Naujausios
O jei, Tamsta, man paprieštarausite, kad visame tame nedalyvavote ir namie abejingai stebėjote, kuo visa tai baigsis, vis tiek nenusikratysite asmeninės atsakomybės prieš savo palikuonis. Galėsite iki užkimimo savo anūkams aiškinti, kad buvote „ne prie ko“, o Tamstos vaikaičiai tegalės girtis savo bendraamžiams baltarusiams, ukrainiečiams, rusams, o gal net tolimiems giminaičiams iš Azijos ar Afrikos, kad jų senelis nebuvo „lochas“, nes sėdėjo, apsikabinęs televizorių ar bambalį, ir tuščiom akim spoksojo į naikinamą savo Tėvynę. Kaip paskutinis „lochas“!
Šiandien, kardami visus šunis ant konservatorių, socdemų, liberalų, „valstiečių“, „darbiečių“ ir trijų „Ali Babų (ar bobų?) su Keturiasdešimt plėšikų (muškietininkų)“, mes veikiau bandome vėl save apgauti, kad nesijaustume kalti dėl to, kas aplink mus tebevyksta. Užuot atsiplėšę nuo savo kompiuterių, drąsiai, tik kažkodėl anonimiškai, virtualioje erdvėje keikiame tuos, kurie dar bando kažką Lietuvoje keisti. Kad vėliau ramia sąžine vėl galėtume badyti juos pirštais ir piktdžiugiškai visiems aiškinti: „Aha! O ką AŠ tada sakiau?! Viskas taip ir įvyko! Ir vėl jie... apsitapšnojo!“
O gal – ne jie, o – mes apsitapšnojome?
Jie bent pabandė.
O mes?..
Jie veikia realiame gyvenime, o mes – virtualiame pasaulyje. Apsispjaudome, išsikeikiame, apjuodiname vienas kitą per tą prakeiktą dėžę, o ryte vėl įsijungiame kompiuterio monitorių ir stebimės, kodėl po šitiek dėtų mūsų pastangų gyvenimas Lietuvoje nė kiek nepagerėjo?
Dovanokite už banalumą, bet vis dėlto pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs. Kaip mėgsta sakyti Vytautas Landsbergis: „Gerai įsiklausykite į savo širdį...“ Aš jau pasiklausiau. Ten kažkas kažką man dar baladoja. Bet Morzės abėcėlės nemoku, tad galiu tik spėti: „Vitai, nepasiduok patriarxui, jei dar plaku, reiškia, esi dar gyvas, o kol gyvas bent vienas lietuvis, dar Lietuva nėra prarasta.“ (Nežinau kodėl, bet man kažkodėl būtent taip pasigirdo.)
Brangūs lietuviai!
Gal ir nepatikėsite, bet kuo Jūsų čia lieka mažiau – tuo Jūs man labiau esate brangūs, nes visai nenoriu pasilikti su nutautėjusiais kitataučiais Lietuvoje pats sau vienas, nors ir kaip pats brangiausias eksponatas... Uždarys kaip kokį indėną į rezervuarą su dangčiu ir turėsiu gyventi tokioje Lietuvoje, kad nebereikės net pragaro.
Todėl jokiu būdu nepasiduokime sąmoningai „sulietuvintiems“ svetimšaliams propagandistams, kurie įkyriai mums perša mintį, kad esame kažkokie nepilnaverčiai, net savo šalies neverti padarai – pikti, pavydūs ir bailūs. Bailiai yra jie, nes kai tik jaunalietuviai ima mojuoti trispalvėmis ir Lietuvos didvyrių plakatais, iš visų pašalių ir TV ekranų pasigirsta isteriškas klyksmas: „Fašistai!.. Nacionalistai!.. Skustagalviai!!!“ Tarytum televizijos pačios nebūtų prifarširuotos skustomis ir niekus kalbančiomis galvomis, kurių plikės kažkodėl niekam neužkliūna. Matyt, atitinka globalistų standartus: užuot „sėmęsi stiprybės iš praeities“, svetimšaliai sūnūs paklydėliai daužo Atminimo lentas su mūsų Tautos Didvyrių bareljefais, it šėtonai trypia juos savo kanopomis, verčia mūsų vaikų rašytojų paminklus, o vietoj Vyčio monumento – tremtinių šventoje vietoje(!) – perstato smėlio pilis iš išsigimusios sostinės savivaldybės.
Todėl prieš puldami kitaminčius, patys būkime sąžiningi ir bent sau, tyliai tyliai, pabandykime atsakyti į paprastus klausimus: „Kur AŠ buvau, kai prie seimo į protestuotojus, kovojusius dėl mūsų bendrų interesų, šaudė pagal įsakymą tų, kurie iš baimės drebėjo anapus parlamento lango? O ką AŠ dariau, kai tuos protestuotojus ilgai tampė po teismus?“
Jeigu politika nesidomite, gal Tamstą tebedomina gamtiniai reikalai?
Ką veikėte, kai aktyvistai žygiavo gelbėti Labanoro girios? Kur, Tamsta, buvote, kai neabejingi piliečiai stovėjo prisirišę prie kertamų miesto medžių? Irgi neįdomu?
Vis vien Tamstoms svarbiau, kad iš Lietuvos nedingtų paskutiniai grynaveisliai lietuviai?..
Kad jau seniai dingsta! Airijoje, Anglijoje, o ypač – Norvegijoje: gražūs ir maži mūsų lietuvaičiai. Ar bent kartą atėjote Tamstos į piketus prie Norvegijos ambasados? Jei ne politikuoti, tai bent nelaimingoms mamoms ašarą nubraukti? Apie dingusias mergaites iš Garliavos neklausiu – vėl pasipils: „Kiek galima apie tuos „patvorinius“ kalbėti?“
O apie pedofilus, kurie niekur nedingo ir tebėra tarp mūsų, kalbėti irgi nenorite? Jau ir prie jų pripratome?! (O gal net maloniai įpratote?) Tada nebežinau apie ką su Tamstom kalbėti ir ką Tamstoms daryti. Labai prašau Tamstų daugiau į mane nebesikreipti su klausimu: „O ką siūlai daryti?“ Ką norit – tą ir darykit. O kai iš baimės ir nepilnos laimės galutinai prisidarysite, būtinai man praneškite, kur ir kada palikote savo žymę šioje nuodėmingoje ašarų pakalnėje?.. (Kad netyčia neįminčiau.)
