Naujausios
Seniai tapo „antraeile“
– Partijos rinkimų programose akcentuoja žmogaus ir gamtos darną, aplinkos kokybę, taršos mažinimą, gamtos išteklių tausojimą, žiedinės ekonomikos diegimą, visuomenės švietimą ir t.t. Susirūpinusios ir klimato kaita. Teorija graži, o kokia yra praktika? Ką manote apie aplinkos apsaugos politiką, vykdytą ir ankstesnių Seimo kadencijų, ir pastarosios, ar valdantieji „valstiečiai-žalieji“ pateisino savo pavadinimą?
– Prisimenu pačią pradžią – Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime aplinkosaugos, ekologijos klausimai buvo labai aktualūs. Tada sukūrėme Seime Aplinkos apsaugos komitetą ir manėme, jog aplinkosauga neturi būti pavaldi Vyriausybei. Nusprendėme, kad aplinkosaugos klausimai turi būti sprendžiami Seimo lygmenyje. Ir ne ministerija buvo sukurta, o įsteigtas Aplinkos apsaugos departamentas, pavaldus Seimui.
Tokio mūsų žingsnio tada nelabai suprato net Valdas Adamkus, nes JAV aplinkosaugos departamentas priklausė Vyriausybei. Bet manau, jog tai buvo istorinis sprendimas – Aukščiausiosios Tarybos politika buvo nukreipta į aplinkos išsaugojimą, miško išsaugojimą, vyko diskusijos aplinkosaugos klausimais. Šiauliuose ir kituose miestuose, tarp jų Kaune, – visoje Lietuvoje pradėti spręsti geriamo vandens kokybės, nugeležinimo klausimai, tam buvo skiriamos lėšos.
Bet 1994 metais departamentas buvo panaikintas ir įsteigta Aplinkos apsaugos ministerija. Beje, ji perėmė ir miškų reikalus iš panaikintos Miškų ministerijos. Ministerija pavaldi Vyriausybei, o Vyriausybei pagrindinis dalykas – ekonomikos, ūkinės veiklos plėtojimas. Nuo tada aplinkosauga tapo antraeiliu dalyku. Aš manau, kad aplinkosaugos nebėra.
Paskutiniai ketveri metai rodo, kad „valstiečiai-žalieji“ nepateisino savo pavadinimo. Tai rodo ir skandalai su medžioklėmis, ir su miškų apsauga.
Nebeturime girių
– Visi žada: didins Lietuvos miškingumą ( vieni iki 35 procentų teritorijos, kiti 10 procentų – iki 44 proc. ir panašiai), saugos brandžius miškus, ribos plynus kirtimus, miškotvarkos programą rengs, urėdijas vėl pertvarkys. Ką tai rodo?
– Europos Sąjungoje miškai vidutiniškai užima 44 procentų teritorijos, Lietuvoje – tik apie 35 procentus. Atsiliekame nuo vidurkio, esame 15 vietoje tarp ES šalių. Mes turime didinti miškingumą. Bet vietoj to šią valdžios kadenciją yra padidintos miškų kirtimo normos – 5–6 procentais. Didžiausia blogybė – klaiki miškų kirtimo technologija, naudojamas sunkusis transportas, kuris išdrasko miško paklotę. Plynųjų kirtimų technologija – baisus dalykas. Atėjo ši praktika iš Skandinavijos, o pagal Suomijos pavyzdį visus miškus valdyti įsteigta viena urėdija.
Jeigu į mišką žiūrime, kaip į pramonės objektą, tada taip – darome plynus kirtimus, tiesiame gerus kelius miškovežiams. Suomijoje, Švedijoje, kur miškų dar labai daug – apie 70 procentų teritorijos, gal galima taip elgtis, bet Lietuvoje tai neleistina praktika.
Latvijoje, Estijoje 50–60 procentų teritorijos sudaro miškai, jie gal irgi gali sau daugiau leisti.
