Ar laisvėje reikia klauptis?

Prak­tiš­ki. Įgi­ję pel­nin­gas pro­fe­si­jas, prie­šin­gai nei jų tė­vai, rin­kę­si iš idė­jos. Daž­nas jau tu­ri šei­mą, au­to­mo­bi­lį ir nuo­sa­vą būs­tą. Yra uo­lus var­to­to­jas. Mėgs­ta ke­lio­nes ir pra­mo­gas. Men­kai do­mi­si po­li­ti­ka. Dau­ge­lis ne­sup­ran­ta, kam, ko­dėl, ir už ką rei­kė­tų duo­ti ky­šį, kam ke­liak­lups­čiau­ti prieš ko­kį nors val­di­nin­ką ar darb­da­vį. Ne­pa­ti­ko – tren­kia du­ri­mis. Op­ti­mis­tai. Iman­tys iš gy­ve­ni­mo tai, kas ge­riau­sia.

O ką kal­bė­ti apie jų vai­kus, mū­sų vai­kai­čius, ta­len­tin­gus, kal­ban­čius sklan­džiai lyg re­to­ri­kos pa­mo­kas lan­kę se­niai, da­ly­vau­jan­čius te­le­vi­zi­jos pro­jek­tuo­se, sva­jo­jan­čius tap­ti žvaigž­dė­mis! Jų pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi 500 pro­cen­tų!

Skir­tin­gai ne­gu mes, jų se­ne­liai ir tė­vai, ku­rie per de­šimt­me­čius iš­mo­ko­me pri­si­tai­ky­ti, lanks­ty­tis, ku­rie iš sa­vo tė­vų ir se­ne­lių gir­dė­jo­me bai­me per­sunk­tus pa­mo­ky­mus nie­kur ne­si­kiš­ti, nu­ty­lė­ti blo­gį, neiš­si­šok­ti, bū­ti ma­žes­niais už žo­lę.

Mū­sų me­tai pa­da­lin­ti į gy­ve­ni­mą oku­pa­ci­jo­je ir gy­ve­ni­mą lais­va­me kraš­te. Gy­ve­ni­mas tar­si su­plė­šy­tas į dvi skiau­tes, du gy­ve­ni­mus skir­tin­go­se vi­suo­me­ni­nė­se far­ma­ci­jo­se: so­cia­liz­me ir ka­pi­ta­liz­me.

Ne­se­niai per­skai­čiau So­ma­ly­je gi­mu­sios ra­šy­to­jos Hi­bo War­de­re kny­gą "Su­ža­lo­ta". Jo­je au­to­rė pa­sa­ko­ja sa­vo as­me­ni­nę gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Še­še­rių me­tų mer­gai­tė bu­vo pa­gul­dy­ta į spe­cia­liai pa­sta­ty­tą pa­la­pi­nę. Į ją atė­jo se­na mo­te­ris. Iš­sit­rau­kė ne­šva­rų skus­tu­vą su ki­tų mer­gai­čių krau­jo lie­ka­no­mis ir api­pjaus­tė ly­ti­nius or­ga­nus. Be jo­kio nu­skaus­mi­ni­mo. Kly­kian­čią ma­žy­lę lai­kė te­tos. O mo­ti­na be­jė­giš­kai žiū­rė­jo ir ne­gel­bė­jo duk­ros, nes api­pjaus­ty­mas lai­ko­mas bū­ti­na kul­tū­ri­ne tra­di­ci­ja. Kad mer­gai­tės iš­lik­tų ty­ros sa­vo bū­si­miems vy­rams, o iš­te­kė­ju­sios bū­tų iš­ti­ki­mos ir ne­trokš­tų jo­kių kū­niš­kų ma­lo­nu­mų.

Pa­na­šiai iš vie­nos far­ma­ci­jos į ki­tą atė­jo­me ir mes, vy­res­nio­ji lie­tu­vių kar­ta. Kū­nai ne­su­ža­lo­ti. Bet su­ža­lo­ta dva­sia, api­pjaus­ty­tas men­ta­li­te­tas. Apip­jaus­ty­ti, kad bū­tu­me iš­ti­ki­mi ir nuo­lan­kūs oku­pan­tui.

