Ar laisvėje reikia klauptis?

Regina MUSNECKIENĖ
Ko­kie yra tris­de­šimt­me­čiai, Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je išau­gę mū­sų vai­kai?

Prak­tiš­ki. Įgi­ję pel­nin­gas pro­fe­si­jas, prie­šin­gai nei jų tė­vai, rin­kę­si iš idė­jos. Daž­nas jau tu­ri šei­mą, au­to­mo­bi­lį ir nuo­sa­vą būs­tą. Yra uo­lus var­to­to­jas. Mėgs­ta ke­lio­nes ir pra­mo­gas. Men­kai do­mi­si po­li­ti­ka. Dau­ge­lis ne­sup­ran­ta, kam, ko­dėl, ir už ką rei­kė­tų duo­ti ky­šį, kam ke­liak­lups­čiau­ti prieš ko­kį nors val­di­nin­ką ar darb­da­vį. Ne­pa­ti­ko – tren­kia du­ri­mis. Op­ti­mis­tai. Iman­tys iš gy­ve­ni­mo tai, kas ge­riau­sia.

O ką kal­bė­ti apie jų vai­kus, mū­sų vai­kai­čius, ta­len­tin­gus, kal­ban­čius sklan­džiai lyg re­to­ri­kos pa­mo­kas lan­kę se­niai, da­ly­vau­jan­čius te­le­vi­zi­jos pro­jek­tuo­se, sva­jo­jan­čius tap­ti žvaigž­dė­mis! Jų pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi 500 pro­cen­tų!

Skir­tin­gai ne­gu mes, jų se­ne­liai ir tė­vai, ku­rie per de­šimt­me­čius iš­mo­ko­me pri­si­tai­ky­ti, lanks­ty­tis, ku­rie iš sa­vo tė­vų ir se­ne­lių gir­dė­jo­me bai­me per­sunk­tus pa­mo­ky­mus nie­kur ne­si­kiš­ti, nu­ty­lė­ti blo­gį, neiš­si­šok­ti, bū­ti ma­žes­niais už žo­lę.

Mū­sų me­tai pa­da­lin­ti į gy­ve­ni­mą oku­pa­ci­jo­je ir gy­ve­ni­mą lais­va­me kraš­te. Gy­ve­ni­mas tar­si su­plė­šy­tas į dvi skiau­tes, du gy­ve­ni­mus skir­tin­go­se vi­suo­me­ni­nė­se far­ma­ci­jo­se: so­cia­liz­me ir ka­pi­ta­liz­me.

Ne­se­niai per­skai­čiau So­ma­ly­je gi­mu­sios ra­šy­to­jos Hi­bo War­de­re kny­gą "Su­ža­lo­ta". Jo­je au­to­rė pa­sa­ko­ja sa­vo as­me­ni­nę gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Še­še­rių me­tų mer­gai­tė bu­vo pa­gul­dy­ta į spe­cia­liai pa­sta­ty­tą pa­la­pi­nę. Į ją atė­jo se­na mo­te­ris. Iš­sit­rau­kė ne­šva­rų skus­tu­vą su ki­tų mer­gai­čių krau­jo lie­ka­no­mis ir api­pjaus­tė ly­ti­nius or­ga­nus. Be jo­kio nu­skaus­mi­ni­mo. Kly­kian­čią ma­žy­lę lai­kė te­tos. O mo­ti­na be­jė­giš­kai žiū­rė­jo ir ne­gel­bė­jo duk­ros, nes api­pjaus­ty­mas lai­ko­mas bū­ti­na kul­tū­ri­ne tra­di­ci­ja. Kad mer­gai­tės iš­lik­tų ty­ros sa­vo bū­si­miems vy­rams, o iš­te­kė­ju­sios bū­tų iš­ti­ki­mos ir ne­trokš­tų jo­kių kū­niš­kų ma­lo­nu­mų.

Pa­na­šiai iš vie­nos far­ma­ci­jos į ki­tą atė­jo­me ir mes, vy­res­nio­ji lie­tu­vių kar­ta. Kū­nai ne­su­ža­lo­ti. Bet su­ža­lo­ta dva­sia, api­pjaus­ty­tas men­ta­li­te­tas. Apip­jaus­ty­ti, kad bū­tu­me iš­ti­ki­mi ir nuo­lan­kūs oku­pan­tui.

