Naujausios
„Atvažiuokite į Vokietiją. Pamatysite visai kitą tėvą“, – savo vaikams sako pabėgėlis iš Sirijos Ayhamas.
Prieš metus į Vokietiją atvykęs keturių vaikų tėvas gyvena iš pašalpos, kuri mokama tol, kol pabėgėlis integruosis į svetimos šalies socialinį gyvenimą ir darbo rinką. Socialinės paramos centras sumoka už buto nuomą, komunalinius patarnavimus ir kitas nenumatytas išlaidas, skiria 400 eurų maistui.
Prie prabangaus gyvenimo pripratusiam sirui tai nėra dideli pinigai. Tačiau pakankami, kad galėtų sočiai pavalgyti, lankyti sporto klubą ir mėgautis kitais gyvenimo teikiamais malonumais.
Ekonomikos ir informacinių technologijų studijas baigęs keturiasdešimtmetis ilgą laiką dirbo Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Uždirbo daug. Tačiau dirbti reikėjo ne „nuo – iki“, o tol, kol nepriekaištingai atliksi darbą, kartais po 14 – 16 valandų.
„Ateini į darbą, surauki kaktą ir taip visą dieną. Buvau pavargęs, rūškanas, nuolatos piktas tėvas“, – ankstesnį atsakingo darbuotojo ir pašalpos gavėjo gyvenimus lygina vyras.
Ar kada nors pabėgėlis dirbs – neaišku. Kol kas lanko vokiečių kalbos kursus. Nemokėdamas kalbos galėtų gauti nebent kokį visiškai prastą ir menkai apmokamą darbą. Tokio nenori. O kol bus įgalus dirbti pagal specialybę, praeis dar ne vieneri metai. Vokietijai vieno pabėgėlio integracija kainuos keliasdešimt tūkstančių eurų.
O pabėgėlių daug. Ir reikia pasirūpinti ne tik jų išlaikymu. Kuriami specialūs centrai, samdomi pedagogai, psichologai ir kiti specialistai, kurie rūpintųsi jų integracija.
Ayhamas dar yra tas gerasis variantas – sąmoningas, išsilavinęs žmogus. Galbūt jo buvimas kada nors atsipirks humaniškajai Vokietijai ir Europai.
Bet yra pulkai kitokių atvykėlių, nebūtinai karo pabėgėlių, kurie niekuomet nedirbs ir nesistengs, kad būtų įgalūs dirbti. Jie – per daug laisvi, pernelyg nepaisantys taisyklių, su per daug dideliu savojo mentaliteto ir savos kultūros bagažu, kad sutalpintų dar ir svetimąjį.
Be to, darbas tai yra savotiška nelaisvė tarsi kalėjimas, kuriame turi atbūti tam tikras valandas. Ne tik atbūti, bet dar ir dirbti, varginti kojas ir rankas, lenkti nugarą, kartais paminklinti smegenis. Kam to reikia? Kam laisva valia sėsti į darbo kalėjimą, jeigu gali išsiversti ir be jo? Tik reikia vieno dalyko – patikimo alibi.
Taigi, pirmasis alibi, kad nepakliūtų į darbo nelaisvę – atvykėliai nemoka kalbos. Šitą alibi vyrai stengiasi išlaikyti kuo ilgiau, bent jau keletą metų, todėl į nemokamus kalbos mokslus kimba ne itin stropiai.
Moterys į kalbų kursus negali eiti mokytis, nes augina vaikus. Dažniausiai būrį vaikų – po aštuonis, dešimt. Už tai dar gauna pašalpas savo egzistencijai ir po 180 eurų kiekvienai atžalai vaiko pinigų. Dirbti visiškai neapsimoka. Kai vaikai išauga, jų motinos mokytis – jau per senos. Taigi, naujas alibi – solidus amžius. Penkiasdešimtmečių darbuotojų, o dar svetimšalių niekas į darbą nepriims. O kalbos mokslai taip pat jau nebelenda į galvą.
Atvykėliai vyrai per ilgą laiką šiek tiek apmokomi kalbos. Kai gali susikalbėti bent buitiniame lygmenyje, įdarbinami. Bet dirbti taip nepatrauklu ir nesmagu. Tenka ieškoti kito alibi. Ogi, sveikata! Kas paneigs, kad darbas negadina nervų, nekelia streso, kad nuo jo neskauda nugaros, kojų, rankų ar raumenų? Tiesiu taikymu pas gydytoją. Ir yra nedarbingumo lapelis! Savaitei – kitai. O kartais ir kelioms savaitėms. Iki šešių savaičių už darbuotojo nedarbingas dienas šimtu procentų moka darbdavys. Jeigu negali dirbti ilgiau, – apmoka ligonių kasos.
Darbdaviai nenori biuletenius imančių darbuotojų. Kelis kartus pasinaudok nedarbingumo lapeliu – suras priežastį ir būsi atleistas. Kai kuriems to ir tereikia. Naujas alibi. Iš naujo socialinė pašalpa. Taip ir sukasi gyvenimas.
Pagaliau sulauki penkiasdešimties. Į tokio amžiaus žmones žiūrima atlaidžiau. Nei darbdaviai jų nori, nes turi daugiau sveikatos problemų. Nei jie patys nori dirbti. Taigi, vyresnis amžius tampa dar vienu alibi, kad nepatektum į darbo kalėjimą.
