Naujausios
Dukros, šiukštu, taip pat negalima vadinti dukra, sūnaus – sūnum. Abu juos galima vadinti tik vaikais. Net ir tada, kai bus suaugę, ir patys turės savo vaikų.
Nes negalima atskleisti lyties. Kad niekas nesuprastų, kuris čia vyras, kuri moteris.
Dokumentus taip pat privaloma surašyti taip, kad juose neatsispindėtų lytis.
Tokius reikalavimus kol kas kelia Amerikos seksualinės mažumos. Motyvuoja tuo, kad moterys labiau diskriminuojamos, joms mokami mažesni atlyginimai, jas rečiau negu vyrus pakviečia į darbo pokalbius ir t.t..
Apie tai pranešta viešojoje erdvėje. Taigi, tikėtina, jog informacija nelaužta iš piršto.
Lietuvoje net ir vienas iš vyriausiųjų liberalų šios temos kratosi. Girdi, darykit, ką norit, bet manęs čia nepainiokit. Aš esu ponas, o ne ponia ar koks nekatrosios giminės atstovas „ono“.
Tuo tarpu viena jauniausiųjų hiper liberalių neatmeta, jog apie tokius pokyčius reikėtų diskutuoti ir Lietuvoje.
Kuo baigtųsi diskusija, beveik aišku. Aš asmeniškai niekuomet nesutikčiau, kad dukros, kelis dešimtmečius mane vadinusios mama, staiga liautųsi tai dariusios ir turėtų pradėti vadinti tėvu.
Kad ir kaip garbingas tėvo vardas ir pareigos, žinoma, jeigu jis – pareigingas, niekuomet nesutikčiau, kad mane vadintų tėvu. Nes negaliu atlikti tėvo funkcijų nei biologine, nei praktine – ūkine prasme.
Lygiai taip pat kaip ir tėvas negali atlikti motinos funkcijų: išnešioti, pagimdyti, žindyti kūdikio.
Jeigu mūsų leksikone nebeliktų žodžio motina, tuomet, matyt, neliktų ir močiutės, būtų senelis Nr.1 ir senelis Nr.2. Neliktų seserų, pusseserių, tetų, dėdienių, anytų – nieko, kas primintų moteriškąją giminę.
Tad kodėl iš Amerikos staiga atskrieja tokia kvaila mintis atsisakyti lytiškumo. Ar čia tikrai ginamos moterys?
Visiškai nelogiškas ir neracionalus paaiškinimas! Tegu moka man tas darbdavys mažiau. Tegu į aukštesnes pareigas priima ne mane, o kokį nors vyrą, kuris galbūt yra didesnis savanaudis ir garbėtroška. Bet dėl tokių primityvių priežasčių niekuomet neatsisakyčiau garbės būti moterimi ir motina.
Esu įsitikinusi, jog taip mano dauguma pasaulio moterų ir vyrų, išpažįstančių per porą tūkstantmečių nusistovėjusias tradicijas ir taisykles. Nuo Adomo ir Ievos Žemėje egzistavo vyras ir moteris, žmonija sugalvojo milijonus vyriškų ir moteriškų vardų.
Apie heteras ir kitokius seksualinius nuokrypius rašoma jau antikinėje literatūroje. Tačiau niekada neteko girdėti apie kokią nors belytę būtybę. Visose epochose egzistavo ir vyras, ir moteris.
Galbūt tokias keistas mintis pasauliui peršantieji mano, jog būti moterimi ir motina – gėda?
Antraip nėra jokio logiško paaiškinimo. Esą darbdaviai diskriminuoja moteris, nepakviečia jų į pokalbius dėl darbo. Na gerai. Nenustatę lyties iš dokumentų, pakvies į pokalbį. Ir ką darys ta moteris? Eidama pas darbdavį nusipjaus krūtis? Apsivilks baltus marškinius, vyrišką kostiumą ir pasiriš kaklaraištį? Pastorins balsą?
Darbdaviai dar geba atskirti moterį nuo vyro. Tad kalbos apie diskriminaciją – vėjai ir priedanga tikrosioms užmačioms.
Naujoji tvarka būtų naudingiausia netradicinės orientacijos poroms. Pavyzdžiui, gėjai, įsivaikinę atžalą, netraumuotų mažamečio. Mokykloje jis nepatirtų patyčių, kad turi ne tėtį ir mamą, o du tėčius.
Tik kodėl dėl to turėtų aukotis nuokrypių nuo normos neturinčios tradicinės šeimos, kurių, beje, kol kas dauguma?
Ir kaip tuomet su lesbietėmis? Ar netradiciniai vyrai šiuo atveju nediskriminuotų netradicinių moterų, jeigu dvi mamas vaikas turėtų vadinti tėvu Nr.1 ir tėvu Nr. 2.
Juolab, kad daugelis lesbiečių porų pačios po dirbtinio apvaisinimo išnešioja ir pagimdo vaikus, tad ir faktiškai, ir oficialiai gali būti mamos kiekviena savo kūdikiui.
Lietuvoje niekas nesmerkia homoseksualų. Niekas jiems per prievartą nebruka tradicinės šeimos.
Ir aš asmeniškai, nors esu moters ir vyro sąjungos šalininkė, kartais pagalvoju, gal ne kiekvienas vyras geba prisitaikyti prie moters ir ne kiekviena moteris gal praryti save, kad patenkintų vyro egoizmą. Gal vienalytėms poroms kartais lengviau suprasti vienam kitą? Gal patogiau psichologiškai?
Tegu kiekvienas gyvena savaip – kaip išmano. Vieni renkasi vienišiaus gyvenimą, kiti gyvena su tos pačios, treti su priešingos lyties atstovais, ketvirti sukuria oficialias šeimas, bet gyvena atskirai nuo žmonos ar vyro, ketvirti, sulaukę atžalų, sterilizuojasi... Kaip sakoma: „Genys margas, pasaulis – dar margesnis.“
Civilizacija jau ir taip neįdomiais padarė daugybę individualaus gyvenimo dalykų.
Meilę, intymų dviejų žmonių ryšį pakeitė vulgarus, begėdis, atviras seksas be jokios romantikos ir paslapties.
Hipokrato priesaiką davęs gydytojas ne gydo žmogų, o teikia jam paslaugą, kurios kokybė priklauso nuo to, kiek moka pacientas arba ligonių kasa.
Natūralų grožį pakeitė prilipdytos blakstienos, priauginti nagai ir plaukai, pripūstos krūtys ir lūpos.
Lietuviškas ištekėjusių moterų pavardes su priesaga „ienė“ ir mergautines su priesagomis „aitė“ ar „ytė“ vis dažniau pakeičia nykios dviskiemenės, begalūnės pravardes primenančios „unkės“, „utkės“, „urnės“, „ailės“, „orkės“, neatspindinčios šeimyninės moters padėties.
Tik kodėl tie, kurie didina įvairovę ir už ją kovoja, staiga sumąsto nuo Adomo ir Ievos pradėtą pasaulį paversti vienarūše, belyte nekatrąja gimine? Mase be gamtos dovanotos savasties...