Naujausios
Kovo pabaigoje Seimas pritarė sprendimui išimti iš apyvartos vieno ir dviejų centų monetas. Nuo ateinančių metų gegužės parduotuvėse, vaistinėse ir paslaugų teikimo įmonėse nebegausime grąžos smulkiomis monetomis. Galutinė pirkinių krepšelio ar paslaugos kaina bus apvalinama į mažesniąją arba didesniąją pusę.
Taigi, stosime į vieną gretą su Nyderlandais, Belgija, Suomija, Airija, Italija ir Slovakija. Būsime septintoji Europos sąjungos šalis, kurioje vieno ir dviejų centų monetos necirkuliuos apyvartoje.
Bet ar tai ne plikbajoriška ambicija, turint omenyje palyginti su kitomis Europos šalimis gana kuklias mūsų šalies gyventojų pajamas? Juk likusios dvidešimt Europos sąjungos šalių, tarp kurių daugelis turtingesnių už Lietuvą, smulkiųjų monetų neatsisako. Jos cirkuliuoja ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ir Austrijoje, ir Graikijoje, ir Ispanijoje, kur gyventojų pajamos – žymiai didesnės, ir vienas ar du centai jiems mažiau svarbūs negu vos galą su galu suduriantiems kai kuriems lietuviams.
Tiesa, Lietuvos bankas nė neslepia, kad sprendimu norima palengvinti naštą verslui ir valstybei. Nebus poreikio atiduoti grąžą vieno ar dviejų centų monetomis, nereikės šių monetų kaldinti. Sumažės sąnaudos susijusios su grynųjų pinigų naudojimu. Sumažės grynųjų pinigų poveikis aplinkai! Pasirodo, mūsų uždirbti ir piniginėse nešiojami pinigėliai labai kenkia aplinkai.
O kaip su našta gyventojams?
Nors banko atstovai aiškina, kad apvalinant kainas į didesnę arba mažesnę pusę, pirkėjai nepatirs nuostolio, esą vieną kartą sumokės daugiau, nes galutinė prekių krepšelio vertė bus apvalinama į prekybininko pusę, kitą kartą – mažiau, nes bus apvalinama į mažesniąją, tai yra į pirkėjo pusę, ir per ilgąjį laikotarpį skirtumai išsilygintų, bet realiai apyvartoje necirkuliuojanti moneta tampa kaip ir ne pinigu.
Savo valiutą gerbiantys lenkai neatsisako net vieno grošio, kurio vertė kelis kartus mažesnė nei euro cento.
Prekybininkai, vaistininkai ir paslaugų teikėjai jau ne kartą parodė tariamą savo „lojalumą“ klientams kainas iškeldami iki debesų ir „perspjaudami“ turtingąsias Europos senbuves, Lietuvą gerokai lenkiančias gyventojų pajamomis. Taigi, tikėtis, kad kainos bus apvalinamos į mažesniąją pusę – pirkėjo naudai – mažų mažiausia naivu. Marketingo specialistai sudėlios kainas taip, kad nebus ko ir apvalinti.
Apvalinimas nebus taikomas atsiskaitant banko kortele, mokant mokesčius, rinkliavas, baudas ir kitas pinigines prievoles. Ar tokie skirtumai, kai vienur vieno ir dviejų centų moneta jau ne pinigas, kitur – dar pinigas, nesukels tik daugiau painiavos? O gal ta painiava kam nors naudinga? Juk sakoma, kad drumstame vandenyje lengviau žvejoti.
Stebina ir kiti atsisakyti smulkiųjų monetų verčiantys motyvai. Lietuvos bankas pateikia vaizdingą statistiką. Vieno ir dviejų centų monetų apyvartoje dar cirkuliuoja apie 12 traukinio vagonų. Ir kasmet jų tenka nukaldinti dar apie 100 tonų. Kaldinimas kainuoja lėšas, be to susidaro aplinkos tarša.
Esą du milijonus smulkiųjų monetų žmonės tiesiog pameta, laiko taupyklėse, stalčiuose, mėto į fontanus. Nemažai jų randama šiukšlynuose. Du trečdaliai nukaldintų monetų į Lietuvos banką negrįžta. Didžioji dalis smulkiųjų monetų panaudojama vos vieną kartą.