Mes esame krizinėje situacijoje. Todėl žmonės taip piktinasi pamatę plynus kirtimus. Jų reikia visiškai atsisakyti ir mišką kirsti kitaip. Vokietija, pavyzdžiui, plynų kirtimų jau atsisako. Palieka vietas, kad miškas savaime ataugtų.
Lietuvoje nebeturime girių, yra tik atskiri miškai. Giria – tai miškų, sujungtų į vieną masyvą, sistema. Yra tik Beloviežo giria, kuri apima ir Baltarusijos, ir Lenkijos teritoriją.
Lietuvoje XIII amžiuje miškai sudarė 75 procentus teritorijos, lietuvių tauta ir dėl to sugebėjo apsiginti, išsisaugoti. Miškai ne vieną šimtmetį buvo ir valstybės, ir tautos išsigelbėjimas, o mes, užuot atsidėkoję, juos naikiname.
Beje, klimato kaitos sąlygomis Lietuvos rezultatai yra blogiausi Europos Sąjungoje. Akcentuojama, jog Lietuva yra pasiekusi kritinį tašką. Vis galvoju, gal tai susiję su miškų kirtimų situacija?
– Rinkimų programose yra ir tokia nuostata: „neblogindami aplinkos kokybės sieksime ūkio plėtros“. Bet faktas, jog įmonės veržiasi ir į gražiausius karštovaizdžius, ir šalia gyvenamosios aplinkos. Pavyzdys Linkuva, kuri apstatyta kiaulių kompleksais ir dar karvides gražiausioje vietoje jau stato, nors bendruomenė labai priešinasi, vyksta teismai. Kaip manote, kodėl tokie dalykai vyksta?
– Aišku, kodėl veržiasi. Įmonėms reikia gražios aplinkos, jau sukurtos infrastruktūros. Kažkada dar sovietmečiu kritikavome, jog negalima statyti didelių kiaulių kompleksų.
Danai pamatė, kad didžiuliai kiaulių kompleksai nesugeba susitvarkyti su aplinkosauga, tai ėmė pas mus veržtis.
Į mus žiūrima, kaip į teritoriją, kur pelningai galima ir kompleksus statyti, ir miškus kirsti. O mes su tuo sutinkame savo žmonių sveikatos sąskaita. Žmonės priešinasi, nori išsaugoti savo aplinką, sveikatą, bet įvairių lygių valdžios visuomenės balso negirdi.
Visuomenės balsas ignoruojamas
– Partijos pabrėžia, jog stiprins visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus.
– Partijos visą laiką tai žada, bet ar partijos girdi visuomenę?
Šiaulių pavyzdys. Mes bandėme išsaugoti brandžius medžius Šiauliuose, bet į visuomenės protestą nebuvo atsižvelgta. Nė viena partija – nei esanti miesto Tarybos valdančiojoje kolaicijoje, o valdantieji yra ir „valstiečiai-žalieji“, nei opozicijoje – nereagavo. Turėjo visuomenę įtraukti į sprendimų priėmimą, bet visuomenės nuomonė buvo visiškai ignoruota.
Man kyla daug klausimų. Kodėl miesto Tarybos nariai, tarp jų miesto garbės piliečiai, sutiko su tuo, kas mero komandos daroma? Vienbalsiai viskam pritaria?
Gindami medžius, tiesiog atlikome valdžios pjūvį. Buvo labai įdomu stebėti, kokia bus ir Vyriausybės reakcija. Rašėme laiškus ne tik apie Šiaulių problemą – tas pats vyksta Klaipėdoje, Kretingoje, Kėdainiuose, Kaune – visur tie patys reiškiniai.
Kėlėme problemą, jog negalima miestuose iškirsti brandžių sveikų medžių. Jų nauda didžiulė. Medžiai ne tik kuria palankų žmogui mikroklimatą. Kiekvienas medis per metus sugeria 6 kilogramus įvairių teršalų.
