Ar badausime, kai susitrauks Europos tešmuo?

Kai ku­rie eko­no­mi­kos ži­no­vai įspė­ja, jog pa­sku­bo­mis įsi­sa­vin­ta "eu­ro­pi­nė grie­ti­nė­lė" mums dar ir at­si­rūgs. Esą už Eu­ro­pos pa­ra­mą "pri­si­pir­kom dramb­lių", ku­riuos da­bar rei­kės šer­ti. Ome­ny­je tu­ri­mi įvai­rūs iš Eu­ro­pos pa­ra­mos pa­sta­ty­ti ob­jek­tai, ku­riuos sa­vi­val­dy­bės tu­rės iš­lai­ky­ti jau iš sa­vo biu­dže­to lė­šų.

Tau­puo­liams ypač kliū­va ra­jo­nų cent­rų ir ma­žų mies­te­lių van­dent­var­ka, trin­ke­lė­mis iš­grįs­tos gat­vės ir aikš­tės. Tą pro­ce­są va­di­na trin­ke­li­za­ci­ja. Esą ra­jo­nai nyks­ta. Kam rei­ka­lin­gi van­den­tie­kio tink­lai, van­dens ge­ri­ni­mo įran­ga ir nuo­te­kų sis­te­mos? Kam tos trin­ke­lės, jei­gu grei­tai jo­mis ne­bus kam vaikš­čio­ti?

Ži­no­ma, kai žiū­ri į did­mies­čių mie­ga­mų­jų ra­jo­nų iš­kly­pu­sias gat­ves su iš pa­do ver­čian­čio­mis so­viet­me­čio ply­te­lė­mis, pa­vy­du, jog jau nė de­šim­ties tūks­tan­čių gy­ven­to­jų ne­tu­rin­tis Kel­mės mies­tas iš­klo­tas ir kai kur net po du kar­tus per­klo­tas nau­jo­mis trin­ke­lė­mis.

Bet ar tie aš­tuo­ni tūks­tan­čiai že­mai­čių pa­trio­tų, dar li­ku­sių sa­vo kraš­te, jam dir­ban­čių ir mo­kan­čių mo­kes­čius, ne tos pa­čios Lie­tu­vos vai­kai? Ar to­dėl, kad jų ne dėl jų kal­tės su­ma­žė­jo, jie tu­rė­tų lau­žy­tis ko­jas vaikš­čio­da­mi iš­tru­pė­ju­siu so­vie­ti­niu grin­di­niu, ger­ti iš kūd­ros ir at­lik­ti gam­ti­nius rei­ka­lus po krū­mu?

Ga­liau­siai to­mis trin­ke­lė­mis vaikš­to į mies­tą pas gy­dy­to­jus ir į pre­ky­bos tink­lus at­va­žia­vę kai­mų ir ma­žes­nių mies­te­lių gy­ven­to­jai, ku­rių dar pri­skai­čiuo­ja­ma dau­giau kaip 27 tūks­tan­čiai, iš did­mies­čių grį­žę vai­kai, mies­to sve­čiai.

Be­je, trin­ke­lių ne­rei­kia ir "šer­ti". At­virkš­čiai – su­tau­po­ma lė­šų. Įsi­vaiz­duo­kim, jei­gu mies­te bū­tų duo­bė­tas as­fal­tas, jį rei­kė­tų nuo­lat tai­sy­ti, lo­py­ti duo­bes.

Eu­ro­pa sky­rė pi­ni­gus ra­jo­nui kaip pro­ble­mi­nei te­ri­to­ri­jai – ir bu­vo su­tvar­ky­ta mies­to inf­rast­ruk­tū­ra. Gy­ven­to­jams pri­si­de­dant vos 15 pro­cen­tų sa­vų lė­šų re­no­vuo­ta da­lis dau­gia­bu­čių.

Iš eu­ro­pi­nių pi­ni­gų nu­pirk­tos ke­lios de­šim­tys so­cia­li­nių būs­tų. Tvar­ko­ma van­dent­var­ka ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se. Eu­ro­pos pa­ra­mą pa­ju­to ne vie­nas pro­vin­ci­jos žmo­gus.

