmas dažniausia vyksta spontaniškai, to norint abiems sutuoktiniams. Tai kaip užfiksuoti vyrui tą aiškų savo žmonos sutikimą? Iš tiesų savo saugumą užsitikrinti parašu? Ar šalia lovos pasidėti diktofoną? O gal virš lovos įmontuoti vaizdo kamerą?

Dėl vyrų įbauginimo kylančios visuotinės demografinės problemos Europą netrukus užguls visu sunkumu. Europos žemynas sensta. Daugėja vienišų žmonių. Jie nekuria šeimų. Vyrai bijo net užkalbinti moterį, kad neapkaltintų priekabiavimu. Geriau veda skudurines lėles. Mat, jos tyli, nieko nereikalauja, nekviečia policijos, nesikreipia į teismą.

Emancipuotos moterys taip pat mano galinčios pačios išsispręsti visas problemas. Vyrai – nereikalingi. O jei prireikia, kaip pasakojo viena užsienyje gyvenanti tautietė, vietinės moterys pačios pas vyrus nuvažiuoja, pačios juos pamyli ir sugrįžta atgal gyventi savo gyvenimo.

Tad kirba viena mintis: ar tokie moteris neva saugantys įstatymai nėra sąmoningai nukreipti prieš šeimą, kur žmogus saugiausiai atlieka reprodukcines savo funkcijas, kur geriausios sąlygos auginti vaikus?

Ar ne tam sugalvojamos pandemijos, kad žmonės kuo rečiau susitiktų, susipažintų, mylėtų, gimdytų?

Ar ne tam sukurtos išmaniosios technologijos, kad žmonės kuo mažiau bendrautų gyvai? Nes iš gyvo bendravimo kartais gimsta vaikai.