Naujausios
Trečioji pusė aiškumo neįneša
– Kaip vertinti vis aštrėjančią situaciją dėl Ukrainos? Įsiverš Rusija į Ukrainą?
– Diskusijose pastebiu, jog daug kas nesupranta, ką reiškia įtampos didinimo politika? Tai yra nuolatinis savo galios ir grasinimų demonstravimas: kad, štai, tuoj tuoj – šiandien ar rytoj – prasidės karas. Arba bus kas blogo – ekonominė blokada ar dujų tiekimas nutrauktas.
Įtampos politika – tai didžiulės grėsmės kėlimo politika, nebūtinai pradedant karą. Karas gali ir neprasidėti, nes šiuo metu svarbiausias tikslas yra didinti įtampą. Iki maksimumo, iki pusiausvyros praradimo taško.
Čia labai didelis pavojus. Todėl, kad ne kiekviena šalis gali balansuoti ties pusiausvyros praradimo tašku. Pati Rusijos kariuomenė, generolai ar piliečiai gali neištverti tokios įtampos. Ir Ukrainos kariuomenė gali neištverti.
Esant tokiai didžiulei įtampai karas gali prasidėti spontaniškai ir jį būtų labai sunku suvaldyti.
Šalys, kurios pasirenka įtampos didinimo politiką, įsivaizduoja, kad įsakymais, griežta tvarka sugebės suvaldyti situaciją. Kad, jeigu ir prasidėtų lokalūs susišaudymai, sugebės juos nutraukti. Rusija net gali sau leisti smulkius susidūrimus ir incidentus pasienyje su Ukraina.
Problema, kad Rusija įsivaizduoja, jog baudžia Ukrainą. Tačiau problema yra ta, kad šiame konflikte dalyvauja daugiau pusių. Ir nebūtinai Rusija ar Ukraina gali suvaldyti situaciją.
Tos kitos pusės – tai regioniniai ir globaliniai interesai. Tai reiškia, kad neabejotinai, nors ir netiesiogiai – per ginklų tiekimą, žvalgybos duomenis, specialistus – yra įsitraukusios Jungtinės Valstijos ir NATO. Ir Lietuva, ir Estija jau yra įsitraukusios į šitą konfliktą.
Trečioji šalis stabdo karą. Kad jis neprasidėtų, tiekia papildomą ginkluotę, teikia karines paslaugas Ukrainos kariuomenei. Bet būtent tai erzina Maskvą ir dėl šios priežasties Rusija gali pradėti karą.
Todėl trečiosios šalies dalyvavimas, anaiptol, nereiškia, kad situacija tampa aiškesnė. Priešingai, ji tampa dar labiau įtempta ir įgija globalinę grėsmę.
Scenarijai Baltijos šalims – įtampos dalis
– Kokios globalinės grėsmės yra susijusios su Lietuva?
– Lietuva nuo 2014 metų remia Ukrainos demokratinį kelią ir teikia savanorišką ir valstybinę karinę pagalbą. Savanoriška, kai piliečiai dalyvauja padėdami užtikrinti karinę logistiką. Lietuva teikia naktinio stebėjimo priemones, yra teikusi sovietinės kilmės šaunamuosius ginklus, važiuoja patarinėti mūsų kariniai specialistai. Tokiu būdu mes esame įsitraukę į Ukrainos situaciją.
Kita vertus, Rusija turi interesų Baltijos šalyse. Vienas iš Rusijos tikslų, kaip žlugdyti NATO, – užpulti kurią nors vieną Baltijos šalį ar visas tris, parodant, kad NATO ir JAV nesugebės jų apginti. Rusija, turėdama atominį ginklą, laiko, jog sugebės karą Baltijos šalyse sustabdyti ir galų gale įtrauks jas į savo politinių, ekonominių ir kitokių interesų ratą. Rusija įvardijama, kaip grėsmė Baltijos šalims.
– Ar realiai įmanomas toks scenarijus?
– Tai yra teorinė galimybė, apie kurią diskutuojama Maskvoje. Šiuo metu nematome, kad būtų telkiamos ypatingos karinės pajėgos Kaliningrado srityje ar Baltarusijoje. Bet arčiau Latvijos ir Estijos yra dideli Rusijos kariniai daliniai.
Apie tokius scenarijus kalbama Kremliaus politinėje aplinkoje, bet tai dar nėra strategija. Kodėl tai skamba? Todėl, kad padidintų įtampą regione. Rusijos politika yra karinės, ekonominės įtampos didinimas ir šantažavimas. Europos šantažavimas.
Šantažavimo politikai galima pasiduoti – ko ir siekia Kremlius. Galima nekreipti dėmesio. Bet tai lygiai taip pat pavojinga, kaip ir išsigąsti. Trečia galimybė – nuolat diskutuoti apie egzistuojančias grėsmes ir apie tai, kaip elgtis jų akivaizdoje.