Ar ga­lė­jo­me ge­rai jaus­tis lais­vė­je? At­gau­ti bru­ta­liau­siu bū­du išo­pe­ruo­tą pro­tą? Iš­mo­kę lanks­ty­tis sve­ti­miems, da­bar len­kė­mės nau­jiems sa­viems po­nams. Lei­do­me jiems da­ry­ti ką no­ri. Do­va­no­ti mei­lu­žėms vi­siems mums pri­klau­san­čius vieš­bu­čius, už li­tą par­duo­ti "Ma­žei­kių naf­tą", už­da­ry­ti ato­mi­nę elekt­ri­nę, at­si­kra­ty­ti ki­tų stra­te­gi­nių ob­jek­tų, su­griau­ti, su­ly­gin­ti su že­me vis­ką, kas ne­šė nau­dą. Ki­taip ta­riant, abe­jin­gai ste­bė­jo­me, kaip api­pjaus­ty­to pro­to mū­sų tau­tie­čiai žu­dė viš­tą, de­dan­čią auk­si­nius kiau­ši­nius.

Jei­gu at­gau­tą lais­vę pa­ly­gin­tu­me su kū­di­kiu, o sa­ve su tė­vais, šių die­nų aki­mis at­ro­dy­tu­me lyg aso­cia­lai, ku­rie ti­ki­si, jog užau­gęs vai­kas su­kurs jiems so­čią se­nat­vę, bet ne­pa­de­da tam vai­kui užaug­ti.

Ar ga­lė­jo­me tuo­met pa­sielg­ti ki­taip? Ne­leis­ti iš­par­ce­liuo­ti mū­sų vi­sų už­gy­ven­to tur­to. Juo pa­dė­ti tvir­tes­nius pa­ma­tus ne­prik­lau­so­my­bei.

Bet mums kas­dien bu­vo ka­la­mos į gal­vą min­tys, la­bai pa­na­šios į "In­ter­na­cio­na­lo" žo­džius – ne­sug­rio­vę ne­pas­ta­ty­si­me nie­ko nau­jo.

Ir grio­vė, par­ce­lia­vo, da­li­jo­si, pri­va­ti­za­vo, kon­ku­ren­tus su­grūs­da­mi į sta­ti­nes ir įmes­da­mi į eže­rus, sprog­din­da­mi jų au­to­mo­bi­lius, šau­dy­da­mi. Vi­si, kas įžū­les­ni iš žmo­nių "vi­lio­jo" in­ves­ti­ci­nius če­kius. Sa­vo gy­ve­ni­mo už­dar­bį ap­suk­ruo­liams pa­ti­kė­ju­sie­ji vy­lė­si tap­sią ak­ci­nin­kais, pel­ny­sią di­vi­den­tus. O kai tie įsu­ko biz­nį, pa­siū­lė 25 li­tus.

Mes ty­lė­jo­me. Nes bi­jo­jo­me re­ke­ti­nin­kų, ir ki­to­kio plau­ko pra­tur­tė­ju­sių nau­jų­jų lie­tu­vių kerš­to. Prie Sei­mo bi­jo­jo­me bū­ti pa­vai­šin­ti gu­mi­nė­mis kul­ko­mis. Be to, api­pjaus­ty­tas mū­sų pro­tas ne­su­vo­kė, kad lais­vė ne­ga­li gy­vuo­ti be at­sa­ko­my­bės.

Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras, fi­lo­so­fas Ro­mual­das Ozo­las yra pa­sa­kęs, jog "vals­ty­bė su­ku­ria pi­lie­čius, ku­rie ją stip­ri­na ar­ba nio­ko­ja", "vals­ty­bė ir pi­lie­čiai at­si­ran­da iš tau­tos, ku­rią vie­ni­ja bend­ra te­ri­to­ri­ja ir kal­ba".

Ko­kie pi­lie­čiai ga­lė­jo­me bū­ti mes, atė­ję iš pa­verg­tos tau­tos? Pa­tik­lūs, nai­vūs, die­vi­nan­tys tuos, ku­rie mums iš­ko­vo­jo ne­prik­lau­so­my­bę. Be­są­ly­giš­kai jų klau­sė­me, nes lais­vės de­guo­nis ap­su­ko gal­vas – at­ro­dė, jog vis­kas, ką jie da­ro, yra tei­sin­ga.

