Apie baimę gyventi geriau

Regina MUSNECKIENĖ

Gatvėje kai kurių partijų atstovai dalija kalendoriukus, laikraščius, bukletukus su į Seimą kandidatuojančių veikėjų nuotraukomis ir pažadais.

Kai kurie praeiviai sustoja, mandagiai paima pluoštelį medžiagos apmąstymams. Tačiau daugelis paskubomis praeina pro šalį. Tarsi bijotų nudegti. Tarsi paimti lankstinuką būtų gėda. O gal slegia baimė? Dar kas pamatys, kad ne tos partijos kalendoriukus paėmė?Juk daugelis inteligentų turi darbą. Ir giedoti reikia giesmę tų, kurių vežime sėdi.

Kiti jau atrodo negrįžtamai apdoroti neginčijamų savo įsitikinimų ir meilės vienintelei partijai. Domėtis kitomis nėra prasmės. Treti galbūt jau patikėjo naujais pranašais, aktyviai atakuojančiais visas rajono gyvenvietes.

Antra vertus, prieš rinkimus žmonės, kuriems dar nėra viskas tas pats, matyt, pajunta savo vertę. Jie – bent kas keleri metai tampa situacijos šeimininkais – sprendžia, kokią politinę jėgą iškels, kokią pastums į tokį tolimą pakraštį, kad nesurinks nė penkių procentų balsų, reikalingų patekti į Seimą.

Tik bėda, kad mes tokie nevieningi. Ir savo balsus nelyginant perlus kiaulėms kartais išbarstome žemaitišku leksikonu tariant nevirdžiams negirdžiams, kurie nors ir patekę į Seimą, nieko prasmingo nenuveiks. Nes bus vieniši. Arba prisišlies prie tokios politinės jėgos, kuri visai nepalanki rinkėjui.

Dabar kandidatai į politikus lyg maži vaikai prisižada būti geri, kad gautų dovanų iš Kalėdų senelio. Po Kalėdų, kai mes jau būsime išrašę dovanų kuponą, gali viskas pasikeisti.

Juk yra politinių jėgų, kurių mentalitetas primena nuskurdusius devynioliktojo amžiaus buožes. Jie savo samdinius maitindavo sukirmijusiais lašiniais ir kruopomis.

Neduoti. Taupyti. Aiškinti, jog mažiau yra daugiau.

Deja, tokia filosofija priimtina ir kai kuriems vargti bei taupyti pripratusiems lietuviams rinkėjams, kurie tiesiog bijo, kad nepradėtų gyventi geriau, kurie pavydi net sau.

Geriau jau valdžia tegu iššvaisto milijonus. Tegu gyvena pertekliuje. Jie nusipelnė, bet tegu nesidalija su tauta. Antraip įsijungs tipiškas lietuviškas pavydas.

Neduok Dieve, dar kaimynas pradės gyventi geriau. Nusipirks automobilį už kokius devynis tūkstančius eurų? Pasikeis langus? Užsitvers naują kalvių darbais puoštą tvorą? Kaip jį perspjausiu?

O situacija dabar gana palanki pavydui. Ekonomika auga. Pirmąsyk per trisdešimt Nepriklausomybės metų iš užsienių pradeda grįžti ir dėl Lietuvos gyventi kažkada išvaryti mūsų vaikai. Pirmąsyk per ketverius metus net apie pusantro šimto eurų augo pensijos. Didėja atlyginimai. Iš tikrųjų kažkieno kaimynas gali nusipirkti automobilį už devynis tūkstančius eurų.

Panaši situacija jau buvo. Prisivalgę pyrago, lietuvaičiai užsimanė botago. Gavo botagą, kurio kirčius tauta prisimena iki šiol. O kai sumanė pasipriešinti, gavo dar ir guminių kulkų. Tuo ir baigėsi visa demokratija.

Tada įsijungė lietuviškas gailestis. Kazės paskutinė duktė išskrido į Airiją. Jonas jau eina į seniūniją prašyti europietiškų makaronų. Anelė sukiojasi po skuduryną. Kokie mes vargšai! Kokia socialinė atskirtis! O Juozas tuo metu trina rankas. Ačiū Dievui, kad toks skurdas dar ne mane apniko...

Taip ir gyvename bangomis. Tarp įtampos ir trumpų atokvėpių. Kol lietuviškasis pavydas pakaitomis žaidžia su lietuvišku gailesčiu tarsi cepelinai su šaltibarščiais.

Kalbėti turime apie elementarią meilę savo tautai, savo šalies žmonėms. Apie išmintį, žinojimą, kas žmogui geriau ir nuoširdų siekį įgyvendinti tą žinojimą. Įgyvendinti bent tiek, kiek leidžia galimybės.

Neseniai girdėjau kaip viena mokytoja piktinosi, jog valdžia skyrė tik šimą eurų pedagogų poilsiui. „Mus tik pažemino. Laiko skurdžiais. Pensininkams tai davė po du šimtus. O mokytojams tik po šimtą. Norėdamas kur nors pailsėti turi pridėti dar antra tiek.“

Deja, vėl lyg Pilypas iš kanapių išlindo lietuviškas pavydas. Jeigu pensininkams nebūtų skirta po du šimtus, mokytojams užtektų ir po šimtą. Keisčiausia, jog tai pavydas savo tėvams ir seneliams. Nė nepagalvojus, kad pensijos jie gauna geriausiu atveju keturis šimtus. O gerą pamokų krūvį turintis mokytojas uždirba bent jau tūkstantį , kitas – ir du tūkstančius eurų.

Žinoma, kiekvienas skaičiuoja savaip.

Savaip žiūri ir į politiką. Jaučiasi nugalėtoju išdidžiai praėjęs pro siūlomą lankstinuką arba rinkimų dieną per kilometrą aplenkdamas rinkimų būstinę.