Rusijos politika tiesiogiai yra susijusi ir su didėjančia Baltarusijos aneksija. Baltarusija yra ypač svarbi Rusijai strateginė partnerė. Per Baltarusiją galima didinti grėsmes ir Baltijos šalims, ir Ukrainai iš šiaurės pusės, ir kelti grėsmes Lenkijai.
Vadinasi, jei Rusija siekia stiprinti grėsmių ir įtampų didinimo politiką, tai jai labai naudinga aneksuoti Baltarusiją ir ją visokeriopai valdyti.
Veikiausiai mąstoma apie 2024 metus, kai turi būti eiliniai „Putino rinkimai“. Kremliuje galvojama, kaip sumažinti įtampą, kad Putinas nebūtų vėl ir vėl laikomas diktatoriumi. Tik šį kartą Konstitucija jam neleidžia balotiruotis į prezidentus arba reikia keisti Rusijos Konstituciją 2024 metais. Kremlius turi daryti sprendimus, jeigu nori išsaugoti Putiną ir dabartinį elitą valdžioje. Veikiausiai taip ir bus, nes jie labai bijo Kazachstano scenarijaus chaoso.
Tokiu atveju viena iš tikimybių – reikia sukurti sąjunginę Baltarusijos ir Rusijos valstybę su jos prezidentu. Tam laiko yra iki 2023 metų pabaigos, kad 2024 metais galėtų skelbti rinkimus. Vadinasi, Baltarusija per dvejus metus turėtų būti taip susieta dvišalėmis sutartimis su Rusija, kad būtų sukurta viena sąjunginė valstybė su atskiru parlamentu ir prezidentu.
Tai, žinoma, būtų labai didelė papildoma grėsmė Baltijos šalims ir Ukrainai.
Tad ateities, kurią aš vadinu trijų pasaulių problema, nuspėti neįmanoma.
– Perspektyva liūdna?
– Nėra liūdna. Pats savaime įtampos didinimas, kad ir su keistomis pasekmėmis, dar nėra karas. Juolab atominis karas, kurio ir Rusijai visai nereikia. Ir nereikėtų prasimanyti paties blogiausio scenarijaus.
Kol kas manau, jog įtampos didinimas su mažais susidūrimais yra tai, ko siekia Maskva. Nors nebūtinai bus taip, kaip prognozuoju.
Baltarusija pražiopsota
– Ar Vakarai nepražiopsojo Baltarusijos?
– Mano nuomone, ir Lietuva, ir Vakarai jau pražiopsojo Baltarusiją. Veikiausiai taip reikia vertinti visų mūsų elgesį ir politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kalbu ir apie patį save – tai yra tuos, kurie palaiko Baltarusijos demokratinį kelią.
Jau dabar visur girdimos abejonės, ar pasirinktas geras Baltarusijos demokratinio kelio palaikymas? Turint omenyje, kad mūsų kova prieš Lukašenkos diktatūrą ir stumia Lukašenką į Putino glėbį. Tai ne tik negerina padėties pasienyje, bet ir gerokai blogina ekonominę padėtį ir nepadeda Baltarusijoje įkalintiems politiniams kaliniams.
Tai, kaip šiandien elgiamės, nerodo jokios galimybės išlaisvinti politinius kalinius. Meldžiamės tik stebuklui, kad Baltarusijos tauta sukils, įvedus ekonomines sankcijas. Veikiausiai, kad ne tik nesukils, bet dėl įvedamų sankcijų Rusija visiškai priglobs Baltarusijos ekonomiką. Gal iš pradžių ir jausis ekonominis nuosmukis, bet palaipsniui Baltarusijos ekonomika adaptuosis su Rusijos ekonomika, kuri jau yra išmokusi gyventi ekonominių sankcijų aplinkoje, ir su Rusijos kompanijų pagalba išspręs savo problemas.
– Kodėl mūsų diplomatija vis pralaimi?
– Mūsų diplomatija užsibrėžia labai griežtus tikslus, bet ilgainiui tie tikslai virsta pralaimėjimo ženklais. Pavyzdžiui, Astravo atominė elektrinė. Galima buvo siekti tikslo, kad ji būtų labai saugi ir dėl to bendradarbiauti. Arba buvo galima siekti tikslo, kad ji būtų uždaryta, o su tokiu ultimatumu niekas nebendradarbiauja. Atominė pastatyta ir plečiama ir visa tai šalia Vilniaus, o mes nedalyvaujame procese, kad užtikrintume tos atominės elektrinės saugumą.
– Lieka tikėtis, jog gyvename ir mokomės.
– Mes gyvename ir nesimokome. Nematau, kad mūsų diplomatija ko išmoktų. Viena vertus, viešai mes giname svarbiausias vertybes – laisvę, demokratiją, saugumą, bet nebandome rasti būdų, kaip įgyvendinti mažesnius tikslus.
Yra ir kitokia diplomatija, kuri irgi svajoja apie aukščiausias vertybes, bet šiandien vis dėlto apsiriboja pasiekiamais tikslais.