Ar bū­tų ge­riau, jei­gu to­kios tiks­li­nės pa­ra­mos ne­bū­tų skir­ta? Pi­ni­gai nu­plauk­tų neaiš­kia kryp­ti­mi. Pa­tys eko­no­mis­tai tvir­ti­na, jog di­de­lę da­lį Eu­ro­pos pa­ra­mos pa­siė­mė kla­nai. Tai kaip ne­si­džiaug­ti, kad bent tai, kas at­li­ko nuo kla­nų, dar te­ko kiek­vie­nam Lie­tu­vos žmo­gui?

Ar pro­vin­ci­ja pri­si­pir­ko dramb­lių, ku­riuos da­bar rei­kia šer­ti? Vis­ką su­žiū­rė­ti su­dė­tin­ga. Bet ma­žų dramb­liu­kų, rei­kia pri­pa­žin­ti, yra. Pa­vyz­džiui, bu­vo Jau­ni­mo cent­rų stei­gi­mo va­jus. Eu­ro­pa sky­rė lė­šų cent­rų įren­gi­mui ne­nau­do­ja­muo­se pa­sta­tuo­se. Ta­čiau tuo­se cent­ruo­se tu­rė­jo kas nors dirb­ti. Eta­tus tu­rė­jo iš­lai­ky­ti sa­vi­val­dy­bės, nors jo­se jau ir taip bu­vo dar­bo su jau­ni­mu koor­di­na­to­rių eta­tai.

Ką tuo­se cent­ruo­se dar­buo­to­jai tu­ri dirb­ti, ne­la­bai kas su­pra­to. Jau­ni­mo de­par­ta­men­tas rei­ka­la­vo vie­no, sa­vi­val­dy­bės – ki­to. O sun­kiai auk­lė­ja­mas jau­ni­mas, ku­rio bent cent­rų eg­zis­ta­vi­mo pra­džio­je dau­giau­sia rink­da­vo­si į cent­rus, rei­ka­la­vo tre­čio. Net kam pri­si­kir­ti tuos jau­ni­mo cent­rus ne­la­bai bu­vo aiš­ku. Iš pra­džių juos glo­bo­jo Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­rius, da­bar dar­buo­to­jai pri­klau­so kul­tū­ros cent­rui.

Ar rei­ka­lin­gi Jau­ni­mo cent­rai tuo­met, kai pa­kvi­po Eu­ro­pos lė­šo­mis, nie­kas ne­svars­tė. Svar­biau­sia bu­vo įsi­sa­vin­ti pi­ni­gus.

Go­džiai Eu­ro­pos teš­me­nį žin­do ir kai ku­rie kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų šei­mi­nin­kai.

Kar­tą te­ko bend­rau­ti su pra­ban­gaus šių lai­kų dva­ro sa­vi­nin­ke. Ji nė ne­slė­pė, kad kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos sta­tu­są iš­lai­kys tik pen­ke­rius me­tus. To rei­kia, nes pa­si­nau­do­ta Eu­ro­pos pa­ra­ma. Po to so­dy­ba liks šei­mos po­rei­kiams. Kar­tais gal iš­nuo­mos sa­lę po­bū­viams.

Kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se tu­rė­jo at­si­ras­ti dar­bo vie­tų. Jų tiks­las bu­vo gai­vin­ti kai­mą. De­ja, ge­riau­siu at­ve­ju Lie­tu­vą nu­sė­ju­sio­se kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se dir­ba šei­mos na­riai, dar vie­nas ki­tas gi­mi­nai­tis. Kar­tais sar­gu prii­ma­mas ir sve­ti­mas žmo­gus iš kai­mo.

Bet ne vie­nas at­ve­jis, kai so­dy­bų šei­mi­nin­kai Eu­ro­pos pa­ra­mą ga­vo kaip do­va­ną pa­kel­ti sa­vo šei­mos ge­ro­vę. Ki­taip ta­riant – jie nu­si­pel­nė gy­ven­ti ge­riau.

Bent jau pro­vin­ci­jo­je ma­žai gir­dė­jo­si, kad Eu­ro­pos pa­ra­ma bū­tų ski­ria­ma ga­myk­lų sta­ty­mui, ma­si­niam dar­bo vie­tų kū­ri­mui.

