Naujausios
Įtakos sferos, deja, buvo, yra ir bus visada, kiek apie „vertybinę politiką“ nepliaukštų ramybės ištroškusiam masiniam piliečiui propaganda ir lietuviški politikos nemokšos. Jėgų pusiausvyros neatitinkančios politinės įtakos ribos praktiškai visada yra nestabilumo faktorius ir skatina įtampas ir įvykius, kurių niekas nenori, bet visada daro.
Pasaulinio karo tarp didžiųjų valstybių nėra ir nebus – padėkokim branduolinio ginklo kūrėjams, nes atsakomojo smūgio galimybė reiškia visuotinio susinaikinimo pradžią. Branduolinis karas yra planuojamas didžiųjų valstybių karinėse doktrinose tik kaip paskutinė priemonė gelbstint patį valstybės egzistavimą.Tačiau įprastinės ginkluotės karai įtakos zonų ribiniuose regionuose planuojami, vykdomi ir vyks visada.
Kiekvienos valstybės, jeigu tik jos nevaldo bepročiai, užsienio politika grindžiama interesais ir niekuo daugiau. Ideologijos taip pat yra interesų išraiška, skirta savo naudos visuotinumui pagrįsti, kuris į masinę sąmonę įdiegiamas propaganda, valstybės ir jos elito interesą įteigiančia kaip moralų, visuotinį gėrį. Dabartiniame pasaulyje liko tik globalių jėgų pliki interesai, masėms įteiginėjami sisteminės žiniasklaidos, nes nebeliko ideologijų kovos.
Laukinio, oligarchinio kapitalizmo daugiau Rytuose, politkorektiško komunizmo – Vakaruose, nors ir ten, ir ten vyrauja valstybinis, korporacinis imperializmas, absoliučiai kontroliuojantis visuomenes ir kova vyksta tik dėl įtakos sferų. Ir čia autokratinis, greičiau priimantis sprendimus Rytų modelis šiuo momentu netikėtai tapo efektyvesnis už gremėzdiškas, imitacines Vakarų „demokratijas“, paskendusias civilizacinio susinaikinimo projektuose.
Ar bus karas Ukrainoje? Didžiulė tikimybė, kad bus, nes ne tik NATO valdanti JAV nenori vykdyti ir nevykdys Rusijos šantažavimo. Praktiškai visi didieji pasaulio žaidėjai yra suinteresuoti tuo, kad karas įvyktų. Minsko susitarimai, kuriuos Ukraina, spaudžiama europinių „demokratijų“, buvo priversta pasirašyti po nemokšiškų Debalcevės ir Ilovaisko pralaimėjimų tam, kad išvengtų karinio sutriuškinimo ir kurių Kijevas niekada ir nesirengė vykdyti, nebetenkina jau ir kitos pusės, nes globali jėgų pusiausvyra pakrypo Vakarų nenaudai.
JAV turi tik pora dar likusių globalios galios sričių, kuriose absoliučiai, bet jau laikinai dominuoja – dolerių spausdinimo stakles ir lėktuvešius. Prarandanti pasaulinio policininko pozicijas, pralaiminti ekonomines, kosmines ir karines varžybas su Kinija, paskendusi ir vis silpnėjanti pilietinį karą primenančiose vidinėse rietenose, JAV visą dėmesį ir strateginius planus nukreipė į Kinijos stabdymą, kol tam dar liko finansinių galimybių ir karinių resursų. Sunkioji įprastinė ginkluotė ir esminės karinės pajėgos iš Europos išvežtos ir rimtai pasipriešinti Rusijai Rytų Europoje be JAV pajėgumų jokių šansų nėra.
Jokio karo tarp Ukrainos ir separatistų taip pat nėra – tai svetimomis rankomis ir krauju vykdomas globalistinis konfliktas tarp Rusijos ir JAV dėl strateginės įtakos zonų. Tokio viešo, kapituliantiško valstybės vadovo pasakymo, kaip Dž.Baideno išankstinis patikinimas, kad JAV kariškai savo satelitų negins, diplomatijos istorijoje reikėtų gerai paieškoti. Kartu su jau sutartų ir pažadėtų karinių tiekimų Ukrainai sustabdymu ir išvertus į žmonių kalbą tai reiškia tik viena – pulkit, žalią šviesą įjungiau.