At­sa­ko­my­bę ir vėl per­kė­lė­me ki­tiems. O tie ki­ti, vai­din­da­mi, kad la­biau­siai iš vi­sų lie­tu­vių my­li Lie­tu­vą, ne­su­vo­kė ar­ba ne­no­rė­jo su­vok­ti, jog at­sa­ko­my­bė yra ne vien gal­vo­ji­mas apie sa­ve, bet pir­miau­sia gal­vo­ji­mas apie ki­tus, apie tau­tą.

Kai at­si­to­kė­jo­me ir su­pra­to­me, jog dar il­gai tu­rė­si­me plu­šė­ti, kol iš­pe­rin­si­me ir iš­siau­gin­si­me nau­jas auk­si­nius kiau­ši­nius de­dan­čias viš­tas, išė­jo­me lai­mės ieš­ko­ti į pa­sau­lį. Kaip tik at­si­vė­rė sie­nos sve­tur ieš­kan­tiems tru­pi­nio auk­so, gar­daus val­gio šaukš­to.

Tuo­met pra­dė­jo­me par­duo­ti ne tik stra­te­gi­nius ob­jek­tus, bet ir juos sta­čiu­sius žmo­nes. Į Eu­ro­pą te­kė­jo jau­nys­tė, fi­zi­nė jė­ga, ašt­riau­si pro­tai.

"Ko­dėl mes, sės­liau­sia In­doeu­ro­pos gen­tis, gi­mu­si ten, kur gy­ve­na­me, vir­to­me mig­ruo­jan­čia į ne­bū­tį po­pu­lia­ci­ja, ru­de­ni­niais paukš­čiais, liūd­nais klyks­mais pa­ly­di­mais į pa­dan­gių to­lius", – klau­sė Ko­vo vie­nuo­lik­to­sios ak­to sig­na­ta­ras Al­gir­das Pa­tac­kas.

Bė­go­me nuo at­sa­ko­my­bės? Pu­siau nu­tau­tin­ti. Mo­kan­tys pri­si­tai­ky­ti. Apip­jaus­ty­tu at­spa­ru­mu, iden­ti­te­to ir tau­ti­nės sa­vas­ties su­vo­ki­mu ma­nė­me pri­gy­sian­tys sve­tur, kur žo­lė ža­les­nė ir pie­nas te­ka upė­mis...

O gal bė­go­me ne vien dėl ge­res­nio gy­ve­ni­mo? To­dėl, kad bu­vo­me sve­ti­mi tarp sa­vų? Kad Lie­tu­vo­je blo­gai jau­tė­mės? Kad ne­ga­lė­jo­me pa­kęs­ti ne­tei­sy­bės.

Bu­vo vis­ko. Bet lais­vės, ačiū Aukš­čiau­sia­jam, ne­pra­ra­do­me.

Ko­kia da­bar tris­de­šimt­me­tė mū­sų lais­vė? Pa­ty­ru­si iš­da­vys­čių ir iš­ban­dy­mų, dau­giau grū­din­ta ne­gu puo­se­lė­ta, pa­ženk­lin­ta at­ra­di­mais ir ne­tek­ti­mis, bet tam­pan­ti vis gra­žes­nė, pa­trauk­les­nė ir bran­des­nė. Kaip ir mū­sų tris­de­šimt­me­čiai vai­kai anū­kus, Lais­vė taip pat jau duo­da sa­vo vai­sių.

Lais­vė mums jau šyp­so­si. Iš­mo­ki­me ir mes šyp­so­tis Lais­vei. Nus­to­ki­me rau­do­ti. Neieš­ko­ki­me prie­šų ten, kur jų nė­ra ir ne­ga­li bū­ti. Ne­sik­laup­ki­me ir ne­leis­ki­me, kad prieš mus klaup­tų­si. Nes kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas tu­ri sa­vo ver­tę ir yra sa­vaip gra­žus. Vi­si mes ver­ti sa­vo lais­vės.