Kokiu būdu banko atstovai surinko tokią keistą statistiką – neaišku. Kiek tenka stebėti pirkėjus prekybos centruose, daugelis iš piniginių iškrapšto ir kasininkėms pirmiausia atiduoda smulkesnius ir stambesnius centus.
Net Vilniaus „IKI“ prekybos centre teko matyti situaciją, kaip senyvas žmogus atsinešė stiklainį su centais ir jais atsiskaitė už maisto produktus.
Beje, kai kurie kasininkai ar turgaus prekiautojai dėl to net piktinasi. Esą pensininkai ir už brangesnes prekes stengiasi atsiskaityti centais, iškrapštydami juos iki paskutinio iš piniginių. O ką tam pensininkui daryti, jeigu stambieji pinigai jau išleisti, iki kitos pensijos liko savaitė, o valgyti norisi jau šiandien?
Jeigu kokie vėjavaikiai ar neuždirbtus pinigus gaunantys ir mėto centus į šiukšlynus – tokių tikrai tik vienas, kitas. Doru darbu pinigą pelnęs lietuvis niekuomet nemėtys centų. Nes parduotuvėje, pritrūkus bent vieno cento, prekės tau niekas neduos.
Kad vieno ir dviejų centų monetos panaudojamos tik vieną kartą – iš viso neįtikėtina. Neatsimenu kada savo piniginėje turėjau naują, ką tik nukaldintą, dar blizgančią monetą. Visos jos patamsėjusios, „nunešiotos“, tikrai panaudotos ne vieną, o tūkstančius kartų.
Iš kur bankas žino, kad du milijonus vieno ir dviejų centų monetų žmonės tiesiog pametę? Jeigu jau taip mėtytų, tų „kapeikyčių“ būtų pilnos gatvės. Bet kažkodėl nesimato nė vienos.
Gal žmonės jų išsivežę į kitas šalis? Lietuvoje dirba daugybė svetimšalių, kurie kas mėnesį ar dar dažniau važiuoja į Baltarusiją. Apstu uždarbiaujančių kitų šalių gyventojų. Gal išveža monetas į savo šalis?
Be to, nemažai monetų išsiveža ir lietuviai emigrantai, dirbantys kitose ES šalyse. Kas sužiūrės, kur ir kiek tų monetų išleidžia tolimųjų reisų vairuotojai ir kiti logistikos įmonių darbuotojai?
Pasaulis maišosi – ir visas į banką negrįžtančias monetas nurašyti šiukšlynams – panašu į gyventojų kvailinimą. Jeigu jau, kaip teigiama, du trečdaliai monetų negrįžta atgal į banką, turėtų neužtekti ir šimto tonų kasmet nukaldinamų smulkiųjų centų.
Nesinori tikėti ir centų naikinimo šalininkų pateikiama statistika, neva 60 procentų Lietuvos žmonių pasisako už smulkiųjų monetų panaikinimą. Mat, tų centų prisikaupia tiek, kad sunku ir panešti.
Kiekvienas sveikai mąstantis žmogus suvokia, jog plastiko maišelis, už kurį dabar mokame vieną centą, nenupigs iki nulio, o pakils iki penkių centų. Taip atsitiks ir su daugeliu kitų prekių.
Godus lietuviškasis verslas nepraleis progos pasipelnyti. Juk ir pastaruoju metu manipuliuojama statistikom bei gyventojų jausmais aiškinant, jog infliacija mažėja, maisto prekės pinga. O iš tiesų pigo tik viena kita būtino vartojimo prekė. O kitų kainos šoko dar aukščiau. Kad gink Dieve, prekybininkai nenuskurstų.
Atsisakius smulkiųjų centų, žinoma neištiks katastrofa. Tačiau pragyvenimas ir vėl brangs. Infliacija dar didės. Našta, kurios neva nusikratys valstybė ir verslas, guls ant vartotojo pečių.
Kas iš to laimės? Žinoma verslas, kuris padidins savo pelnus, ir valstybė, kuri surinks daugiau lėšų iš pridėtinės vertės ir pelno mokesčių.
Galiausiai, tai dar vienas žingsnis link visiško grynųjų pinigų atsisakymo, kurio, veikiausiai, laukia bankai.