Naujausios
Seime siekiama ratifikuoti Stambulo konvenciją, kuria norima apsaugoti moteris nuo smurto dėl lyties ir nuo smurto artimoje aplinkoje. Daugiausia kalbama apie priekabiavimą, žaginimą ir kitokio pobūdžio seksualinį smurtą. Nepastebėjau, kad būtų kalbama apie saugią motinystę.
O tuo tarpu socialiniuose tinkluose išplito vaizdo įrašas, kuriame vaiko teisių tarnybos atstovės ir policijos pareigūnai iš motinos paima devynerių metų berniuką. Mat, teismas nustatė jo laikiną gyvenamąją vietą su tėvu. Ką ten paimamas, tiesiog išplėšiamas iš mamos glėbio. Vaikas klykia, šaukia: „Mamyte!“ „Gelbėkit!“, „Man bus viskas!“, „Aš mirsiu!“.
O to vaiko teisių gynėjos, atėjusios su policijos pastiprinimu, gina ne vaiko interesus, pasiteisindamos, kad tai ne jų, o teismo sprendimas. Nors priimant sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo visuomet dalyvauja vaiko teisių tarnybos atstovai, ir jų žodis dažniausia turi lemiamos reikšmės. Vadinasi, tai yra ne vien teismo, bet ir jų sprendimas.
Kodėl? Kas tokį sprendimą lėmė? Ar motinos kaklą apsivijęs klykiantis vaikas nepasako, kad svarbiausias jo interesas gyventi su mama, jausti jos apsaugą ir meilę? Ar tos moterys, neva ginančios vaiko teises, pačios būdamos motinos, o gal jau ir močiutės, matydamos tokį vaizdą, galėtų nevykdyti teismo sprendimo, kuris nebūtinai gali būti teisingas? Žinoma, galėtų! Tik gal suklibėtų jų užimama kėdė? Kai kyla dilema – principai ar sotesnė duona, svarstyklės pakrypsta duonos naudai. Tik ar ramiai miega naktimis? Ar joms nesivaidena to berniuko klyksmas?
Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis numato, jog vaikas turi būti išklausytas bet kokio su juo susijusio teisminio ginčo metu nepriklausomai nuo amžiaus – svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuoti savo pažiūras. Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymą į jo norus turi būti atsižvelgta. Turi būti atsižvelgta ir prie kurio iš tėvų vaikas labiau prisirišęs. Jeigu vienas iš tėvų turi sugyventinę ar sugyventinį, turi būti atsižvelgiama į vaiko santykį su šiuo šeimos nariu. O esminis vaiko interesas augti saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje nepatiriama psichologinės įtampos, baimės ir išvengiama konfliktų.
Kiek supratau iš po vaizdo įrašų paviešinimo paskelbtų komentarų, tėvas turi kitą šeimą. Gal net kitų vaikų? Kodėl devynmetis berniukas verčiamas gyventi su nauja mamyte?
Vaiko teisių tarnybos atstovai tvirtina, kad vaizdo įrašas darytas rugsėjo mėnesį, berniukas dabar gyvena tėvo šeimoje. Mama gali su vaiku matytis.
Formaliai gali, bet ar jai sudaromos sąlygos? Ar tėvas leidžia? Kaip jaučiasi vaikas? Kokia jo psichologinė būklė? Kodėl šturmuojant namus, kuriuose neva slapstėsi motina, paimti vaiko atėjusi policininkų ir vaiko teisių gynėjų brigada nepasitelkė psichologo, kodėl neišklausė vaiko ir neįvertino jo nuomonės ir norų, o brutaliai išplėšė iš motinos glėbio? Galiausiai, kodėl su ta brigada neatvažiavo pats tėvas? Gal pats būtų nuraminęs mažylį?
Motina teigia, kad prieš vaiką buvo smurtaujama. Tarnybos tikina, kad faktai nepasitvirtino. Tėvas tvirtina, jog vaiko motina nuolat jį kaltina nebūtais dalykais. Jo šeima negali ramiai gyventi. Bet vaiko klyksmas ir nenoras grįžti pas tėvą byloja, jog kažkas čia ne taip.
O kaip yra dabar? Vaiko teisių tarnybos vadovė kažkodėl nieko nekomentuoja ir nepaskelbia naujo vaizdo įrašo apie laimingą berniuko gyvenimą naujojoje tėvo šeimoje. Ar nekalto vaiko klyksmas ir ašaros mūsų visuomenėje jau nieko nebereiškia? Ar svarbu tik bejausmiai teismo sprendimai, šalto, o kartais ir labai gudraus proto surašyti dokumentai?