JAV interesas paprastas – įvelti Rusiją į ilgą ir nepabaigiamą Palestinos tipo karą Ukrainoje. Tuo būtų išvengta Rusijos įsijungimo į globalią jėgos priešpriešą Kinijos pusėje, užtikrintas karinis stabilumas antraeiliame konflikto flange ir išsigandusios, bailios ir išglebusios Europos, ištroškusios rusiškų dujų, laikinas neutralitetas ar net palaikymas naujajai anglosaksų – JAV, Jungtinės Karalystės ir Australijos – karinei sąjungai AUKUS.
Kinijai, kuriai visiškai nesvarbi dėl įtakos Sibire konkuruojančios Rusijos tiesioginė karinė parama, bet esmingai svarbus Rusijos resursų tiekimo stabilumas, dėl konflikto Europoje ir Vakarų sankcijų žymiai padidėjus Rusijos priklausomybei nuo ryšių su Kinija, karas Ukrainoje tik padidintų įtakas ir būtų naudingas. JAV neišvengiamai turėtų permesti ženkliai didesnes pajėgas į Rytų Europos valstybes jų apginamumui užtikrinti, kas irgi susilpnintų globalų konkurentą.
Briuselio Europai karas taip pat būtų labai naudingas. Baigtųsi begalinės politinės investicijos į viską išvagiančią Ukrainą su jos biurokratija ir oligarchais, baigtųsi ES atsakomybė už ukrainiečių tautos likimą, į ką Europos Komisijos biurokratams giliai nusispjaut ir seniai nusibodo, laukiant pigių rusiškų dujų ir rinkos iki Vladivostoko. Jie sutiks su viskuo, kas duoda pelną, be to, nusilpusios, pralaiminčios kariškai Ukrainos prichvatizavimo galimybės žymiai išaugtų.
Ko siekia Rusija? Kariuomenės koncentracija turi du tikslus – politinis spaudimas ir kartu karinė galimybė, kad nusprendus veikti būtų automatiškai ir žaibiškai pradėta. Be Rusijos intereso jokia karo Donbase baigtis neįmanoma ir dabar ji turi galimybių tą padaryti. Kompromisinis ir Vakarams siūlomas sprendimas šioje situacijoje būtų toks – gavusi didžiąją dalį garantijų, kurių nori, Rusija užtikrina taikos Donbase pasirašymą, butaforinės Maskvos statytinių „valstybės“ realiai grąžinamos Ukrainai. Apie Krymą visi solidariai užmirštų arba būtų sudaryta kokia nors derybinė komisija, gyvuosianti amžinai.
Tai būtų patiekta su gardžiu demokratijos ir taikingumo padažu. Visi būtų pakviesti tapti amžinos taikos sutarties garantais ir tuo būtų įtvirtintas esamas status quo su įsipareigojimu jo nebekeisti, vardan taikos Europoje pasirašant kažką panašaus į Helsinkį Nr.2. Ukraina, atgavusi prarastas teritorijas ir gavusi dar milijardų skolon už pasidavimą savojo politinio elito išvogimui, taptų neutralia buferine valstybe. Toks planas, kuris atrodo utopiniu, tačiau juk visi realiai pasiekiami tikslai, nesutampantys su utopijomis, realizuojami būtent taip.
Rusijai tai paskutinis šansas sustabdyti NATO plėtrą į Rytus ir galutinai nubrėžti raudonas linijas savo jau sukurtoje situacijoje, kas dabar tapo įmanoma. Tokia patogi proga gali ir nebepasikartoti, kai visi koziriai rankose, o adekvataus atsako galimybės komforto zonoje miegančiai Europai negali būti realizuotos.
Šiuolaikiniame pasaulyje viskas yra susiję ir bet koks veiksmas turi tapatų atoveiksmį. Rusijos atjungimas nuo SWIFT, kuriuo grasinama, smogtų ne tik jai, bet ir Vakarų bankams ir investitorių aktyvams, ir gali būti apeinamas per Kiniją. Europos dujų saugyklos ne šiaip yra tuščios – kosminės kainos jau dabar užtikrina tą patį Gazprom pelną su daug mažesniais tiekimais.
Dujų atjungimo per šalčius mygtukas irgi yra Kremliuje, tai gal pirmyn Europoje su tomis sankcijomis, kurioms reikia visų valstybių balsavimo? Karinės galios šantažui pakanka, priešininkas ką nors realiai priešpastatyti neturi nei noro, nei apčiuopiamų galimybių, nepakenkiant esminiams savo interesams. Arba sutinkat su ultimatyviais reikalavimais susitarti, arba darom ką norim ir galim.
