Naujausios
Likimo ironija. Kuomet prieš dešimt metų Garliavoje, Klonio akligatvyje iš gimtųjų namų buvo išplėšta maža mergaitė, pradėjusi liudyti šalies elito atstovų įsivėlimą į pedofilijos skandalą, ją gynė nedidelė Lietuvos šviesuomenės dalis. Net Tautos sąmonės formuotojai bei deformuotojai pasidalijo perpus: vieni suprato, kad nebūna tokio triukšmo be pagrindo, kiti mūru stojo už kaltinamus vaikų skriaudikus.
Menininkai, literatūros istorikai, skulptoriai, aktoriai, poetai nuo 2012-ųjų gegužės 17-osios kas mėnesį tądien rinkosi Vilniuje prie Prezidentūros. Tuometinės valdžios marginalizuojami žmonės spalvotomis kreidelėmis ant grindinio labai didelėmis raidėmis rašė žodį „TIESOS“. Neilgai trukus, atsirado alternatyvių naktinių „protestuotojų“ šį reikalavimą transformuojančių į užrašą... „MĖSOS“. O televizinių patyčių kultūros grandas, neegzistuojančios “Mėslitos“ įmonės direktorius Saulius Poška,- Kristijono Bartosevičiaus kurtas personažas – pareiškė kandidatuosiąs į Seimą su „Tiesos ir mėsos“ partija.
Dabar aišku, kokios patirties reikėjo, kad taptum konservatorių frakcijos puošmena. Mažiau lieka spėlionių, kodėl valdžios bei teisėtvarkos atstovams Garliavos byloje nereikėjo tiesos ir aiškėja, kas ta mėsa...Diapazonas – nuo „Ąžuoliukų“ iki himną apie ąžuolus traukiančios partijos...
Nuo „Ąžuoliukų“ iki himno apie ąžuolus...
Iki Garliavos įvykių Lietuva žinojo tik apie asocialius pedofilus. Buvo kalbama apie Dievo tarnų paklydimus, išnaudojant vaikus ar kėsinantis tai padaryti. Kiek prisimenu, tik Didžiojoje Britanijoje ir kaimyninėje Latvijoje už mažamečių seksualinį išnaudojimą postų neteko keli valdžios vyrai. Tačiau atliekančių bausmę kalėjimuose nebuvo.
Elitinių pedofilijos bylų tyrimas bemaž visada natūraliai baigiasi, kai tarp gyvųjų nebelieka aukų, liudytojų ar galimų nusikalstamos veikos prieš mažametį vykdytojų.
Garliavos byla-žudikė, taip ją įvardijo Lietuvos prokurorai, į Anapus išsiuntė pagrindinį kaltintoją – tėvą. Netikėtai mirė realių liudijimų turėję asmenys, neaišku, kur šiuo metu yra dvi nukentėjusios pusseserės... ir t. t., ir panašiai.
Tik Lietuvos šviesuomenės klausimas valdžios atstovams šiek tiek pakito. Jau beveik 10 metų, tebelaukdami teisingų paaiškinimų, kodėl buvo užgniaužta Garliavos byla, kiekvieno mėnesio 17 dieną žmonės teiraujasi, kur yra Garliavos pedofilijos istorijos mergaitė ir ar ji dar gyva.
Gal atsakymus žino buvęs VR ministras Saulius Skvernelis ar pretendentas į Konstitucinio Teismo teisėjus, nepamainomasis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras?
Manau, abu tylės kaip liežuvius prie gomurių prisiklijavę, nes net Laisvės premijos laureatei Nijolei Sadūnaitei nebuvo atsakyta.
Išliko autentiški paties vaiko, jo aplinkos žmonių pasakojimai audio-, vaizdo įrašuose. Vis dar nesibaigia bylos išdrįsusiems neigti pedofilijos nebuvimo versiją.