Neturiu daug informacijos apie berniuko tėvus. Iš vaizdo įrašo galėčiau spręsti, jog motina tikrai myli vaiką ir juo rūpinasi. Antraip, ar jis taip kentėtų plėšiamas iš jos glėbio.
Tėvas skundžiasi, kad buvusioji žmona jam neduoda ramybės. Tegu ir taip. Ne kiekviena moteris yra tokia stipri, kad oriai ištvertų skyrybas. Bet ar tai paneigia vaiko teisę augti su motina?
Ką reikėjo daryti motinai, kad įvykdytų teismo sprendimą? Atplėšti nuo savęs kaklą apsivijusį vaiką ir klykiantį numesti jį tėvui lyg kokį daiktą? Dabar kaltinama, kad nevykdė teismo sprendimo, kad slapstėsi, kad neleido vaiko į mokyklą. Kalta, nes elgėsi, kaip liepė motinos širdis? Ką galėjo padaryti kitaip? Pasiprašyti prieglobsčio Rusijoje ar Baltarusijoje? Gal tuomet būtų pavykę išsaugoti vaiką ir nebūtų įvykusi toji rugsėjo drama?
Nesu feministė. Bet esu įsitikinusi, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina bet kokių skyrybų atveju negali būti kvestijonuojamas. Nebent ta motina baisiausia nusidėjėlė, ir vaikas pats nenori su ja gyventi.
Juk motinos indėlis į vaiką yra dešimteriopai didesnis nei tėvo. Moteris savo kūdikį išnešioja, per skausmus pagimdo, žindo, keliasi prie jo naktimis, glaudžia prie širdies, kai jam kas nors suskausta, rūpinasi, kad jis būtų sotus, aprengtas. Kol paaugina kūdikį, ji negali dirbti. Stringa jos karjera, nes pradėję lankyti darželį mažyliai dažnai serga. Neretai mažų vaikų turinti mama negali dirbti visu krūviu. Apie kokį paaukštinimą darbe ji gali besvajoti?
O vyras tuo metu gyvena įprastą gyvenimą. Siekia karjeros. Kartais užmezga tarnybinį romaną arba susiranda meilužę iš šalies, nes vaikus auginanti jo žmona dažnai pavargusi ir ne tokia patraukli kaip į pasimatymus ateinančioji. Gal net sukuria naują šeimą?
Seime vyksta aršios diskusijos dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Šia Europos Tarybos konvencija siekiama apsaugoti moteris nuo smurto dėl lyties ir smurto artimoje aplinkoje. Taip smurto prieš moteris Lietuvoje dar nemažai – ir fizinio, ir psichologinio. Tačiau jeigu moteriai tektų rinktis, ar pačiai kęsti smurtą, bet gyventi su savo vaikais, ar skirtis ir vyrui palikti vaikus, man regis beveik kiekviena pasirinktų pati tyliai kęsti smurtą, kad tik galėtų rūpintis savo mažyliais ir apginti juos nuo smurtautojo tėvo. Nes intuityviai suvokia, jog jokiai valstybės institucijai ir jokiems geras algas gaunantiems biurokratams jos vaikas nerūpės taip kaip jai pačiai ir jokios konvencijos kitaip nesurėdys jos šeimos gyvenimo.
Ar Stambulo konvencija apgins moterį nuo pačios aukščiausios smurto rūšies, kai iš motinos glėbio išplėšiamas klykiantis, motinos švelnumo ir rūpesčio dar reikalingas devynmetis berniukas? Ir tai jau daro ne jos vyras ar koks kitas artimos aplinkos smurtautojas, o valstybės pareigūnai, išlaikomi mokesčių mokėtojų pinigais! Ar tuo metu galvojama, kaip užtikrinti moters ir jos vaiko žmogaus teises? Ar galvojama, kokią psichologinę traumą ta diena ir ta valanda paliks jiems visam gyvenimui?
Ir tikriausiai toks vaiko „paėmimas“ iš motinos, koks nutiko Palangoje, nėra vienintelis. Tik ne visi filmuoja ir paviešina vaizdo įrašus.
Į savo teisėkūrą galime įsirašyti dešimtis Stambulo konvencijos reikalavimų, bet dokumentai eis sau, gyvenimas – sau, kol nepasikeis visuomenės ir biurokratų, kurie taip pat mūsų visuomenės dalis, mentalitetas. Kol biurokratai leis sau nejausti ir nemąstyti, tik aklai vykdyti teismų ir kitų institucijų sprendimus bei instrukcijas, neklausdami, ar jie šimtu procentų teisingi.