Komentarai

kike    Pen, 2020-03-13 / 11:28
Tai, kad Tarybiniais metais niekas čia pas mus neapipjaustydavo. Ko čia verkšlenti. O, kad gyvenom ramiau ir buvo daugiau žmogiškumo, tai faktas.
Kazimieras    Sek, 2020-03-29 / 16:11

In reply to by kike

Yra toks dėsnis – kuo žemesnis intelektas, tuo labiau kalbama už visus – „mes", „mus"... Norint sovietmečiu pajusti „ramumą bei žmogiškumą" reikėjo būti prisitaikėliu, kolaborantu ar klūpančiu prieš diktatūrinę ideologiją. Aš sovietmečiu nepajutau nei ramumos, nei žmogiškumo – tik prievartą ir represijas.
Autorei    Pen, 2020-03-13 / 14:57
Kur Jūs matote tą ''laisvę''.Laisvę filosofiškai pilna šio žodžio prasme? Ar kiekvienas pilietis gali laisvai susirasti norimą darbą ir gauti deramą atlygį,ar gali nemokamai laisvai gydytis,mokytis,studijuoji,tobulėti dvasiškai,intelektualiai,fiziškai,ar gali keliauti po svečias šalis,lankytis poilsio namuose,kurortuose ir t.t.? Tai gali tik ne daugiau nei 20-25% naujalietuvių. Tuo tarpu 75-80% gyventojų sau to pilnumoje leisti negali. Reiškia dauguma žmonių yra nelaisvi. Tad ar gali save laisva vadinti šalis,kurios dauguma gyventojų nėra laisvi? Valstybė yra tik dalinai suvereni (dalis suvereniteto atiduota ES),bet ne laisva. Todėl to brangaus žodžio LAISVĖ nederėtų bet kur kišti. Pravartu būtų pastudijuoti ir filosofijos,politologijos vadovėlius.
Tam "autorei"    Ant, 2020-03-17 / 18:12

In reply to by Autorei

Aišku, ne kiekvienas pilietis gali tai, ką jūs čia išvardijote. Ir ne kiekvienas vertas. Pilna provincija bemokslių, be profesijos, nemotyvuotų, geriančių ir kitaip laiką stumiančių personų. Ar jos nori gero darbo ir gero atlygio? Darbo jau kažin, ar benori, nes ir nedirbant gerai. O atlygis...Kiekvienam jų, be profesijos ir darbo patirties, po tris nuliukus algolapyje matyti norisi, o priekyje - ne vienetą. KItaip, sako, dirbt neapsimoka. Likusieji tegu dirba, kad jį, veltėdį, ir jo vaikus išlaikytų. Kas dėl gydymo - kažkiek gali, bet visame pasaulyje ne tik sveikatą taupyti reikia, bet ir sveikatai. Kai tūlas lietuvis supras, kad sveikata - jo asmeninis, o ne valstybės rūpestis, mažiau laks pigaus alaus ir daugiau judės. Kodėl negali 100 % važiuoti į kurortus ir poilsio namus? Galėtų visi (tereikia susidėlioti prioritetus ir kas mėnesį, vietoje nereikalingų prekių pirkimo, atsidėti pinigų poilsiui), bet ne visi nori, ne visiems reikia, ne visiems įdomu. Dažnai lietuviai geriau atostogas praleis prie eilinio remonto, negu poilsio namuose. Už poilsį mokėti jiems gaila. Jiems gana šašlykiuko gamtoje. O kas dėl mokymosi, tai gali nemokamai mokytis gabieji ir vertieji. O kas, mokslo metais inderį mušęs ar iš prigimties aukštiesiems mokslams netinkamas, to tėveliai tegu piniginę pasiplonina. Viskas teisinga. O Lietuva laisva tiek, kiek patys savyje tos laisvės turim. Man ji laisva. Jeigu jums kitaip - tai jūsų problemos.
Saulius    Pen, 2020-03-13 / 15:44
Laisvę " filosofiškai pilna šio žodžio prasme " tokią, apie kokią jūs čia svajojat, turi tik pasakose Jemelia durnelis.Kuris tingi mokytis, dirbt, stengtis, tingi net nuo pečiaus nulipt, bet nori , kad kas viską jam atneštų į lovą.Manau, į Jemelią jūs nenorit lygiuotis ? Laisvė yra tai, kas neriboja mūsų galimybių veikt ir siekt, laisvė yra pasirinkt gyvent taip, kaip norim.O toliau viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.Jei jūs nenuvažiuojat į kurortus, nestudijuojat nemokamai, nerandat norimo darbo, jums mažai moka, netobulėjat nei dvasiškai , nei fiziškai, nesat buvęs užsienyje, nesat " naujalietuvis " - prašau, nekaltinkit dėl to nei manęs, nei autorės, nei mūsų valstybės.Jūs galit kaltint tik save, kad esat nevykėlis.Tiesą sakant, apie ką jūs savo komentare atvirai ir prisipažinot.
miestietis    Šeš, 2020-03-14 / 14:01