Ar ga­lė­jo­me ge­rai jaus­tis lais­vė­je? At­gau­ti bru­ta­liau­siu bū­du išo­pe­ruo­tą pro­tą? Iš­mo­kę lanks­ty­tis sve­ti­miems, da­bar len­kė­mės nau­jiems sa­viems po­nams. Lei­do­me jiems da­ry­ti ką no­ri. Do­va­no­ti mei­lu­žėms vi­siems mums pri­klau­san­čius vieš­bu­čius, už li­tą par­duo­ti "Ma­žei­kių naf­tą", už­da­ry­ti ato­mi­nę elekt­ri­nę, at­si­kra­ty­ti ki­tų stra­te­gi­nių ob­jek­tų, su­griau­ti, su­ly­gin­ti su že­me vis­ką, kas ne­šė nau­dą. Ki­taip ta­riant, abe­jin­gai ste­bė­jo­me, kaip api­pjaus­ty­to pro­to mū­sų tau­tie­čiai žu­dė viš­tą, de­dan­čią auk­si­nius kiau­ši­nius.

Jei­gu at­gau­tą lais­vę pa­ly­gin­tu­me su kū­di­kiu, o sa­ve su tė­vais, šių die­nų aki­mis at­ro­dy­tu­me lyg aso­cia­lai, ku­rie ti­ki­si, jog užau­gęs vai­kas su­kurs jiems so­čią se­nat­vę, bet ne­pa­de­da tam vai­kui užaug­ti.

Ar ga­lė­jo­me tuo­met pa­sielg­ti ki­taip? Ne­leis­ti iš­par­ce­liuo­ti mū­sų vi­sų už­gy­ven­to tur­to. Juo pa­dė­ti tvir­tes­nius pa­ma­tus ne­prik­lau­so­my­bei.

Bet mums kas­dien bu­vo ka­la­mos į gal­vą min­tys, la­bai pa­na­šios į "In­ter­na­cio­na­lo" žo­džius – ne­sug­rio­vę ne­pas­ta­ty­si­me nie­ko nau­jo.

Ir grio­vė, par­ce­lia­vo, da­li­jo­si, pri­va­ti­za­vo, kon­ku­ren­tus su­grūs­da­mi į sta­ti­nes ir įmes­da­mi į eže­rus, sprog­din­da­mi jų au­to­mo­bi­lius, šau­dy­da­mi. Vi­si, kas įžū­les­ni iš žmo­nių "vi­lio­jo" in­ves­ti­ci­nius če­kius. Sa­vo gy­ve­ni­mo už­dar­bį ap­suk­ruo­liams pa­ti­kė­ju­sie­ji vy­lė­si tap­sią ak­ci­nin­kais, pel­ny­sią di­vi­den­tus. O kai tie įsu­ko biz­nį, pa­siū­lė 25 li­tus.

Mes ty­lė­jo­me. Nes bi­jo­jo­me re­ke­ti­nin­kų, ir ki­to­kio plau­ko pra­tur­tė­ju­sių nau­jų­jų lie­tu­vių kerš­to. Prie Sei­mo bi­jo­jo­me bū­ti pa­vai­šin­ti gu­mi­nė­mis kul­ko­mis. Be to, api­pjaus­ty­tas mū­sų pro­tas ne­su­vo­kė, kad lais­vė ne­ga­li gy­vuo­ti be at­sa­ko­my­bės.

Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, fi­lo­so­fas Ro­mual­das Ozo­las yra pa­sa­kęs, jog "vals­ty­bė su­ku­ria pi­lie­čius, ku­rie ją stip­ri­na ar­ba nio­ko­ja", "vals­ty­bė ir pi­lie­čiai at­si­ran­da iš tau­tos, ku­rią vie­ni­ja bend­ra te­ri­to­ri­ja ir kal­ba".

Ko­kie pi­lie­čiai ga­lė­jo­me bū­ti mes, atė­ję iš pa­verg­tos tau­tos? Pa­tik­lūs, nai­vūs, die­vi­nan­tys tuos, ku­rie mums iš­ko­vo­jo ne­prik­lau­so­my­bę. Be­są­ly­giš­kai jų klau­sė­me, nes lais­vės de­guo­nis ap­su­ko gal­vas – at­ro­dė, jog vis­kas, ką jie da­ro, yra tei­sin­ga.