Praėjo 10 metų nuo tos dienos, kai artimieji ir draugai paskutinį kartą matė gyvą Garliavos mergaitę. Ji jau pilnametė, tačiau nei pusbrolis, nei tetos, nei seneliai nieko apie ją nežino.
Todėl, kai generalinė prokurorė Nida Grunskienė Seime „surado“ parlamentarą, kuriam ikiteisminis tyrimas pradedamas dėl mažamečių ir nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, nepatikėjau savo ausimis.
Lietuvoje atsirado elitinių pedofilų? O čia dar vieno bičiulio skambutis ir klausimas, nuleidęs mane ant žemės: „Tai tas „mėslitininkas“ domėjosi liepaitėmis ar ąžuoliukais?“
Tai va, kaip dabar ciniškai iškrypimo rūšis galima vadinti.
Perskaičiusi Kristijono Bartoševičiaus biografiją atsakymą suradau. Jis 8 metus dirbo vaikų ir berniukų choro „Ąžuoliukas“ direktoriumi. Ir šiaip pastarojo politiko veiklų CV daug sąlyčio taškų su nepilnamečių ugdymo ir kitomis įstaigomis...
Šios kadencijos Seimas garsėja staigiu šuoliu „europinės kultūros ir gyvenimo būdo“ link. Lyties keitimas ir vienalytės santuokos. Mažų narkotikų dozių dekriminalizavimas...
Nežinia, gal pedofilijos, zoofilijos, nekrofilijos ir t. t. legalizavimas dar laukia dėmesio? ES valstybėse tokių „eksperimentų“ esama. Pirmosiomis prokurorų informacijos pateikimo dienomis politikai vykusiai vaidino nežiniukus bei šoko ištiktuosius, nors ikiteisminis tyrimas dėl pedofilijos nusikaltimų pradėtas dar pernai lapkričio 15 dieną.
Valdančiosios partijos viršūnėlės tik po paros kitos atgavo žadą. Premjerė Ingrida Šimonytė parengė atsiprašymo sakinius, o konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis nuoširdžiai prisipažino, kad „nebūtinai įmanoma adekvačiai greitai reaguoti“.
Rašydama šias eilutes labai stengiausi surasti nors kokį Laisvės partijos burbtelėjimą dėl nekasdieniško įtarimo kolegai.Tikėtina, laisvieji po totalaus parlamentinio šoko dar neatitoko.
Jau minėjau, kad panašaus pobūdžio bylos baigiasi, kai su jomis sietini asmenys atgula po žeme arba pavyksta apkaltinti pačius nukentėjusiuosius. Tarkime, pastarieji neva neturi nusikaltimo įrodymų, neprisimena aplinkybių, nes per ilgai nesiskundė arba tiesiog nedrįso prisipažinti esą išniekinti ir t. t., ir panašiai. Sunku net įsivaizduoti aukų liudijimus, dar ir dar kartą tyrėjams pasakojant apie vaikystėje patirtus košmarus.
Tačiau galimo parlamentinio pedofilo paviešinimo atveju, regis, įrodymų pakanka. O su nukentėjusiaisiais ar jų atstovais kol kas susitarti nepavyko. Kitaip vargu bau ar šiurpūs Baudžiamojo kodekso straipsniai konkrečiam politikui būtų įvardyti.
Ir pabaigai – apie konservatorių partijos himną. „Mėslingojo“ seimūno darbinė biografija tokia ryški, kad tėra vienintelė išeitis – teks giesmę keisti.
Kam po šio skandalo bus drąsu traukti „žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“?
Negreit pasimirš su galiūno medžio vardu siejamas unikalus vaikų ir jaunuolių choras, tapęs informacijos skleidėjų taikiniu dėl buvusios įtariamojo asmens darbovietės.
Atminkime, kad pedofilijos nusikaltimai ar net užuominos apie jų galimybę mažametėms aukoms – prisipažinusioms ar dar nepasisakiusioms – asocijuojasi su nepatogumu, neviltimi, gėda ir viso gyvenimo dvasine gėla.