Ką padarėm medžius iškirtę? Pradėjome generuoti teršalus mieste – tai tas pats, kaip įjungti nuodų vamzdį. Šiaulių centre iškirto apie 1 000 brandžių medžių. Tad 6 tūkstančius kilogramų teršalų per metus dabar sugers žmonių plaučiai. Visuomenės sveikatos institucijos tvirtina, kad iškirtus medžius žmogaus gyvenimo trukmė trumpėja 3 metais.
Aš manau, jog už tą nuodų vamzdį tiesiogiai atsakingi yra Savivaldybės administracijos direktorius Antanas Bartulis ir miesto meras Artūras Visockas. Jie turėtų trauktis ir palikti Šiaulius ramybėje.
Mes kreipėmės į Vidaus reikalų ministeriją, kuri kuruoja viešųjų erdvių projektus. Pasakė, jog nelabai žino, ką Šiauliai darys su medžiais: projektą pristatė, patvirtinom. Medžių kirtimą ar nekirtimą projektuose derinanti kita struktūra – Centrinė projektų valdymo agentūra, kuri priklauso Finansų ministerijai. Rašėm raštus ir ten, rašėm ir Aplinkos ministerijai.
Finansų ministras neatsakė. Agentūra atsakė, jog medžiai ne jos reikalas – vietoje sprendžiama. Aplinkos ministerija vienintelė atsakė, jog medžių nereikėtų kirsti, jog kirtimas aplinkos kokybės nepagerins. Atsakė ne ministras, o viceministrė. Tas ministras, kuris nesusitvarkė su „Grigeo“ vamzdžiu ir daug kitų problemų, vėl yra rinkimų sąrašuose.
Kreipėmės ir į Premjerą, jis Vyriausybės kancleriui nukreipė mūsų raštą, kancleris griežtai nurodė Aplinkos ministerijai išspręsti problemą iki galo. Bet ministerija spaudimą patyrė iš Savivaldybės – esą bus labai dideli nuostoliai, jeigu dėl medžių išsaugojimo teks stabdyti ir koreguoti projektą. Šiaulių savivaldybės Adminstracijos direktorius argumentavo, jog bulvaro 100 liepų iškirtimą kompensuos pasodinę 150 ar daugiau medelių. Melas – neįmanoma kompensuoti didelio medžio lajos mažo medelio laja.
Atlikom pjūvį ir pamatėm, jog nėra pas mus demokratijos, demokratija paminama, visuomenės balsas ignoruojamas.
Nusiunčiau raštą ir už aplinkosaugą atsakingam mūsų eurokomisarui – irgi tyla.
Seime rengėm spaudos konferenciją – nė vienas Seimo narys neatėjo, nė viena partija kvietimo neišgirdo, o kėlėme ne tik aplinkosaugos, bet ir demokratijos klausimą. Tad ar galime partijų pažadais tikėti?
Bulvaro gynimo istorijoje vienu dalyku galima pasidžiaugti, kad Aukščiausiasis Teismas išteisino moterį, kurį prisirišo prie medžio, kad jis nebūtų pjaunamas. Ji gynė viešą interesą ir teismas pasakė, jog turi tokią teisę. Bet kodėl viešo intereso negynė prokuratūra? O teismui moterį skundė policija.
– Ką politinės jėgos, atėjusios į valdžią ar opozicijoje būdamos, turėtų pirmiausia spręsti aplinkos apsaugos srityje? Ar iš tiesų reikia naujos strategijos, nacionalinio susitarimo?
– Pirmiausia turi pradėti kalbėtis su visuomene, tartis, aiškintis ir išgirsti, ką kalba žmonės. Tokio nacionalinio susitarimo reikia.
Jokios aplinkosaugos dabar nėra, sunku ją įžvelgti. Aplinkosauga yra tik ekonomikos ir pramonės tarnaitė ir viskas daroma, kad ji netrukdytų.
Daug yra aplinkosauginių organizacijų, jos mato, aiškinasi, kas darosi, joms rūpi ir su jomis reikia tartis – jos yra geriausi kontrolieriai.