At­sa­ko­my­bę ir vėl per­kė­lė­me ki­tiems. O tie ki­ti, vai­din­da­mi, kad la­biau­siai iš vi­sų lie­tu­vių my­li Lie­tu­vą, ne­su­vo­kė ar­ba ne­no­rė­jo su­vok­ti, jog at­sa­ko­my­bė yra ne vien gal­vo­ji­mas apie sa­ve, bet pir­miau­sia gal­vo­ji­mas apie ki­tus, apie tau­tą.

Kai at­si­to­kė­jo­me ir su­pra­to­me, jog dar il­gai tu­rė­si­me plu­šė­ti, kol iš­pe­rin­si­me ir iš­siau­gin­si­me nau­jas auk­si­nius kiau­ši­nius de­dan­čias viš­tas, išė­jo­me lai­mės ieš­ko­ti į pa­sau­lį. Kaip tik at­si­vė­rė sie­nos sve­tur ieš­kan­tiems tru­pi­nio auk­so, gar­daus val­gio šaukš­to.

Tuo­met pra­dė­jo­me par­duo­ti ne tik stra­te­gi­nius ob­jek­tus, bet ir juos sta­čiu­sius žmo­nes. Į Eu­ro­pą te­kė­jo jau­nys­tė, fi­zi­nė jė­ga, ašt­riau­si pro­tai.

"Ko­dėl mes, sės­liau­sia In­doeu­ro­pos gen­tis, gi­mu­si ten, kur gy­ve­na­me, vir­to­me mig­ruo­jan­čia į ne­bū­tį po­pu­lia­ci­ja, ru­de­ni­niais paukš­čiais, liūd­nais klyks­mais pa­ly­di­mais į pa­dan­gių to­lius", – klau­sė Ko­vo vie­nuo­lik­to­sios ak­to sig­na­ta­ras Al­gir­das Pa­tac­kas.

Bė­go­me nuo at­sa­ko­my­bės? Pu­siau nu­tau­tin­ti. Mo­kan­tys pri­si­tai­ky­ti. Apip­jaus­ty­tu at­spa­ru­mu, iden­ti­te­to ir tau­ti­nės sa­vas­ties su­vo­ki­mu ma­nė­me pri­gy­sian­tys sve­tur, kur žo­lė ža­les­nė ir pie­nas te­ka upė­mis...

O gal bė­go­me ne vien dėl ge­res­nio gy­ve­ni­mo? To­dėl, kad bu­vo­me sve­ti­mi tarp sa­vų? Kad Lie­tu­vo­je blo­gai jau­tė­mės? Kad ne­ga­lė­jo­me pa­kęs­ti ne­tei­sy­bės.

Bu­vo vis­ko. Bet lais­vės, ačiū Aukš­čiau­sia­jam, ne­pra­ra­do­me.

Ko­kia da­bar tris­de­šimt­me­tė mū­sų lais­vė? Pa­ty­ru­si iš­da­vys­čių ir iš­ban­dy­mų, dau­giau grū­din­ta ne­gu puo­se­lė­ta, pa­ženk­lin­ta at­ra­di­mais ir ne­tek­ti­mis, bet tam­pan­ti vis gra­žes­nė, pa­trauk­les­nė ir bran­des­nė. Kaip ir mū­sų tris­de­šimt­me­čiai vai­kai anū­kus, Lais­vė taip pat jau duo­da sa­vo vai­sių.

Lais­vė mums jau šyp­so­si. Iš­mo­ki­me ir mes šyp­so­tis Lais­vei. Nus­to­ki­me rau­do­ti. Neieš­ko­ki­me prie­šų ten, kur jų nė­ra ir ne­ga­li bū­ti. Ne­sik­laup­ki­me ir ne­leis­ki­me, kad prieš mus klaup­tų­si. Nes kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas tu­ri sa­vo ver­tę ir yra sa­vaip gra­žus. Vi­si mes ver­ti sa­vo lais­vės.