In reply to by www

Ar tu www bent supratai, ką norėjo pasakyti Saulius ar su teksto suvokimu didelės problemos. Man rodos tos problemos gan didelės, jei aiškų tekstą apvertėte aukštyn kojomis. Tai štai čia toks akivaizdus pavyzdys, kuomet žmonėm veltui dalino vidurinio mokslo atestatus.
Sauliui (dėl pastabėlės ''Autorei'')    Šeš, 2020-03-14 / 15:27

In reply to by Saulius

Mielas,Sauliau,aš esu habilituotas mokslų daktaras,todėl žinau ką,kur ir kaip sakau.O Tau,vaikeli,dar reikia subręsti,susipažinti su tikru gyvenimu,o ne svaičioti tai,ką propaguoja aršiausi žmonijos priešai - kapitalistai,išnaudotojai,engėjai bei dešiniasmegeniai jų ruporai.
miestietis    Šeš, 2020-03-14 / 08:31
Labiausiai, už ką save smerkiu, tai už mūsų spalvoto gyvenimo reiškinių kategoriškus apibendrinimus. Štai, kad ir apie čigonus kiek ankstėliau apibendrinau, bet juk ir tarp jų yra vienas kitas gražus pavyzdys, pvz.- Ištvano Kviko muzikos ansamblis ar tas pats Radžis juk abu duonos neprašo, gyvena prašmatniai, bet juk už sąžiningai užsidirbtus ir dar kai kam širdis suvirpina. Tas pats ir su kitais gyvenimo reiškiniais, na pvz.- pvz. Mažeikių naftos gamyklos privatizavimas. Ar jūs žinote, kad tais laikais, iki privatizacijos, iš tos gamyklos kiekvienais metais buvo pavagiama apie 500 milijonų litų ir (o) valdžios keisdavosi, o padėtis- ne. Mano minėta suma tik preliminari, nes ėjo kalbos ir apie daug didesnes sumas. Tai koncervai ir sumąstė geriau jau parduoti tą širšių lizdą, nes PATYS tai juk nemokam teisingai valdyti ir, svarbiausia, nemokam duoti per rankas saviems vagims, tai nutarė, kad pardavę, atiduos seniems žmonėms nors po kažkiek tai tų pinigų(lyg tai 6000 litų). Kaip toliau gavosi su ta istorija, tai jau kitas reikalas, bet norai tai juk nebuvo blogi. Kartojuosi- tai taip ir su kitomis gyvenimo sritimis.
miestietis    Šeš, 2020-03-14 / 21:56

In reply to by kike

Kike, tamstos paistalus aš neskaičiuoju, o mano žodžius cituok tiksliai. Užsidirba tai dauguma, bet kalbu apie padorius pajamų šaltinius, o kiti jų būdai tai tai visiems gerai žinomi, nenoriu aprašinėti, nes visko keliais sakiniais neaprašysi, paskui vėl bus pretekstas kabintis prie žodžių, o galop atsakyk pati į klausimą- kodėl žmonės bijo tos genties?
Zosia is Aukstelkes    Šeš, 2020-03-14 / 14:48
"Nus­to­ki­me rau­do­ti" - raso zurnaliste straipsnyje,kurio didesne puse yra raudojimas,. ir jos beveik visi str. 'S.kraste" yra raudojimas nes jo mielaii klausosi kaimieciai ir pencininkai tokie kaip as
.    Sek, 2020-03-15 / 22:43
Miela Reginute, o kur Tamstos pavirkavimai apie pokario laikus, kai mūsų tėvai ir seneliai bėgo iš "kolkozų" į artimiausią didesnį miestą - kad tik toliau nuo vargo ir bado... Kodėl nevirkauji apie tada įvykdytą pirmąjį kolektyvinį "apipjaustymą" - atimant nuosavybę ir suvarant vergauti už darbadienius ? Siūlau pavartyti "Raudonąją vėliavą" - gal ką "atkapstysite" ... tikiuose rašinėlio ne apie soclenktynių nugalėtoją ir ne apie kombainininkų nusipirktus iš bendradarbių grūdų bunkerius, kad gautų paskirą "Žiguliukui"...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.