O gali daug. Ukrainos pajėgos sugebėtų trumpai priešintis ir priverstų mokėti didelę kainą, bet argi Rusijai kada nors kraujo kaina buvo svarbi, kai gali gauti prizą, kuris įmanomas kartą per šimtmetį? Šiuolaikinio karo baigtį nulemia ne aritmetinis sausumos pajėgų skaičius ir durtuvų atakos, bet aukštų technologijų ginkluotė, vyravimas ore su totalia priešlėktuvine ir priešraketine gynyba, toliašaudė artilerija ir masiniai, tikslūs taktinių ir balistinių raketų sistemų smūgiai, kur Kijevas neturi absoliučiai jokių šansų.
Koridorius į Krymą per Mariupolį, o gal net Novorosija su Odesa, atkertant Ukrainą nuo uostų, juk Baltijos laivyno desantiniai laivai Odesai atakuoti jau permesti Rusijos Juodosios jūros laivynui? Tai realiai įmanoma ir atkirsta nuo jūros Ukraina pati uždustų, nėra jokio reikalo okupuoti dideles teritorijas ir veltis į nepabaigiamą partizaninį karą.
Tokia įvykių ir situacijos logika. Deja, bet koziriai Vladimiro Vladimirovičiaus rankose ir jis tą istorinį šansą panaudos Rusijos interesams ir pačiam sau, nes artėja prezidento rinkimai, o imperinės tautos visada mėgsta nugalėtojus. Vakarai turės arba priimti, bent dalinai, jo ultimatumą, arba gaus karą ir po to vis tiek turės ieškoti kompromiso. Tokios istorijos ir realių galių pusiausvyros tikimybės nepriklausomai nuo to, ar tai mums patinka.
Visoje Rytų Europoje esame labiausiai geidžiami ir labiausiai pažeidžiami su savo nei teoriškai, nei praktiškai neapginamu Suvalkų koridoriumi į strategiškai svarbų, nepaskandinamą Rusijos lėktuvnešį ir raketnešį – Karaliaučiaus sritį. Ukraina yra esminis mūsų nacionalinio saugumo interesas, nes, kol ji yra savarankiška ir dar nepralaimėjusi, mūsų niekas nelies. Europos stabilumas, o ne nepaliaujami didžiųjų valstybių susistumdymai dėl įtakos yra mūsų interesas, nes mažieji visada nukenčia daugiausiai.
Jau girdžiu valdiškus „politologus“ ir kitus rašeivas neigiant tokius variantus. Su jais sutikčiau vieninteliu atveju – jei jėgų santykis ir interesai būtų kitokie, o Vakarų valstybių atsakas – ne „susirūpinimai“, o vieningas, ryžtingas veikimas, koks neišvengiamai būtų jiems nepelningas duotuoju momentu. Ar jie gali atsisakyti bent dolerio pelno ir jūs tuo tikite? Aš netikiu. Ir nei vienas jų apmokamas „ideologas“ tuo netiki.
Ką padarė Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys, kurie viešai netgi didžiuojasi „vertybiniu“ mūsų valstybės kaip kanarėlės narvelyje, nugaištančios tam, kad išgelbėtų šeimininkus, vaidmeniu? Užuot gynę valstybės ir tautos interesus, atstovavo kitų valstybių ir tautų naudai ir tuo mus visus išdavė. Artėjančio globalaus konflikto išvakarėse sugebėjo pastatyti šalį į tokią ilgalaikę ekonominę ir politinę situaciją, kad nepalankesnės ir nesugalvosi.
Iš jos išloš tik mūsų priešai ir ne tokie kvaili kaimynai, o pralaimėsime mes visi. Tai abėcėlė – prasidedančio ilgalaikio globalaus konflikto situacijoje didieji grumsis tik dėl savęs ir niekas mažiukų nesigailės. Tokia pataikūniška, antivalstybinė „užsienio politika“ kartu su nepaliaujamai eskaluojama vidine priešprieša tarp bukos, diktatūros kelią pasirinkusios valdžios ir pilietinės visuomenės gali būti lemiamu veiksniu, kad negrįžtami ir pražūtingi mūsų valstybei padariniai galėtų tapti realybe.