Ke­lio­li­ka tūks­tan­čių vers­lo pra­džiai kai­mo vie­to­vė­se. Pas­ta­tams, pri­va­žia­vi­mams, dar­bo vie­tų kū­ri­mui... Gal­būt va­do­vau­ta­si to­kia lo­gi­ka: su­kur­si tūks­tan­čius dar­bo vie­tų Lie­tu­vo­je – kas va­žiuos dirb­ti į Eu­ro­pą?

Ne­pa­neig­si – dau­ge­lis darb­da­vių, stam­bių ūki­nin­kų vie­naip ar ki­taip pa­si­nau­do­jo Eu­ro­pos pa­ra­ma. Ta­čiau išaiš­kin­tas ir ne vie­nas su­kčia­vi­mo at­ve­jis, kai veik­la, ku­riai su­teik­ta pa­ra­ma, bū­da­vo tik imi­tuo­ja­ma ar­ba vi­sai ne­vyk­do­ma. O kiek dar nei­šaiš­kin­ta?

Są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai apie ga­li­my­bes pa­si­nau­do­ti Eu­ro­pos pa­ra­ma trū­ko ir in­for­ma­ci­jos sklai­dos. Kuo ma­žiau žmo­nių apie ga­li­my­bes ži­no­jo, tuo leng­viau bu­vo nu­grieb­ti so­tes­nį kąs­nį kla­nams.

Kai ku­rių eko­no­mis­tų ir po­li­ti­kų nuo­mo­ne, kai­mo žmo­nėms rei­kė­jo duo­ti ne trin­ke­lių ir van­den­tie­kio vamz­džių, o ži­nių.

Bet ži­nios, mie­lie­ji po­nai, toks da­ly­kas, kad ne­pas­ver­si ir ne­sus­kai­čiuo­si, kiek jų ku­ris žmo­ge­lis įsi­sa­vi­no. Trin­ke­les dar ga­li su­skai­čiuo­ti, o ko iš­mok­ta per lek­ci­jas – ne­la­bai. Juk va­ži­nė­jo po kai­mo bend­ruo­me­nes lek­to­rės, pa­sa­ko­jo, kaip ga­min­ti už­te­pė­les iš žir­nių, kaip nuo jų ne­nu­tuk­si, nes bus pa­pras­čiau­siai ne­ska­nu.

Daug pa­skai­tų ir se­mi­na­rų lan­kė val­di­nin­kai. Ta­čiau kiek ir ko jie iš­mo­ko, ne­la­bai aiš­ku. Nuo jų moks­lų ne­pra­tur­tė­jo nė vie­nas žmo­gus.

Be­je, ir pen­si­jos, ir at­ly­gi­ni­mai biu­dže­ti­nin­kams, ir du pro­cen­tai gy­ny­bai, ir šim­tai ki­to­kių iš­lai­dų pri­klau­so ne nuo Eu­ro­pos pa­ra­mos, o nuo to, kiek mes pa­tys lyg bi­tės dar­bi­nin­kės su­ne­šė­me į vals­ty­bės biu­dže­tą.

Tai­gi, ar ba­dau­si­me, kai Eu­ro­pa mums duos ke­liais mi­li­jar­dais ma­žiau?

Pa­teik­siu vie­ną la­bai pri­mi­ty­vų pa­vyz­dį. Vie­na­me Vo­kie­ti­jos jau­ni­mo cent­re, ku­ria­me gy­ve­na Eu­ro­pos re­mia­mi pa­bė­gė­liai, gy­ven­to­jams duo­da še­šis eu­rus die­nai. Vie­ni už sa­vai­tės maist­pi­ni­gius nu­si­per­ka kruo­pų, bul­vių, mė­sos, kiau­ši­nių, pie­no, duo­nos ir so­čiai gy­ve­na vi­są sa­vai­tę. Ki­ti per­ka še­šis eu­rus kai­nuo­jan­tį ke­ba­bą ir iš­lei­džia vi­sos die­nos maist­pi­ni­gius iš kar­to. Sa­vai­tės pa­bai­go­je jau vaikš­to al­ka­ni ir pik­ti.

Pa­na­šiai ir vals­ty­bė­je. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kaip ir kur tu­ri­mus pi­ni­gus lei­džia­me.