Taip ir prastumia gyvenimą daugelis trečiųjų šalių atvykėlių, nedirbdami, bet ir neskursdami. Niekas su būriu vaikų čia neišmes į gatvę. Bus sumokėta už buto nuomą ir komunalinius patarnavimus. Kiekviena burna bus aprūpinta maistu. Gyveni ir mėgaujiesi gyvenimu be jokių rūpesčių. Jeigu dar prasuki nelegalų bizniuką tarp savo tautiečių, gali gyventi netgi prabangiai.
Gera ta Vokietija. Už tai ten traukia ir Lietuvos priglausti pabėgėliai.
Bet yra ir kita nelabai humaniška humaniškumo pusė. Atvykėlių gerovei kažkas turi uždirbti pinigus. Uždirba patys vokiečiai ir atvykėliai iš kitų Europos šalių. Tie, kuriems nuo darželinuko kalama, jog mokėti mokesčius valstybei yra kiekvieno pareiga ir garbės reikalas.
Antai lietuvaitė Akvilė, baigusi turizmo vadybos studijas Lietuvoje, savo šalyje neagvo adekvataus darbo. Išvyko į Vokietiją. Ten nė dienos nebuvo be darbo. Pradėjo nuo žirgų priežiūros turtingo ūkininko fermoje. Dirbdama baigė teisės studijas. Bet įsidarbinti teismuose ar kituose teisėkūros institucijose – be šansų. Teikia teisines paslaugas tiems patiems pabėgėliams. Atlyginimas 4000 eurų. Tačiau į rankas išeina tik 2500. Pusantro tūkstančio atskaito kaip pajamų mokestį, pensijos, nedarbo, sveikatos draudimą, bažnyčios mokestį.
Ar gali praturtėti iš to, kas liko iš sunkiai uždirbtų pinigų? Akvilė skaičiuoja: tūkstantis eurų už buto nuomą. Penki šimtai eurų per mėnesį automobilio išlaikymas. Nes privalai turėti automobilį ir naudoti jį darbo tikslams. Komunaliniai patarnavimai. Maistas. Drabužiai. Lieka tik šiek tiek pinigų padėti Lietuvoje likusiai pensininkei mamai ir vienai poilsinei kelionei per metus. Tiek vertos dirbančio žmogaus pastangos, keli aukštojo mokslo diplomai. „Kartais nerūpestingo gyvenimo pavydžiu pabėgėliams, kuriems padedu integruotis“, – prisipažįsta Akvilė, niekuomet neieiškojusi alibi, kad nereikėtų dirbti ir nesinaudojusi nedarbingumo lapeliais.
Lietuvaitė Milda, dirbanti senelių namuose, stebisi pačių vokiečių uolumu ir idėjiškumu. Penkiolika metų Vokietijoje gyvenanti moteris dar niekaip neįspėja – tikras jis ar suvaidintas. Bet labai nustebo, kai negavusi žadėto priedo už darbą sekmadieniais, paklausė bendradarbės, ar jį priedą gauna. O ši atsakė tiesiog nežinanti ir nesidominti. Kiek pervedė atlyginimo – tiek gerai.
„Kažkokie „člienai“, bijantys paprieštarauti, paklausti, pasakyti savo nuomonę, be atvangos pataikaujantys vieni kitiems, o ypač vadovybei, atrodo, jog sutverti tik mokesčių mokėjimui, – kategoriškai apie bendradarbius kalba Milda. – Patys vokiečiai labai retai naudojasi pašalpomis. Netekę darbo skuba kuo greičiau jį susirasti, nes gyventi iš bedarbio, o juolab iš socialinės pašalpos – ne prestižas, net gėda.“
Sakoma, jog gyventi neužkraunant kitiems savo materialiųjų ir egzistencinių problemų yra sėkmė. Bet ar visi dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės iš tiesų yra lydimi sėkmės?
Juk daugelis, užuot didžiąją savo dienos dalį praleisdami sunkiai plušėdami tam, kad sumokėtų mokesčius, prasimaitintų, išlaikytų valdžią ir pašalpų gavėjus, mieliau laiką leistų namuose, su vaikais, anūkais. Retas kuris laikytųsi fanatiškai įsikibęs savo darbo, jei pakaktų finansinių išteklių gyventi nedirbant.
Bet jie neturi alibi, kuris suteiktų teisę normaliai gyventi nedirbant. Ir nemoka jų ieškoti. Neturi įgimto gudrumo pasinaudoti europietiška pašalpų ir visokių kitokių išmokų sistema. Jie visą gyvenimą dirba ir uždirba tik kukliai savo egzistencijai. Nė karto gyvenime nepasinaudoja sanatorija, neatsigula į ligoninę, o jeigu atsigula, tai senatvėje, kai jau negydomi. Jie neturi jokių lengvatų. Ir niekuomet jų neieško. Užtat jų sukurtu geru sėkmingai naudojasi kiti, kurie įvardija save socialiai pažeidžiamais.
Vaikystėje pažinojau kaimyną Izidorių, kuris turėdavo labai daug jėgos. Žmonės sakydavo, jog jis pakelia arklį. Žmogelis dirbo paprastu kroviku. Bendradarbiai jį pagirdavo, pavadindavo labai geru žmogumi ir stipriu vyru. O už komplimentus paprašydavo, kad vienas iškrautų pusę vagono, kol dar devynetas bendradarbių siurbčios alų.
Ar dirbanti ir šimtus tūkstančių išlaikytinių ant savo kupros tempianti Europa nepanaši į tą vaikystės kaimo Izidorių?