Naujausios
Pamojavę trikampiais kelio ženklais tai prieš Žemaitaitį ir „Nemuno aušrą“, tai prieš Robertą Kauną ir dar balažin prieš ką kultūrininkai sustojo. Nes pastojo. Apreiškė, jog gimdys naują politinį darinį ir dalyvaus Savivaldos rinkimuose.
Dabar mėnesiui nurims. Sako skirsią laiko švietimuisi. Matyt, šviesis, kaip greituoju būdu iš embriono stadijoje dar tebesančio kūdikio išauginti politiką. Mat, Savivaldybių rinkimai – ne už kalnų.
O šiaip jau stebėtis nėra kuo. Jau ne pirmas kartas, kai prieš rinkimus gimsta kokia nors nauja, nišinė, vienkartinė partija be aiškios krypties ir aiškios ideologijos. Tiesiog tam, kad po rinkimų padėtų kuriai nors iš sisteminių partijų, dažniausia konservatoriams, sudaryti valdančiąją koaliciją.
Ar ne taip atsitiko 2008 – aisiais su Arūno Valinsko atvesta Tautos prisikėlimo partija? Anuomet likus trims mėnesiams iki spalio 12 -ąją vyksiančių Seimo rinkimų įregistruota nauja politinė jėga, kurią taip pat sudarė kultūros žmonės.
Aktoriai, daininkai, laidų vedėjai ir kiti šou biznio atstovai rinkėjus papirko savo iškalba, gražiais balsais, aktoriniais gebėjimais, vedamų laidų populiarumu ir charizma. Seimo rinkimuose pelnė 15,09 proc. rinkėjų balsų ir 13 Seimo nario mandatų. Tapo antrąja pagal populiarumą politine jėga ir padėjo rinkimus laimėjusiems konservatoriams sudaryti valdančiąją daugumą.
Ar nuveikė ką nors svarbaus Lietuvos žmonių labui? Čia jau kita kalba. Tiesą sakant tokioms nišinėms partijėlėms ką nors reikšmingo nuveikti ir nereikia. Jų misija įgalinti veikti tą politinę jėgą, prie kurios šliejasi Seime.
Partijos, pagimdžiusios tokius priešrinkiminius kūdikius ir atsivedusios juos į Seimą, turi klusnius koalicijos partnerius. Jie daro taip, kaip tėvelis, mama ar senelis liepia.
Tai ne socdemams nuskilęs Žemaitaitis, kurį sunku sutramdyti ir įpiršti savo nuomonę!
Teisybės dėlei reikėtų priminti, jog prisikėlėlių atstovė aktorė Asta Baukutė įkūrė Gyvybės langelius, iki šiol gelbstinčius tėvų nepageidaujamų naujagimių gyvybes. Daugiau kokių nors reikšmingesnių jų darbų atmintis neužfiksavo.
Beje, ir šios partijos gyvenimas buvo gana trumpas – truko tik trejetą metų, iki 2011 – ųjų.
Panašią misiją atliko ir 2019 metais, prieš 2020 metų Seimo rinkimus įregistruota Laisvės partija. Liberalia politine jėga prisistatę laisviečiai siekė įteisinti civilinę sąjungą ir dekriminalizuoti narkotikus. Savo tikslų neįgyvendino. Tačiau būdami valdančiojoje koalicijoje ir dirbdami Vyriausybėje, parėmė didžiųjų partnerių – konservatorių ir liberalų sprendimus.
Beje, išsprendė ir kai kuriuos asmeniškai svarbius reikaliukus. Pavyzdžiui, išsikovojo lenkiškų pavardžių rašymą originalo kalba ir įtvirtino svetimas raides lietuviškoje abėcėlėje.
Panašu, jog iš kultūrininkų protestuotojų – mitinguotojų gimęs margaspalvis politinis drugelis – atkartos ankstesniųjų nišinių partijų likimą. Drugeliai gyvena trumpai, bet skrajoja ir moka žavėti spalvingais savo sparnais. Rinkimuose svarbus vienkartinis efektas.
Kad protestuotojus vaidinę kultūrininkai turėjo aukštesnį tikslą – poruotis ir gimdyti naują politinį darinį, buvo aišku iš karto. Apie tikrąsias užmačias šnekėjo ne vienas iš senųjų politikos vilkų. Nes protestų ir mitingų stilius nepanėšėjo į kovą dėl geresnio kultūros būvio.
