Naujausios
Koronavirusas – akimis nematomas priešas, kuris žmones pasiveja įvairiausiomis aplinkybėmis: darbe, parduotuvėse, viešajame transporte, susitikimuose su artimaisiais, kurie lyg ir niekur nebuvo, užsienyje nekeliavo, su sergančiaisiais nekontaktavo.
Kai užpuoliko nematai, pyktis neretai nukrypsta į bet ką, kas varžo laisves, nes per kaukę sudėtingiau kvėpuoti, nes su guminėmis prištinėmis prakaituoja rankos, o kur dar nuotolinis darbas ir nuotolinis mokymas, kai namuose kelios papildomos galvos su klausimais bei prašymais padėti atlikti užduotis, paaiškinti... Nusistovėję dalykai sugriuvo, buvusi rutina – taip pat, teko ją perorganizuoti ir ne vienam tai sukėlė sunkumų.
Vyresniesiems, kurie ir iki karantino jau nedirbo, pokyčių gal įvyko mažiau, bet ir jiems ne lengviau, nes iš visų aplinkinių ir TV ekranų bei radijo girdi prašymus neiti iš namų, kreiptis į artimuosius, kad nupirktų maisto, vaistų ir paliktų lauknešėlius prie durų. Taip elgtis ragina vaikai, anūkai ir žinomi veidai, pasirodantys filmuotose socialinėse reklamose už uždarytų langų, juokingai miklinantys pirštus virš galvos pagal lietuvių grupės „The Roop“ eurovizinę dainą.
Sunkausia vyresniems žmonėms nematyti artimųjų, negalėti išeiti prisėsti šalia daugiabučio namo ant suolelio su kaimyne, pasišnekučiuoti su turgaus prekeiviu. Neretai jiems nesuprantama tokia socialinė distancija.
Tačiau ar šie pokyčiai iš tiesų esminiai, kurie pakeis visą pasaulį? Bent jau taip kalba net kai kurie valdžios atstovai, iš paskos ima kartoti vadinamieji nuomonės formuotojai.
Drįstu teigti, kad ne. Elgesio įpročiai, tyrimų duomenimis, susiformuoja per du tris mėnesius, tačiau ne esminiai, giluminiai perversmai žmogaus prigimtyje. Taip, ekstremaliomis sąlygomis išryškėja kraštutiniai elgesio modeliai: vieni ima vogti, kiti pelnytis, pavyzdžiui, labai brangiai pardavinėdami kaukes, respiratorius, treti – atvirkščiai – atkreipia dėmesį į senyvo amžiaus kaimynus ir pasiūlo savo pagalbą parnešant maisto iš parduotuvės, padovanojant tą pačią kaukę, suskuba duoti kraujo, gal pirmą kartą gyvenime, nes jo reikia įvairiems ligoniams, įsirašo į savanorių gretas. Bet į tokius skirtingus polius pasuka palyginti nedidelė dalis.
Koronavirusas praeis arba taps ne toks pavojingas, kai bus sukurta vakcina, vaistai arba susidarys vadinamasis bandos imunitetas, persirgus maždaug dviems trečdaliams populiacijos. Ir kas tada?..
Greičiausiai pasaulis pasikeis tik tiek, kiek paprastai keičiasi, tai yra – ne kažkaip iš esmės. Juk kasdien mokiniai mokyklose, studentai universitetų auditorijose kažko išmoksta, žmonės ir kitomis – ne karantino – aplinkybėmis keičia darbą arba jį praranda, suserga ir jų gyvenimą apriboja negalia, keliaudavo (ir keliaus), užmegzdami naujas pažintis, per jas įgydami naujų patirčių, kuria technologinę pažangą, pasiūlo dar vieną naują programėlę jūsų mobiliajam telefonui, programą kompiuteriui, išleidžia dar vieną naują automobilį, kuris važiuos be vairuotojo, o gal ir skraidys per kamščius, tokiu būdu aplenkdamas kliūtis. Visa tai vyksta ir be koronaviruso. Tas išorinis matomas pasaulis, kuriame dalyvaujame, niekada nestovi vietoje. Kitaip žmogus nebūtų pradėjęs vaikščioti ant dviejų kojų ir naudotis įrankiais, mąstyti.
Tačiau susiformavę gilesni elgesio klodai vargu ar bus išjudinti. Žmonija staiga netaps visa tik padedanti, geranoriška artimam (ar tolimam), mąstanti apie klimato kaitą, apie alkanus ir ištroškusius, apie neturinčius finansinių galimybių mokytis, patenkinti būtinuosius poreikius ir pan.
Žmonės lygiai taip pat puls į prekybos centrus ir kitas parduotuves, taip pat lėks į akcijas „Jamam“, įsigydami dar kelis jiems nereikalingus daiktus, skubės užsipirkti kuo daugiau ir pigiau naujų kelionių po ilgesnio sėdėjimo namuose, varžysis dėl postų, kažkas ims kyšius, kažkas juos duos, kažkas prieinantis, kur reikia, „pasiklos“ sau keliuko asfaltą.
Kitaip nebus, nes po karantino daugeliui norėsis dar labiau atsigriebti, išgerti kaip alkoholikui butelį po ištikusios abstinencijos. Ir toliau žmonės keiks valdžią, kad blogi įstatymai, kaimyną, kuris ne ten pastatė automobilį arba kodėl jis galėjo būtent tokį automobilį nusipirkti, prekybininkus, kad didelės kainos. Bet kartu ir mėgausis, ir džiaugsis.
Nebus jokio kito pasaulio. Tik šitas. Vieniems – geras, kitiems – blogas. Priklauso nuo požiūrio. Asmeniniai pasauliai svyruoja, griūva ir taip kasdien – kas laidoja artimą (visai nebūtinai mirusį nuo koronaviruso), kas skiriasi, kas praranda sunkiai uždirbtus pinigus – kartais dėl ekonominės krizės, o kartais – atiduoda „užjūrio princams“.
Yra aibė kelių bankrutuoti finansiškai ir dvasiškai arba prisikelti, bet asmeniškai, ne globaliai. Pasaulis net po marų, karų grįžo prie buvusių troškimų ir jų tenkinimo, bus tas pats ir dabar.