Be to, tuose mitinguose šmėžavo kai kurių ankstesnės konservatorių vyriausybės ministrų, Seimo narių, direktorių ir kitų aukštas pareigas užimančių ponų veidai. Vadinasi, jie ir yra naujųjų politikos drugelių krikštatėviai.
Bet, įsijautę į protestuotojų vaidmenį, kultūrininkai purtėsi: ne, ne mes protestuojame ne dėl pinigų. Mūsų nenupirks pažadėtais didesniais atlyginimais. O kai paaiškėjo, kad Kultūros ministerijos biudžetas – ne per didžiausias, ėmė rėkti ir skųstis, kad kultūra – Pelenės vietoje.
Neigė, kad iš jų judėjimo išsivystys nauja politinė jėga. Esą jų tikslas – ne toks. Protestas grynai iš idėjos ir kilniausių paskatų.
O kai Kultūros ministerijoje neliko „Nemuno aušros“, kai paskirta jiems įtikusi ministrė, kuri sutiko su kultūrininkų įnoriais ir neliko prieš ką protestuoti, protestuotojai nusiėmė kaukes. Dabar jie sieks tapti politikais. Dalyvaus Savivaldos, o vėliau – be abejo ir Seimo rinkimuose. Juk ne be reikalo taip aršiai kvietė į kovą jungtis rajonų kultūros darbuotojus, netgi ūkininkus. Iš anksto medžioja rinkėjų balsus.
Jeigu virs tikrais, sąžiningais politikais – tegu. Politinėje padangėje įžvalgių, išmintingų, sumanių, kompetentingų asmenybių tikrai nėra per daug.
Bet, kad išminties ir toje protestuotojų minioje kažkaip nepavyko pamatyti. Bent tarp tų, kurie daugiausia reiškėsi... Ir labiau tikėtina, kad į rinkimus ateis ir galbūt juos laimės keletas savo motinai gimdytojai arba naujo projekčiuko sumanytojams klusnūs liokajai.
Kad klausys sąžinės balso – irgi abejotina. Taip aršiai kritikavo ir kaltino šiandieninę Vyriausybę melavimu. Bet ir patys elgiasi ne geriau. Iš pradžių apsimeta nuskriaustais protestuotojais, mitinguotojais. Po to atskleidžia tikruosius, politinius savo sujudimo tikslus. Taigi, jau ateina meluodami.
Nepaisant visko Konservatorių partijos garbės pirmininkas kultūrininkų mitingus prilygina 1988 – ųjų metų Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžiui ir sako, jog „gimsta teisingos Lietuvos sąjūdis“. Išeitų, jog šios dienos Lietuva – neteisinga, nes valdžioje – ne tie. Tampa visiškai aišku, kuri partija tuo nauju sąjūdžiu nėščia. Tik ar jos naujagimis bus mielas ir priimtinas Lietuvai? Gali būti visaip.
Padėkoti už publicistinius rašinius paskambino pedagogė Teresė Laimutė iš Zarasų krašto. Penkiasdešimt metų ji dėstė anglų kalbą vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje ir teisininkams universitete, aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje.
„Skaudu, kai Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis lyginamas su šių dienų kultūrininkų mitingais. Daugelis Persitvarkymo sąjūdyje dalyvavusių žmonių buvo iškilios asmenybės: mokslininkai, filosofai, teisininkai, kalbininkai. O čia jauna panelė, atsistojusi prieš prezidentūrą, klykia: „Gėda Nausėda!“ Taip ir norisi paklausti: „Vaikeli, kas tavo tėvai, kas seneliai? Kas tave auklėjo?“Gėda už tokį jaunimą.
Aš irgi nesu ypatinga Nausėdos gerbėja, kaip rinkėja turėčiau kritinių pastabų. Tačiau jis yra Prezidentas. Šalies vadovas. Privalome gerbti. Kartais tiesiog tyla yra auksas.“
Apie kultūros vėliava prisidengusius protestuotojus panašiai kalba daugelis Lietuvos žmonių.
Kol kas sunku spėlioti, ar „teisingos Lietuvos sąjūdžio“ vardu tituluojamas būsimas politinis naujagimis sulauks vis sąmonėjančių, aktyvėjančių ir vis mažiau naivių rinkėjų palaikymo? Bet matant kaip jau dabar savo partijos nėštumu džiaugiasi tos partijos vadas, panašu, kad ir Gyvybės langelyje kūdikis paliktas nebus.